Vertinimas

3

Vertinti – reiškia turėti savo nuomonę kito žmogaus, daikto ar kokio nors reiškinio atžvilgiu.
Žmogus, būdamas santykyje su aplinka, yra priverstas laviruoti tarp savo asmeninio suvokimo ir tarp to, ką mato išorėje. Jei tas matomas vaizdas atitinka mūsų vidinį pasaulį – mes dažniausiai jį vertiname teigiamai, tačiau jei tai, kas matoma, yra skirtinga, mes esame linkę mus supančią aplinką (veiksmus, poelgius, vertybes ir pan.) vertinti neigiamai.

Poreikis stebėti ir vertinti kitus, sukuria iliuziją, kad mus taip pat stebi ir vertina aplinkiniai, todėl tampame akylūs ir pastabūs ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu.

Kaip susiformuoja poreikis vertinti

Mes esame labiau linkę vertinti žmones ar situacijas, kai turime pernelyg mažai žinojimo apie patį žmogų ar situaciją. Norėdami užpildyti šį „baltą“ lapą, mes sukuriame tariamą realybę, kurioje tampame išganytojais arba teisėjais. Tačiau vertindami mus supančią aplinką pamirštame, kad visa, kas mus supa, tėra matoma ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi ją suformavusi istorija, todėl pirminis vertinimas gali būti labai klaidingas.

Neretai būname pernelyg trumparegiški, kad pamatytume, jog bet koks vertinimas taip pat gimsta iš mūsų asmeninės suvokimo bazės, kurią suformuoja mūsų turėtos patirtys bei autoritetai. Vaikystės pasaulyje tai vyksta nuolat, nes tėvai mus formuoja pagal savo pačių paveikslą. Mes nesąmoningai perimame tėvų vertybes bei vadovaujamės jomis, net nesusivokdami, kad gali būti kitaip. Ilgainiui, bręstant, pradedame atsirinkti, maištauti bei siekiame išsikovoti savo asmenybei vietą po saule. Tačiau ieškodami savo tapatybės, mes nepastebimai įsiliejame į visuomenę, kur tėvų vaidmenį perima mus supanti aplinka, „įdiegdama“ mums savas normas ir vertybes.

Tai ypatingai vyksta tada, kai mūsų pačių asmenybės ribos yra neaiškios. Todėl šiuos „rėmus“ susiformuojame iš aplinkos perimtų vertybių, normų bei elgesio standartų. Tokiu būdu mes suvaržome savo individualybę, prarandame galimybę praplėsti savo fiksuotas suvokimo ribas bei priimti esamą realybę tokią, kokia ji yra. Būtent tada, kai žmogaus poelgis ar situacija nesutelpa į mūsų „rėmus“, mums yra pernelyg sunku tai priimti, mes priešinamės tam, o iš to gimsta neigiamas aplinkos vertinimas.

Poreikis teisti kyla iš baimės, jog kažkas nuo mūsų skiriasi: daro, mąsto ne taip, kaip mes. Todėl norėdami pasitvirtinti savo individualybę bei pasirinkto kelio teisingumą, mes esame linkę teisti aplinką. Ir priešingai – kai jaučiamės su kuo nors susiję, mes nesijaučiame vieniši ir atskirti, tada mums nebekyla poreikis to daryti.

Krislas – kitame, rąstas – mumyse

Evangelijoje rašoma: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1–5). Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia žmogaus psichikos fenomeną pamatyti kituose net ir smulkiausias detales, tačiau mūsų pačių ribotumai ir klaidos mums patiems yra mažiau pastebimi. Visa to priežastis yra ta, kad mūsų sąvastis mums užstoja mūsų pačių vaizdą, todėl mes negalime objektyviai žvelgti į save.

Neretai vertindami aplinką, jai priskiriame tas būdo savybes, kurios gyvena mumyse. Mes įprastai neturime gebėjimo atpažinti kitame tai, ko neturime patys savyje ir priešingai – mums kur kas geriau sekasi aplinkoje pastebėti tai, kas mums yra puikiai pažįstama, net jei ir neįsisąmoninta. Tai gali būti tam tikros mūsų nesuvoktos asmenybės dalys, kurias mes pastebime kitame žmoguje arba tam tikri praeities patyrimai, kuriuos mes priskiriame savo dabartinei aplinkai. Tai yra priežastis, kodėl skirtingi žmonės tas pačias situacijas vertina skirtingai.

Kai pasistengiame visa tai suvokti, galime pabandyti objektyviau žvelgti į mus supančią aplinką ir pamatyti ją tokią, kokia ji yra, o ne žvelgti į ją pro savo asmeninio suvokimo prizmę, kuri neretai iškreipia tikrovės vaizdą.

