Vengimas yra tokia įveikos strategija, kai žmogus renkasi kažką daryti ar nedaryti siekdamas išvengti tam tikrų nemalonių minčių, jausmų ar fizinių pojūčių. Pavyzdžiui, žmogus gali kiek įmanydamas stengtis išvengti nemalonaus pokalbio įsivaizduodamas, kad „susimaus“, išraudonuos ir neturės ką pasakyti; vedamas baimės skristi lėktuvu asmuo gali veikiau pasirinkti atostogauti važiuoti dvi dienas automobiliu; apkūni mergina gali vengti užsirašyti į sporto klubą dėl baimės, kad bus išjuokta; vaikas gali vaidinti ligą, nes bijo, kad bus pakviestas atsakinėti prie lentos; vadybininkas gali kiek įstengdamas atidėlioti pirmąjį „šaltą“ skambutį potencialiam klientui dėl nerimo, kad bus apšauktas ar kad nesugebės parduoti; vaikinas bijo atstūmimo, dėl to net nebando pakviesti simpatijos į pasimatymą… sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Kartkartėmis vengia visi – abejoju ar pavyktų rasti nors vieną žmogų, kuris niekada netaikė šios strategijos darbe ar asmeniniuose santykiuose. Vengimas gali būti labai natūralus atsakas įvairiose gyvenimo situacijose. Tačiau vengimas gali tapti ir rimta problema: kai kuriais atvejais jis ima rimtai trukdyti kasdieniame funkcionavime ar prisideda prie psichologinių sunkumų atsiradimo.

Kada žmonės ima vengti?

Vengimas atsiranda dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kai kurie žmonės vengia nemalonių kūno pojūčių – pvz., persivalgyti linkę žmonės vengia nemalonaus alkio jausmo. Kai kurie žmonės vengia jaustis „keisti“ ar ne patys geriausi – pastaruoju atveju žmogus gali, pvz., atsisakyti dalyvauti varžybose, jei yra šansas nelaimėti, ar nedalyvauti darbo atrankoje, jei yra tikimybė, kad darbo gauti nepavyks. Kai kurie žmonės apskritai vengia pradėti darbus, jei žino, kad nepavyks jų iš karto (t.y., tą pačią dieną ar savaitę) užbaigti ar jei jaučia, kad darbo nepavyks padaryti taip gerai, kaip norėtųsi.

Kai kurių žmonių vengiantis elgesys atsiranda norint išvengti nemalonių prisiminimų iš praeities – pavyzdžiui, vengiama atsakyti į klausimus, kurie iššaukia liūdnus prisiminimus, ar eiti į vietas, kurios kurios primena liūdnus įvykius. Kai kurie žmonės vengia dėl to, kad jaučia grėsmę – pzv., vaikas vengia pasisakyti tėčiui apie gautą pastabą, nes bijo „diržo“; kolegos bijo kažko klausti agresyviai bendrauti linkusio viršininko nemalonia tema, nes šis gali apšaukti.
Kitu atveju vengiama kažką sakyti ar daryti bijantis kitų žmonių emocinių reakcijų. Pavyzdžiui, vaikas gali nenorėti mamai pasakyti, kad mokykloje patiria patyčias, nes bijo, kad mama apsiverks ir bus neaišku, ką daryti; mama gali slėpti nuo vaikų, kad mirė močiutė, nes nežino, kaip pasakyti vaikams blogą naujieną; draugai gali vengti kažko paklausti emocionalaus bičiulio, nes šis gali imti ir apsiverkti – taigi prie vengimo gali prisidėti nežinia, kaip reikės „susitvarkyti“ su kito jausmais.

Tačiau turbūt viena iš dažniausių vengimo priežasčių yra nerimas (nerimas, ko gero, „slepiasi“ ir visuose iki šiol paminėtuose pavyzdžiuose).

Vengimas ir nerimas

Vengimas labai dažnai kyla iš nerimo: baiminantis „pabėgimas“ dažniausiai atrodo natūrali ir paprasta išeitis. Bijau pasakyti viršininkui, kad nenoriu daryti papildomų užduočių, – vengiu viršininko (juk jei manęs nematys, negalės užkrauti papildomų darbų). Bijau adatų – neinu į polikliniką, kol nesusergu taip, kad praktiškai reikia kviesti greitąją pagalbą. Bijau darbo pokalbio – net nesiunčiu CV.

