Verkiu prie knygų ir norisi mirti iš gėdos, kad viena geriausių studenčių pabaigs metus prastai0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
Jaučiu, kad man jau verkiant reikalinga kieno nors pagalba, tačiau neturiu į ką kreiptis.
Situacija tokia, kad šiuo metu vyksta sesija po labai inensyvių ir įtemptų mokslo metų, išspaudusių iš manęs paskutines jėgas.
Lyg ir nebuvau anksčiau iš tų verksnių ir besiskundžiančių grupės, kuriems viskas blogai, tačiau pastaruoju metu iš tiesų gyvenimas slysta iš po kojų. Jo nelaikau stabiliai savo rankose, kaip buvau įpratusi tai daryti.
Nuo mažumės buvau auklėjama taip, kad turiu būti pavyzdžiu kitiems ir lyderiu. Tad dirbau daug ir intensyviai. Tas pats ir su studijomis – atiduodu mokslui visą save. O atėjus sesijai jau nebeturiu jėgų, žemė raibuliuoja akyse.
Galvoje vien nusivylimas, kad po tiek įdėto darbo neįstengiu aukščiausiais balais baigti studijų. Nieko neįstengiu išmokti, verkiu prie knygų ir norisi mirti iš gėdos, kad viena geriausių studenčių pabaigs metus su prastais (man prastas balas jau ir 8) balais ar net skolomis, kas labai realu, kuomet ištisas valandas verkiu dėl savo beviltiškumo.
Aplinka iš manęs taip pat laukia vien aukščiausių įvertinimų ir tikrai bus šūsniai nuostabos, net pašaipų, kad tokia protinguolė, besimokiusi vien dešimtukais sėdi su skola.
Viduje viskas kažkaip siaubingai tvinkčioja. Bandau sulaikyti ašaras prie kurso draugų ir savo artimųjų. Beviltiškai skaitau egzamino medžiagą, tikėdamasi, kad bent taip kas nors liks atminty.
Ir nežinau, ką su savimi daryti. Svajonėse buvo doktorantūra, be jau dabar suvokiu, kad perdegiau – jokių vilčių į ją įstoti nebeliko. negana to – mano studijos nepatiko mano tėvams, kurie kritikavo mano norą mokytis ir siekti karjeros akademinėje srityje. Ai – taip pat buvo stimulas dar labiau to siekti, kad jiems įrodyti, jog aš galiu. Jog galiu padaryti tai viena – be jų palaikymo ar paguodos neišlaikytų egzaminų atveju.
O dabar, bijau, jog viskas gali žlugti ir manęs lauks ilgas ir skaudus patyčių metas, kurį jau dabar nežinau, kaip galėsiu ištverti…
O gal aš tik nuo visko pavargau: nuo siekio būti tobula, nuo būtinybės būti pavyzdžiu ir lyderiu. Nes vienatvė man kur kas mielesnė ir artimesnė, nei buvimas vadu, minioje ir triukšme..
Skaiva (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveika,
Gerai, kai yra į ką kreiptis pagalbos, gerai, kai gali padėti besikreipiančiam. Bandysiu tau pagelbėti. Pirmos mintys, kurios atėjo į galvą skaitant tavo pagalbos šauksmą: desperacija, įniršis, bejėgiškumas, aklumas. Tavo situacija man priminė nepatyrusį maratono bėgiką, kai užsibrėžiama sau per daug, priartėja išsekimo riba, tarsi turėtų atsirasti tas “antrasis kvėpavimas”, bet jo kaip nėra taip nėra, kūnas atsisako tarnauti, nors protas varo jį pirmyn…Štai tokioj būsenoj dabar esi, todėl nieko keisto, kad žinios nebelenda į galvą, kad visiškai susipainiojai troškimuose, noruose ir realybėj. Pabandykim viską sudėlioti į vietas.
Rašai: “atiduodu mokslui visą save. O atėjus sesijai jau nebeturiu jėgų, žemė raibuliuoja akyse”, manau tavo tėvai, skatindami tave siekti tikslų, nenorėjo, kad jų siektum tokia kaina. Visą save atiduoti nevalia niekam, visada privalai palikti dalelę savęs sau pačiai. Galbūt skamba kurioziškai, tačiau tik šita dalelė ir saugo mus nuo pamišimo, nuo darboholizmo, nuo liguisto įnikimo kažkur, į kažką, nesvarbu ar tai būtų studijos, ar meilė, ar darbas. “Antrasis kvėpavimas” atsiranda tik po tikslingų, apskaičiuotų ir išmatuotų treniruočių, kuomet imi pažinti savo galimybių ribas, savo ištvermingumą ir poilsio poreikį. Kuomet prioretitu tampa ne pažymys, o įgytos žinios. Leisk sau atsikvėpti, nusiramink, jei intensyviai mokeisi visus metus, tikėtina, jog žinios yra tavo galvoje, tereikia ramiai viską pasikartoti, kitaip sakant parodyti tai, vardan ko ilgą laiką dirbai.