Mūsų reakcija teisimo akivaizdoje

Dažnai aplinka mus linkusi teisti, kai mes patys nesame tikri dėl savo atliekamų veiksmų. Aplinkiniai, pastebėdami šį mūsų netikrumą, pradeda mums minti ant skaudamo taško, teisdami mus ir kitaip vertindami. Teisti labiau linkę tie žmonės, kuriems patiems labai svarbi aplinkinių nuomonė. Tokie žmonės nepaprastai patys bijo tapti aukomis, todėl vertinimas yra puiki proga įgauti vienadienės galios pojūtį ir pasijusti vertingesniais. Kartais tai pasireiškia per nuolatinį patarimų dalijimą aplinkai, o tai yra ne kas kita, kaip vertinimas, įvilktas į gražią formą. Kai tampame tikri dėl to, ką darome ir kaip esame, nebesuteiksime peno aplinkai mūsų teisti, nes tik pravira žaizda pritraukia kenkėjus, kai žaizda pradeda gyti, mes jiems daromės mažiau įdomūs.

Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių vertinimo ir teisimo mūsų atžvilgiu, tačiau mes galime būti atsakingi už savo pačių reakciją į tai. Juk ne žodžiai mus įskaudina, bet mes įsiskaudiname dėl pasakytų žodžių. Kai esame teisiami, dažniausiai pirminė mūsų reakcija būna įrodyti savo teisumą. Tačiau tai panašu į bandymą audros akimirkoje sustabdyti vėją. Bandydami taip elgtis, mes tik veltui eikvosime energiją, nepasiekdami jokio esminio pokyčio. Stengdamiesi reaguoti į kiekvieną mus teisiančią nuomonę, mes tik suteiksime “maisto” mus supančiai aplinkai, o tai ją tik dar labiau skatins mus teisti. Tad išmintingo žmogaus atsakas yra tyla ir susitelkimas. Juk jokia energija nėra linkusi gyvuoti pati savaime, jei negauna maitinimo šaltinio, “nes siaubas ir smalsumas – ir tie pavargsta” (F. Nietzsche “Štai taip Zaratustra kalbėjo”).

Tai paprasčiau padaryti tuomet, kai pabandome suprasti, jog kitų žmonių poreikis teisti turi savo istoriją. Juk vidinę ramybę jaučiančiam žmogui nekyla poreikis ieškoti kituose trūkumų, nes jis ir pats puikiai žino, kad nėra tobulas. Tačiau jis tai priima, nesistengdamas būti tuo, kuo nėra. Kai tuo tarpu, saves neatradęs žmogus, stebi ir teisia aplinką, įgaudamas apgaulingą vertės pojūtį.

Apibendrinimas

Mūsų mąstymas yra mūsų pačių rezultatas, todėl smegenys yra linkusios tyrinėti ir vertinti aplinką pagal turimą „duonazę“. Dažnai tai vyksta savaime, pasąmoniniame lygmenyje. Todėl jei atkreiptume dėmesį į savo mintis bei perkeltume tai į sąmoningumo lygmenį, pastebėtume, kaip dažnai mūsų protas linkęs vertinti aplinką (jos poelgius, vertybes, išvaizdą ir t.t.). Vertinimas dažnai yra neatsiejamas nuo teisimo. Tai tampa nekaltu įpročiu, tačiau ilgainiui nuolatinis aplinkos stebėjimas ir jos vertinimas pasėja mumyse „psichikos nuodus“, iš ko gimsta pykčio, nerimo ir neapykantos jausmai. Išsivaduoti iš to galime tik tada, kai sugebame savyje pastebėti kylantį poreikį vertinti ir sustabdome save nuo to, net jei tai nėra išreikšta verbališkai.

Mokydamiesi priimti aplinką tokią, kokia ji yra, be išankstinio vertinimo, mes išvengsime daugybės mus pačius niokojančių jausmų ir minčių. Nevertinti, tai nereiškia, kad mes turime taikstytis su patiriamu blogiu, tačiau net ir blogį yra lengviau suprasti ir jo atžvilgiu priimti adekavačius sprendimus, kai pabandome pamatyti iš kur jis atsirado.

Laurynas Urbšys | psichoterapijoskabinetas.lt
[facebook’e]

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Hi, Neat post. There is an issue together with your site in internet explorer, may test this IE nonetheless is the marketplace leader and a huge part of folks will leave out your magnificent writing because of this problem. dacaceaakekdgece

  2. I’m glad that it turned out so effectively and I hope it will continue in the future because it is so worthwhile and meaningful to the community. aeccfkkdabeggedc

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here