Paradoksalu yra tai, kad kuo daugiau vengiama, tuo daugiau priežasčių atsiranda jausti nerimą. Įsivaizduokite paprastą kasdienę situaciją: autobuse pamatote savo buvusį bendrakursį, su kuriuo lyg ir nebendravote labai daug, bet lyg ir vertėtų pasisveikinti. Bijote, kad neturėsite, ką pasakyti (o dar jei tektų prisipažinti, kad šiuo metu dirbate nekvalifikuotą darbą ne pagal profesiją ar skiriatės su žmona!..), ima pilti prakaitas, drebėti rankos, daužytis širdis, todėl galiausiai apsimetate, kad bendrakursio nepastebėjote. Išlipate iš autobuso, nerimas mažėja, fiziologinės reakcijos rimsta. Beeet kitą rytą ir vėl pamatote tą bendrakursį. Ir dar kitą rytą. Ketvirtą rytą bijote lipti į autobusą, nes imate galvoti, kaip absurdiška yra nesisveikinti tris dienas, bet ketvirtą pasisveikinti. Dėl to galiausiai nusprendžiate į darbą vyktį kitu, ilgesniu, maršrutu – taigi vengimas iššaukė dar didesnį nerimą ir dar pakeitė jūsų įprastą elgesį.
Su daug rimtesniais sunkumais susiduria žmonės, turintys nerimo sutrikimų. Pavyzdžiui, sergant panikos sutrikimu žmogus ima vengti eiti į lauką, nes bijo, kad išėjus iš namų ištiks panikos priepuolis. Iš pradžių žmogus gali pradėti vengti prekybos centrų, renginių, vaikščioti vienas(-a), viešo transporto, keliauti. Atsidūrus situacijose, kurių vengiama, sukilęs nerimas gali iš tiesų iššaukti panikos priepuolį ir žmogus ima tokių situacijų vengti dar labiau. Jei panikos priepuolis ištinka vairuojant žmogus ima vengti ir vairavimo. Jaučiamas nerimas pamažu gali taip apriboti žmogų, kad galiausiai žmogus niekur nebeina iš namų be „saugaus žmogaus“ (t.y., lydinčio asmens), problema tampa net ir kelionė į darbą. Kitas pavyzdys gali būti specifinė fobija – pvz., daugelis sveikų žmonių bijo vorų ar varlių, bet fobiją turintis asmuo yra įsibaiminęs taip, kad vengia bet kokių situacijų, kur gali susidurti su baimės objektu: dėl varlių baimės žmogus gali imti vengti kaimo ežerų, kaimo turizmo sodybų, išvykų į gamtą ir net pereiti kotedžo kiemą, nes yra tikimybė, kad iš žolynėlio iššoks varlė. Labai daug vengimo būdinga ir žmonėms, kurie susiduria su generalizuotu ar socialiniu nerimu. Pvz., socialinio nerimo atveju žmogus gali vengti atlikti svarbius skambučius ir net pakelti telefono ragelį, paklausti pardavėjos, kur kas padėta, vengti atsakinėti prieš auditoriją, eiti į darbo pokalbį ir t.t. Akivaizdu, kad vengimas apsunkina gyvenimą ir gali turėti labai rimtų pasekmių.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas

Kartais vengimas yra tiek giliai įsišaknijęs į žmogaus asmenybę, kad tampa ne epizodine įveikos strategija, o asmenybės sutrikimu. Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas pasireiškia itin dideliu socialiniu nerimu, žmonės su šiuo asmenybės sutrikimu, nors ir nori palaikyti santykius su žmonėmis, taip bijo atstūmimo, pajuokos ir kritikos, kad kiek įmanydami vengia socialinių situacijų ir bendravimo bei renkasi tokias veiklas, kuriose tektų kuo mažiau bendrauti. Jie jaučiasi nepilnaverčiai, nepasitiki savimi, sureikšmina savo trūkumus, vengia ne tik bendravimo, bet ir bet kokių potencialių sunkumų ir naujų situacijų. Vengiančio tipo asmenybės sutrikimu pasižymintys žmonės dažniausiai sunkiai užmezga artimus santykius, dažnai išsiskiria drovumu ir nervingumu socialinėse situacijose, šį sutrikimą turintys žmonės gali turėti rimtų sunkumų susirandant ar išlaikant darbą – ir šiuo atveju jiems „koją pakiša“ kritikos ar atstūmimo baimė.
Manoma, kad su šiuo sutrikimu susiduria iki 2,5 proc. populiacijos. Problema yra ta, kad šį sutrikimą turintys žmonės ne visada kreipiasi pagalbos, o gydymas gali trukti labai ilgai. Gydymo psichoterapija sėkmė labiausiai priklauso nuo paties žmogaus motyvacijos ir pastangų. Taigi labai svarbu jaučiant, kad vengimas, baimės ir nerimas trukdo darbe ar moksluose, santykių palaikyme, įvairiose kitose gyvenimo situacijose, išgyvenant nepasitikėjimą savimi, patiriant nuolatinius gėdos bei nepilnavertiškumo jausmus, turkdančius džiaugtis gyvenimu, išdrįsti ieškoti pagalbos.

