Ar esate kada patyrę, jog norite priartėti prie kito žmogaus ar žmonių, bet kažkokie vidiniai barjerai Jums trukdo, ir niekaip negalite to padaryti? O gal vidiniai barjerai tokie tvirti, kad net nebandote megzti artimesnių ryšių, bet stengiatės save įtikinti, jog esate vienišė/-ius ir artimi santykiai tiesiog ne Jums?

Galbūt yra buvę ir taip, kai, atrodo, jau esate taip arti stipraus ryšio pajautimo, bet išsigąstate būti įskaudinta/-as ir pabėgate? Kas yra ta vidinė gynybinė siena kuri taip saugo nuo išorinio pasaulio ir trukdo užmegzti ryšį? O gal ji iš tiesų gelbsti nuo skaudžių patyrimų ir gali būti labai vertinga?

Gynybinė siena paprastai statoma tuomet, kai kyla realus arba potencialus pavojus, nuo kurio reikia saugotis. Tokia vidinė gynybinė siena gali atsirasti vaikystėje, kada formuojasi santykis su išoriniu pasauliu: jei vaikas patiria psichologinę traumą, jei auga aplinkoje, kuri yra nesaugi, kurioje smurtaujama, kur ignoruojami jo emociniai poreikiai, susiformuoja vidinė apsaugos sistema, padedanti toje aplinkoje išgyventi. Jei aplinka yra stipriai traumuojanti, vidinė gynybinė siena gali išaugti išties aukšta ir tvirta. Tokiu atveju ši savisaugos sistema suvaidina itin svarbų vaidmenį – be jos vargu ar apskritai pavyktų išgyventi, „nesubyrėti“. Ne veltui C. G. Jung analitinės krypties psichoterapeutas Donald Kalsched šią vidinę apsaugos sistemą vadina archetipine žmogaus dvasios gynyba.

​Paprastai klausimas apie tokio stipraus vidinio barjero reikalingumą iškyla tuomet, kai žmogus užauga, susikuria saugią aplinką, bendrauja su jį palaikančiais žmonėmis, o tas barjeras vis tiek nesitraukia ir veikia taip pat, kaip ir tuomet, kada išoriniame pasaulyje buvo išties labai nesaugu. Vidinė apsaugos sistema ir toliau dirba savo darbą, ir kiekvieną kartą, kai kažkas įvyksta ne taip, kaip norėtųsi, transliuoja savo žinojimą: „pasaulis nesaugus“; „sakiau, kad tas žmogus Tave tik įskaudinas, taip ir atsitiko“; „geriau lindėti saugiai už sienos ir niekur nekišti nosies“. Kaip pasakoje „Auksaplaukė“ heroją bokšte uždariusi ragana, ši archetipinė žmogaus dvasios gynyba sukuria iliuziją apie gražų ir ramų pasaulį, saugomą šiapus sienų, ir didžiulius pavojus, tykančius anapus jų.

Kaip rašo D. Kalsched, viena raganos pusė tarnauja gyvybei. Globojamai raganos Ausaplaukei gyventi buvo ne taip jau blogai: ji išaugo į gražiausią mergaitę pasaulyje, turėjo malonų balsą, jos plaukai buvo šviesūs ir dailūs kaip ausksas. Ji buvo karalaitė, tik uždaryta. Realybėje dažniausiai tai reiškia, kad asmens vidinis pasaulis yra išties turtingas, bet labai sunku jo turtus perkelti į santykį su išoriniu pasauliu ir jame esančiais žmonėmis. Ilgainiui ši savisaugos sistema iš tiesų tampa kliūtimi – ragana, neišleidžiančia iš iliuzijų pasaulio ir trukdančia megzti ryšį su realia aplinka ir joje esančiais žmonėmis. Ji yra tiek rigidiška, nekintanti, jog, atrodo, nėra galimybės jos įtikinti, kad iš tiesų išorinis pasaulis pasikeitė ir jame yra gražių, vertingų dalykų. Bet kaip gi surasti duris, vedančias anapus sienos?

Viena aišku – drastiškai sugriauti archetipinės dvasios gynybos negalima. O turbūt ir neįmanoma. Per daug svarbų vaidmenį ji atliko ir, matyt, nemažai jo tebeatlieka. Pro šioje gynybinėje sienoje staiga atsiradusius didesnius plyšius gali užtvindyti nežinomybės, neaiškumo, sumaišties bangos. Arba gali tekti iškeliauti į sielvarto dykumą, ir tik klaidžiojant joje ilgainiui galbūt  pavyktų surasti aiškesnį ir ramesnį kelią. Vargu ar pavyktų visiškai išvengti bangų siūbavimo ir skausmingo klaidžiojimo dykumoje. Bet susitinkant su šiais iššūkiais pamažu, po truputį prie jų prisipratinant, yra galimybė tvirčiau, stabiliau judėti į priekį.

Ką visa tai galėtų reikšti realiame gyvenime? Visų pirma pagarbą ir vertinimą viso to, kas vyksta mūsų  vidiniame pasaulyje. Visai gali atsitikti taip, kad supratę, jog kažkas su mumis yra ne taip, kaip norėtųsi, puolame save nuvertinti, kaltinti, „graužti“, bandome su savimi kariauti, kažką savyje perlaužti – „sugriauti“. Labai daug jėgų ir kančios paprastai tokie bandymai pareikalauja ir, tikėtina, gali skatinti dar didesnį vidinį pasipriešinimą. Žmogiška atjauta sau, suprantant, ką teko išgyventi, ir priimant vidinės ginybinės sienos atsiradimo neišvengiamybę, gali padėti rasti būdus, kaip ne griauti ją, bet po truputį išjudinti. Archetipinę dvasios gynybą galėtume apibūdinti kaip žilą senelę, kuri atidirbo savo darbą, ir yra verta pagarbos už tai. Nors dabar ji atlieka raganišką vaidmenį, bet, kaip rašo D. Kalsched, „ji yra mūsų istorijos ir mūsų gyvenimo autorė“. 

Kai galime į išgyventas patirtis žiūrėti su atjauta ir priėmimu, atsiranda galimybė pykčio energiją nukreipti jau ne į save, bet į veiksmus, susijusius su judėjimu į priekį. Didėja ryžtas ieškoti išėjimo iš už sienos. Kartu su pykčiu šiame kelyje turbūt neišvengiamai atsiveria ir sielvartas dėl to, kas buvo prarasta.

Pyktis, sielvartas, emocinis skausmas, nesaugumas, nežinomybė, žmogiškos atjautos, priėmimo paieška – su šiais išgyvenimais susiduriu dirbdama su klientais, ieškančiais kelio į pasaulį anapus jų vidinės gynybinės sienos. Šis kelias dažniausiai yra išties nelengvas. Bet jį galima nukeliauti – ypač tada, kai juo eini ne vienas.

Kaip rašo D. Kalsched, pasakų pabaiga „gyveno ilgai ir laimingai“ reiškia gyvenimą pasaulyje, kuriame nebėra sienos tarp vaizduotės ir tikrovės. Tai gyvenimas, per kurį siekiama suvokti, kad svajonėmis galima pasidalyti su kitais, siekiančiais to paties. Vidinė gynybinė siena iš tiesų ir saugo, ir trukdo būti pasaulyje. Per žmogišką atjautą, pagarbą vidiniams procesams, pyktį ir sielvartą, yra galimybė rasti būdus, kaip atverti joje duris.

Psichologė Irma Skruibienė | skruibis.lt/Irma | namuterapija.lt | namupsichologija.lt
Iliustracija: Mona Eendra

loading...