VDU profesorė: integruotam ugdymui svarbiausia – bendruomeniškumas

Van Tay Media / Unsplash

„Tiek visoje Europoje, tiek ir Lietuvoje ugdymo turinys, ypač kai kalbame apie ankstyvąjį amžių yra sukonstruotas remiantis integruoto ugdymo pagrindu. Šiandien mūsų šalyje pasirinkta integruoto ugdymo forma veikia labiau kaip siekis sudominti, retais atvejais toks mokymosi būdas organizuojamas visos bendruomenės, o ne pavienių mokytojų iniciatyva. Pradinio ir pagrindinio ugdymo lygmenyse ši praktika yra paremta gerosiomis užsienio šalių patirtimis, tačiau jos pritaikymas išlieka gana fragmentuotas, trūksta sistemingumo ir integralumo“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.

Pasak profesorės, norint tikrų kokybiškų pokyčių, visa ugdymo įstaigos bendruomenė turėtų siekti tarpusavio sutarimo, ugdymo veiklas planuoti kolegiškai, jog tiek vaikai galėtų gerai jaustis pas kiekvieną mokytoją matydami tuos pačius integruoto ugdymo būdus, tiek patiems pedagogams būtų lengviau atrasti prieigos tašką ir susitarti dėl turinio. „Mūsų prieš metus atliktas tyrimas parodė, jei mokytojas labai įtraukiai dirba, vaikai iš tokios pamokos išsineš daugiau, taps savarankiškesni“, – teigia VDU profesorė. Plačiau apie integruotą ugdymą – interviu su VDU Švietimo akademijos profesore.

Ar šios integruoto ugdymo praktikos vienodai taikomos tiek miestų, tiek rajoninėse ugdymo įstaigose?

VDU atlikto tyrimo pirminėmis įžvalgomis, pradinių klasių mokytojų nuostatos integruoto turinio ugdymo klausimu yra vienodai geros tiek mieste, tiek rajone. Nors ir rajonuose dirbantys mokytojai yra aprūpinti moderniomis priemonėmis, tačiau Lietuvos atveju yra labai daug skirtingų kontekstų ir dėl to sunku spręsti apie bendrą situaciją šalyje. Jei mokykla labai maža, mažai kolegų, tuomet mokytojai turi siaurą ratą diskusijos plėtojimui, kaip spręsti tam tikras problemas. Integruoto ugdymo metodikos geriausiai pasiteisina kai yra kelios paralelės klasės, kuomet galima tą patį turinį išpildyti vis kitam kontekste, su kitais vaikais, bet iš to paties turinio lauko. Natūralu, kad mažos mokyklos atveju, tokių idėjinių laukų nebelieka, nes nėra paralelinių klasių. Integraliai veiklai reikia daugiau pasiruošimo, negu pavienių užduočių sudėliojimui iš dalykinio lauko ribų.

Kokia yra integruoto mokymo metodų taikymo specifika, atsižvelgiant į skirtingų poreikių turinčius vaikus, pavyzdžiui, gabių vaikų ir turinčių specialiųjų poreikių?

Labai svarbu, kad būtų atsižvelgta į kiekvieno vaiko pajėgumus. Pavyzdžiui, organizuojant veiklas mažose grupėse ar porose, reikėtų apgalvoti tokius aspektus, ar ta pora yra lygiaverčių gebėjimų. Galbūt jei vienas vaikas yra stiprus, o kitas silpnesnis, stipresnysis vaikas galėtų teikti kokybišką pagalbą tam, kurios jos reikia. Yra du poliai, apie kuriuos turėtume galvoti: turinio strategijos konstravimas ir pagalbos būdai. Svarbu, kad integracija neliktų paviršiniame lygmenyje ir netaptų tik teiginiu, o būtų išjausta giliai, neskubant. Kiekvienas pedagogas pats turi pasirinkti, kaip konstruoti turinį: atsižvelgdamas į savo klasę pritaikyti būdus, medžiagos kiekį, sudėtingumo lygį, žodyną. Tai reikalauja pakankamai gilaus pedagogo pasiruošimo konkrečiai veiklai.

