Vedlys

0

vedlysPirklių, dažnai drauge keliaudavusių ilgais Rytų šalių keliais, karavanas ruošėsi įveikti plačią, pavojingą dykumą. Kad kelionė pavyktų, reikėjo ne tik gerai pažinoti šias vietas, kelius, apylankas bei oazes, bet ir išmanyti vietinių gyventojų papročius.

Todėl pasisamdė vedlį, garsėjantį didele patirtimi.

Po dešimties dienų sparčios kelionės vilkstinė kaktomušomis susidūrė su būriu ginkluotų vyrų. Šie stovėjo lyg įkalti į žemę ir saugojo virš kelio iškeltą baisingą statulą, vaizduojančią žiaurią jų genties dievybę.

– Stot! – sukomandavo ginkluoto būrio vadas. – Paaukokite vieną saviškį mūsų dievui, antraip nepajudėsite iš vietos! Taip privalu daryti per kiekvieną jaunatį. Jei nepaklusite, tučtuojau visi mirsite!
– Pirkliai susispietė į būrį ir ėmė pašnibždom tartis. Jų laukė dramatiškas pasirinkimas, tad nekeista, kad buvo sunku pasiekti sutarimą.

„Mes pažįstami jau daug metų. Mus sieja giminystės ryšiai. Argi paaukosime kažkurį iš mūsų, kad patenkintume tą jų dievybę!“

Visų žvilgsniai nukrypo į vedlį…

Pagal žiaurų ritualą paaukoję vargšelį po statulos kojomis, pirkliai keliavo toliau. Tačiau nė vienas nežinojo kelio ir netrukus karavanas pasiklydo dykumoje.
Iškamuoti troškulio ir netekę jėgų, vienas po kito jie mirė.

Šaltinis:
Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 361p.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here