Vertybių medis

0

Bėda ta, jog esame įpratę žiūrėti į ką nors kitą ir sakyti: „Na, jeigu taip daro visi, tai ir aš taip turiu.“ Arba: „Jeigu jis gali klestėti laikydamasis tokio ar kitokio požiūrio, darydamas tą ar aną, kodėl gi ir aš negaliu?“

pseudotransendencijaIgnoruodami vidinį savęs pajautimą virstame idėjų, svetimų atsiminimų, pažiūrų ir stereotipų vergais. O tai neišsenkamas kančių šaltinis. Kas vaikščiojo svetimais batais – puikiai tai žino. Visa ši sukaupta praeityje patirtis yra svetima dabarčiai. Neretai, kai pamatau, jog vienas iš mano pamėgtų požiūrių ar kažkuri taisyklė atsimuša į dabarties patyrimo sieną – sukyla noras nesutikti, ginčytis. Tada it kokia stambi Pelenės sesuo mėginu 43 dydžio pėdą įsprausti į dailutę 37 dydžio kurpaitę. Tokiais atvejais primenu sau Viktoro Franklio pateiktą pavyzdį apie žurnalistą, kuris uždavė pasaulio šachmatų čempionui klausimą: “O dabar pasakykite, gerbiamasis, koks šachmatų ėjimas geriausias?” Negali būti bendro atsakymo į tokį klausimą, visada reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes ir asmenybę (Franklis, V. “Sielogyda”. 2008, 111 p.). Kiekvienas turime vaikščioti savo takais, savais batais.

Kita bėda ta, kad jei kas mums gyvenime ir pasisekė, tada turime tokį polinkį atsilošę mėgautis tik to prisiminimais ar norą kartoti tą veiksmą vėl ir vėl. Tai panašu į norą su vienu ir tuo pačiu raktu atrakinti vis kitas duris. Gal todėl taip dažnai ir yra viliojami žmonės “universaliais” sėkmės pažadais, taisyklėmis, terapijos metodais tinkančiais visiems, visur ir visada, žadamas savotiškas visrakčių komplektas visiems gyvenimo atvejams, bet juk tai naivu, tai neįmanoma.

Tas, kuris mano viską žinąs, pasidaro nebepajėgus sužinoti dar kažką nauja ir tarsi sustabarėja, bet gyvenimas reikalauja, kad žmogus būtų lankstus ir sugebėtų prisitaikyti prie jo naujų reveransų. Apsidairę aplink lengvai pastebėtume šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, laisvės ir nelaisvės, džiaugsmo ir liūdesio, meilės ir neapykantos, skurdo ir klestėjimo potvynius bei atoslūgius, savotišką ritmą, kvėpavimą, visą persmelkiantį bangavimą. Svarbu tuos ritmus pažinti ir būti su jais darnoje, judėti tuo pačiu būdu it įgudę šokio partneriai.

Prieš kokius gerus septynis metus dirbau gana alinantį ir nuobodų darbą, alga maža, pinigų nuolat trūko. Geroji darbo pusė buvo ta, kad mėgindamas nors kažkaip  paįvairinti dieną galėjau klausytis audio knygų. Išklausiau jų tada šimtus. Daugelis autorių kalbėjo apie saviugdą, sėkmę, pozityvų mąstymą, laimę ir turtus. Kažkurią dieną sau pamaniau, kad gal tereikia įsivaizduoti kaip nusiperku laimingą loterijos bilietą, taip save užsiprogramuoti ir visos problemos išsispręs. Netrukus, iškart po pietų, kiek nusnūdau. Tai buvo kažkoks pusiau sapnas, pusiau išplaukusių minčių tąsa (daydreaming).

Karaliu-Pasaka
M. K. Čiurlionis „Karaliai. Pasaka“

Pamačiau kelių kvadratinių metrų dydžio trimatį žemėlapį, tarsi stalą ryškiai švytintį tamsioje erdvėje. Jame buvo pavaizduota balta gipsinė dykuma ir kalnai. Viskas vien tik baltas akmuo, jokios žolelės, namelio, jokios gyvybės išskyrus vieną žalią vešlų stiebą, kažkuo primenantį rabarbarą. Augalas didingai stūksojo pakilęs virš negyvos žemės ir veik siekė debesis. Įvertinęs mastelį galėčiau teigti, kad jo aukštis buvo it kokie 2 televizijos bokštai. Virš stalo-žemėlapio tamsoje įžvelgiau dar ir žmonių veidus, jie kažkuo priminė personažus iš K. Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“.

Nubudęs supratau, kad šis vaizdinys buvo mano pasąmonės atsakas į ketinimą ją išprievartauti įsiteigiant sau, jog štai dabar turiu laimėti milijoną. Buvau nusprendęs, kad jei jau pozityviai mąstyti, tai jau mąstyti plačiai – ir siekti išsyk milijono. Vaizdinys parodė, koks absurdas tai buvo, kad tam dabar nėra jokių sąlygų. Šis noras prilygo kelių kilometrų rabarbaro stiebui augančiam akmenyje, be dirvos, be vandens, plieskiančioje saulėje. Supratau, kad toks noras, pageidavimas, tikslas yra visiškai neadekvati dabartiniam mano gyvenimui anomalija. Kažkuo panaši į raganosio norą tapti vienaragiu. Taip, esant tinkamai dirvai, draugiškai aplinkai, tinkamai klimato juostai ir tam tikrom sėklom aš galėjau išauginti tūkstantį kartų mažesnio dydžio pinigų medelį. Tai būtų buvus visai adekvati svajonė.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

 

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here