Prakalbote apie pedagogo pasiruošimo svarbą. Integruotas, iš emigracijos sugrįžusių vaikų, mokymas. Kaip sekasi įgyvendinti šią praktiką Lietuvos mokyklose? Kokie pagrindiniai kylantys iššūkiai?

Integruoto ugdymo turinio taikymas ir yra viena iš išeičių rasti bendrą kalbą su iš emigracijos grįžusiais vaikais. Mokytojas, tiksliai išmanantis individualizuotų tikslų ir uždavinių taikymą, galėtų remtis atvykusio vaiko turimais gebėjimais, pastebėdamas jo stipriąsias puses ir pagal tai organizuodamas mokymosi procesą, konstruodamas pamokos turinį. Kai kuriais atvejais vaikas gali būti labai pažengęs, svarbiausia, kad visko nenulemtų šiek tiek prastesnis lietuvių kalbos mokėjimo lygmuo, kuris gali užgožti kitus vaiko gebėjimus. Galbūt pasitelkiant integruotą ugdymą vaikas galėtų kai kuriuos dalykus pakomentuoti ir paaiškinti kita kalba, pavyzdžiui, anglų, kurią, tikėtina, supras tiek jo bendraklasiai, tiek mokytojas. Daug priklauso nuo to, kaip gerai pedagogas išmano pagalbos mokiniui sistemas, mokymosi strategijas, kaip yra jas įvaldęs, perėmęs gerųjų praktikų. Reikėtų bendro darbo su universitetų dėstytojų bendruomenėmis, kurios šioje srityje yra daugiau pažengusios, atlikusios atitinkamų tyrimų. Kompleksinį požiūrį į įvairias sudėtingas problemas, kai reikia gebėjimų iš įvairių sričių, geriausiai pamatyti padeda būtent integruoto ugdymo kryptis.

Pastaraisiais metais stebime išaugusį susidomėjimą pedagogikos studijomis. Ateina ir nauja mokytojų karta, jau subrendusi išmaniųjų technologijų integruotumo ugdymo procese amžiuje. Ar tai gali reikšti, jog ugdymo procesas keisis iš esmės, o vyresniosios kartos pedagogams su laiku gali likti mažiau galimybių suspėti prisitaikyti?

Tik atėjęs jaunas pedagogas gali žinoti kai kurias pagrindines technologines galimybes ir prieigas, bet didelę patirtį turintis pedagogas geriau išmano klasės valdymo mechanizmus, vaikų motyvavimo, sudominimo, medžiagos atrankos principus: kaip iš gausos atsirinkti, tai, kas svarbiausia ir naudinga šiandien. Tokia skirtingų kartų pedagogų darbo kultūra suteiktų abipusę naudą. Kuomet pati prieš 20 metų atėjau į ugdymo aplinką, man labai padėjo geranoriškos kolegės, kurios turėjo žymiai daugiau patirties, bet kartu kolegialaus tarimosi būdu sprendėme iškilusius probleminius klausimus. Ką pastebiu kalbėdama su jaunais pedagogais, būtent klasių dydžiai ir jų valdymo klausimas juos labiausiai neramina: kaip susodinti vaikus grupinėms veikloms, kaip juos sugrupuoti, kaip padaryti, kad darbas vyktų kokybiškai ir pan. O šis aspektas yra labai svarbus integruoto ugdymo veikloje. Bendradarbiavimas tarp skirtingų pedagogų kartų galėtų tapti tiltu į ugdymo proceso gerinimą.

Strategija „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.” – jūsų manymu, kiek esame pažengę šios idėjos įgyvendinimo kelyje? Ar egzistuoja panašių idėjų įgyvendinimo praktika, remiantis tomis pačiomis bendradarbiavimo idėjomis tarp skirtingų įstaigų, kitose Europos šalyse?