Kaip vengti vengimo?

1. Pirmiausia reikėtų suprasti ir sau pripažinti, kad vengimas neveikia. Atsakykite sau: ko vengiate? Jautimosi „keistai“? intensyvių, neįprastų kūno pojūčių? Nerimo? Baiminatės pasirodyti nekompetetingu(-a)? Bijote nebūti geriausiu(-ia)? Kokia yra vengimo kaina? Ką laimite, o ką prarandate? Kiek jėgų atima vengimas? Ar vengimas gali sukelti neigiamų pasekmių jūsų sveikatai? Santykiams? Darbui? Jūsų savigarbai? Jei vengiate kažko dėl baimės, ar vengimas padės baimę įveikti? Atsakymas į šiuos klausimus (ypač raštu, o ne mintyse) padės susidėlioti bendrą vaizdą, ką gaunate ir ką prarandate vengdami. Dažniausiai vengimas suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet ilagalaikėje perspektyvoje jis ne visada efektyvus.

2. Antra, reikėtų mokytis toleruoti „nepatogius“ jausmus ir mintis. Gėda, nerimas, net ir panika yra tik jausmai, nors ir nemalonūs, lygiai kaip ir mintys yra ne faktai, o tik mintys. Mokykitės išbūti nemaloniose situacijose – tam ypač gali padėti įsisąmoninto dėmesingumo (mindfulness) praktikos.

3. Jei vengiate kažko imtis dėl to, kad jaučiatės nekompetetingi, atsakykite sau į klausimą – kaip aš tapsiu kompetetingu(-a), jei nesimokysiu? Ir tai galioja ne tik darbinėms situacijoms, bet ir bendravimui, santykiams, įvairiems naujiems įgūdžiams. Vengti vengimo nereiškia, kad reiktų nemokant plaukti šokti į baseiną nuo 20 metrų tramplino. Tai reiškia pamėginimą visų pirma plaukti su trenerio ir pripučiamų rankovių pagalba. Žingsnis po žingsnio baisios situacijos tampa nebe tokios grėsmingos.

4. Galiausiai, esant reikalui nevenkite ieškoti specialistų pagalbos. Deja, savarankiškai įveikti vengimą ne visuomet paprasta. Pastebėjus, kad vengimas trukdo funkcionuoti ir gyventi pilnavertį gyvenimą labai svarbu kreiptis į specialistus. Labai efektyvi gali būti kognityvinė – elgesio terapija, turinti itin didelį technikų, skirtų mažinti vengiančius elgesius, „arsenalą“.

Pabaigai, vengimas žmogui yra „duotas“ evoliuciškai. Susidūrus su grėsme, baime, nerimu, nežinomybe norėti pabėgti yra normalu. Tačiau skiritingai nei gyvūnai, kurie pabėgę tiesiog gali gyventi toliau (iki kitos situacijos, kur vėl reikės bėgti nuo plėšrūno), žmogus labai dažnai bėga nuo „plėšrūnų“, susikurtų savo mintyse, o po to, deja, susiduria su įvairiomis pasekmėmis: sveikatos, darbo, santykių, emocinėmis problemomis. Taigi prieš vengiant verta sau pasakyti „stop“ ir pamąstyti, ką gausite ir ką prarasite.

Psichologė Kristina Paradnikė | psikons.lt | FB puslapis

loading...