Vertybių sala0 (0)
Iliustracija: pexels.com
Kažkada seniai seniai, buvo žemėje tokia sala kurioje gyveno visos vertybės.
Kartą salos gyventojai pastebėjo, kad ji ėmė grimzti į vandenį. Visos vertybės pradėjo lipti į savo laivus ir plaukti iš salos. Pasiliko tik Meilė. Ji laukė iki paskutinės akimirkos, bet kai laukimas pasidarė gana pavojingas, ji taip pat nusprendė palikti salą.
Pamačiusi Turtą ji pasiprašė į jo laivą, o Turtas atsakė:
– Mano laivas pilnas aukso ir įvairiausių kitų brangenybių, tad tau čia nebėra vietos.
Pro šalį plaukė Liūdesio laivas ir Meilė paprašė jo pagalbos. Liūdesys atsakė:
– Atleisk Meile, aš esu toks liūdnas, kad man būtinai reikia pabūti vienam.
Tada Meilė pamatė Išdidumą ir paprašė jo jai pagelbėti, bet Išdidumas atsakė, kad Meilė pažeistų jo laivo pusiausvyrą, suardytų harmoniją ir atsisakė priimti.
Dar pro šalį plaukė Džiaugsmo laivas, bet jis buvo tiek užimtas linksmybėms, kad net neišgirdo pagalbos šauksmo. Meilė visiškai prarado viltį…
Staiga, kažkur jai už nugaros, pasigirdo balsas:
– Eime Meile, aš pasiimsiu tave kartu.
Meilė atsisuko ir išvydo senolį. Jie pasiekė saugų krantą. Kai senolis nuplaukė, tik tada Meilė atsitokėjo ir suprato, kad ji nė vardo savo išgelbėtojo nepaklausė. Ji kreipėsi į šalia buvusį Pažinimą:
– Sakyk, Pažinime, kas išgelbėjo mane? Kas buvo šis senolis?
– Tai buvo Laikas, _ atsakė Pažinimas.
– Laikas? – nustebusi perklausė Meilė. – Bet kodėl jis mane išgelbėjo?
Pažinimas dar syk pažvelgė į Meilę, po to kažkur į tolį, ta linkme kur nuplaukė senolis, ir tarė:
– Nes tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.