Pastaruoju metu tam tikrus žingsnius padarėme labai gerus: į pedagogikos studijas pritraukėme daug motyvuotų ir aukštą akademinį lygmenį pasiekusių studentų. Pastebiu, jog mūsų universiteto pirmakursiai yra gebantys konstruktyviai mąstyti, perkelti savo patirtis į naujas situacijas, turintys gerą ir gilią bendradarbiavimo kultūros patirtį. Tačiau labai svarbu, kad atėję į mokyklas studentai sugebėtų įsilieti į bendruomenę. Vienas iš būdų kelti profesijos prestižą – ilgalaikių bendradarbiavimo tikslų ir susitarimų bent 10-15 metų į priekį vykdymas, kurie būtų kaip kelrodis tiek profesijos patrauklumui skatinti, tiek ugdymo kultūrai kurti. Apmokėjimo už darbą klausimas taip pat neturi būti paliktas paskutinėje vietoje, nes Lietuvoje ši problema vis dar yra neišspręsta. Kalbant apie bendradarbiavimo patirtis, labai gilią praktiką turi Nyderlandai, kur pažengusių mokyklų pedagogai dalijasi patirtimi ir netgi organizuoja dalį mokymosi proceso tose mokyklose, kurios turi tam tikrų identifikuotų probleminių laukų ir tokiu būdu bendromis jėgomis ieškoma, kaip tas problemas išspręsti.

Ar galima Lietuvą laikyti šalimi, kurios gerosiomis ugdymo praktikomis vadovaujasi kitos užsienio šalys?

Ką pastebiu kalbėdama su magistrantais iš Prancūzijos, jau penkerius metus iš eilės atvykstančiais į Lietuvą atlikti praktikos, taip pat bendraudama su jų šalies mokslininkais, tai mes, lietuviai, esame pristatomi, kaip vieni iš tvarios, inovatyvios, didaktiškai atsakingos praktikos kūrėjų ankstyvajame ugdyme. Pagal skiriamą finansavimą, kuris yra gerokai mažesnis nei kitose Europos sąjungos šalyse, mūsų pradinių klasių mokinių rezultatai tarptautiniame kontekste yra labai geri, šioje srityje esame matomi kaip vedliai. Gebame sukurti aukštą pridėtinę vertę tiesiog savo pasirinktais darbo metodais. Pradinio ugdymo situacija Lietuvoje šiandien yra viena stabiliausių ir rodanti daugiausia gerųjų patirčių. Taip pat ir ikimokykliniame ugdyme turime gerųjų pavyzdžių ir patirčių, tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Jūsų pranešimo tema „Intelekto forume“: „Integruotas ugdymas – inovatyvios mokyklos pamatas“. Kas tą pamatą turi statyti ir prisiimti atsakomybę?

Esminis atsakymas būtų – visos bendruomenės žiūrėjimas viena kryptimi. Kai tiek kuriame pačią idėją visi drauge, tiek įsipareigojimus ir atsakomybę prisiimame per pasidalintos lyderystės principą, kai tiek jaunas kolega, tiek turintis gilią patirtį, tampa komanda. Svarbu, kad taikant integruotą ugdymą, bent 30 proc. turinio būtų perteikiama tokiu būdu ir tai netaptų tik vieno mokytojo iniciatyva. Taip pat labai svarbu išlaikyti darną tarp administracijos, pedagogų bendruomenės ir pagalbos specialistų, kad visi kurtų gerąją patirtį, telktų bendruomenę, ir kartu sektų tiek turinio laukus, tiek problemines sritis, kad tai nebūtų vieno mokytojo klausimas ar problema, o visų drauge išieškoti sprendimai. Bendradarbiavimas ir įsiklausymas yra kelias tiek į kūrybą, tiek ir į problemų sprendimą. Gairės yra, bet reikia įsitraukimo, planavimo ir laiko.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė – Europos mokyklų ekspertė, vadovėlių autorė, tarptautinių projektų ir konferencijų organizatorė. Spalio 21 d. VDU vykusiame „Intelekto forume“ profesorė skaitė pranešimą tema: „Integruotas ugdymas – inovatyvios mokyklos pamatas“.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.