Mini, jog tėvai kritikavo tavo pasirinkimą siekti karjeros akademinio mokslo srityje, tačiau ar protinga švaistyti laiką, jėgas, siekant įrodinėti jų neteisumą. Štai čia ir iškyla didžiausia dilema: ar tai tikrai tavo svajonė, kurios sieki bet kokia kaina, ar tik paaugliškas noras įrodyti tėvams, jog gali elgtis pagal savo sumanymus. Permąstyk tai ir atsakyk sau nuoširdžiai į šitą klausimą. Ir nepaisant atsakymo, įsidėmėk, jog klysta visi, tiek tėvai, tiek vaikai, tiek mokytojai, tiek mokiniai. Nes gyvenimas nėra mums paruošęs instrukcijų kaip elgtis vienu ar kitu atveju, būtent bandymų ir klaidų keliu atrandame tai, kas geriausia mums, o ir mus supantiems žmonėms. Kompromisų ieškojimas – išminties požymis, ko gero tėvų parama tau taipogi labai svarbi, jei taip bijaisi jų kritikos. Savo gyvenimiško kelio paieškos – tai ne varžybos su tėvais, kuris iš jūsų buvo teisus, o atsakingas kruopštus apmąstytas sprendimas. Net jei ir neišlaikysi egzaminų geriausiais pažymiais, nuo to netapsi blogesne dukra, ar blogesniu žmogum, tiesiog bus proga permąstyti mokymosi strategiją, gal keisti pasirinktą kryptį, dar kartą įvertinti savo realias galimybes, pasverti silpnąsiais ir stipriąsias puses, mokytis priimti situaciją be maksimalios panikos, nes gyvenimas tęsiasi. Nevalia užsiciklinti ties vienu kluptelėjimu, lankstumas – tik privalumas. Pasidomėk atsipalaidavimo technikomis, nuveik kažką, kas tave ramina, neleisk, kad panika imtų viršų, bandyk suvokti, ko nori pati, ar gyvenimą paskirti tam, kad bet kokia kaina taptum pavyzdžiu ( kam? ) ar surask savo tempą, savo kelią, juk kartais pats procesas suteikia daugiau teigiamų emocijų nei rezultatas, koks jis bebūtų.
Linkiu daug teigiamų atradimų!
Psichologė
Kristina Grigalavičienė
Londonas
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Kai darbinsies, nieks į pažymius nežiūrės. Aš baigiau universitetą vienais dešimtukais, o dabar spėkit, kas mano bosas – o gi dvejetukininkas, kuris su skolom vos ištempė…
Mano situacija tokia pati, bet aš jau ją beveik sugebu valdyti. Visko nepasakosiu, nes čia reikėtų tikrai ilgo vakaro ir ne vieno kavos puodelio… Bet esmė tokia: kiti žmonės mūsų gyvenime nėra rodiklis, jei jie mums iš tikro nėra brangūs; patarčiau trumpai sustoti ir pagalvoti kur dabar esi ir ką jau padarei, tikiu, kad esi pasiekus daug daugiau, nei tavo bendraamžiai ir jau įrodei, kad gali padaryti daug; ir dar vienas dalykas, jei tikrai tave mokė būti ir elgtis kaip lyderę, tai – LYDERIS YRA NE TAS, KURIS PASIEKIA GERIAUSIU REZULTATŲ, BET TAS, KURIS SUGEBA SIEKTI GERIAUSIŲ REZULTATŲ NET SUNKIAUSIOMIS SĄLYGOMIS. Atsipalaiduok ir pasistenk į situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Ko tave moko tokios aplinkybės? Ką gali iš to pasiimti ir ką pakeisti? NIEKADA NEBŪNA VISIŠKAI BLOGŲ SITUACIJŲ. VISKĄ GALIMA KEISTI. Ir ne visus dalykus gali mokėti vienodai, aš taip pat siekdavau aukščiausio rezultato ir tikrai jo pasiekdavau, tačiau kiti dalykai buvo, tiesiog lyg akmuo po kaklu, ir kančia, bet net ir tuo atveju siekdavau… žinoma tekdavo nemažai nervų paaukoti, bet viskas pataisoma, kai pradedi galvoti ir vertinti situacijas. Ir dar – ATSIPALAIDUOK.
Na makytis visu pirma reikia ne del ivertinimu o del ziniu, pati studijuoju Lietuvoj ir tikrai galiu pasakyt, kad cia mokslu lygis labai zemas, tad nepersistenk ir nebuk kalike. Mano pazymiai taip pat yra geri ir daznai aukstesni nei tu kurie nuolat sedi prie knygu ir as manau kad tai daznai vercia kitus pasipiktinti, juk jie tiek daug mokosi i visas paskaitas vaiksto, o vat kazkas geriau islaiko uz juos. Atsipalaiduok, skola ne pasaulio pabaiga, jei neislaikysi dabar bus antra nemokama galimybe ja perlaikyt ;)
Laiško autorei:
Tu sau esi per griežta, tiek moksle, tiek matyt visur kitur. Linkiu drąsos suvokti, jog ne tik aplinka kalta dėl tavo nesėkmių, bet ir pati nesi pakankamai stipri ir ne viską moki.
Universitete ir mokykloje labiausiai man nepatikdavo tie, kurie nuolat verkdavo, kad neišlaikys ir turės skolą. Nors tokie pažymio, mažesnio nei 8 niekada nėra gavę. Skaiva pakeistu vardu, jei eidama į paskaitas ir po to dar šiek tiek pasiruošusi egzaminui nuoširdžiai bijai, kad nesugebėsi išlaikyti kažkokio egzamino, tai žinok, kad esi tik paprasta kalikė ir už tave kur kas geresnę galva turi bet kuris studentas, sugebantis neidamas į paskaitas naktį prieš egzaminą pasiruošti ir išlaikyti penketui. Nenustebk, jei toks studentas vėliau bus tavo viršininku. O tu tiesiog kaldama informaciją į galvą, nenusipelnei tokių pažymių, kuriais esi vertinama. Todėl aš ir džiaugiuosi, kad šiaip ar taip, tie pažymiai tikrai mažai ką reiškia.