„Vidinė“ signalizacija – išsigelbėjimas nuo streso

0

streso-pozimiai

Ar žinojote, kad mūsų psichika, tarsi turtingo žmogaus namas, turi daugybę apsauginių mechanizmų? Vykstant evoliucijai, šie mūsų saugikliai vystėsi ir tobulėjo, leisdami žmogui išlikti. Psichikos apsauginiai mechanizmai saugo mus nuo per didelių išgyvenimų, stresų, padeda organizmui išgyventi situacijas, kuriose psichologinis emocinis krūvis mūsų sąmonei galėtų būti per didelis. Kitaip tariant, neturėdami šios apsaugos, tam tikrose situacijose, greičiausiai, išprotėtume ar susirgtume psichikos liga, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Viena iš šios „psichikos signalizacijos“ rūšių – nualpimas, kai žmogus tiesiog atsijungia, susidūręs su itin traumuojančia, jam sunkiai pakeliama realybe. Kita apsauga – beje, labai dažna – regresas į vadinamąsias archajines būsenas, kai žmogus, reaguodamas į susiklosčiusią situaciją, elgiasi, kaip išmokęs vaikystėje. T.y. mes tarsi nesąmoningai prisimename, koks būdas, mums būnant mažiems, leido išvengti kažko, ko patirti nenorėjome. Tokios regresinės reakcijos ypatingos tuo, kad žmogus ima elgtis neadekvačiai savo amžiui, ar situacijai – pavyzdžiui, akcininkų susirinkime staiga graudžiai pravirksta, ar, paveiktas streso, rodo kitas neatitinkančias emocijas – kvailai šypsosi, nors, atrodytų, turėtų demonstruoti pyktį, ar maskuojamą baimę, kiti gali parodyti pyktį vietoj baimės. Dažniausiai šie apsauginiai psichikos mechanizmai įsijungia, kaip reakcija į tarpasameninius žmonių santykius: barimą, suklydimą, dėl kurio gresia bausmė, ir pan.. Beje, į ką tik aptartą vaiko ego būseną žmogus dažnai pereina nejučiomis.

Ar, pavyzdžiui, tendencingą atsiribojimą tam tikrose situacijose galima prisikirti prie apsauginių reakcijų? Anot psichoterapeuto R. Aleknos, kažkuria prasme – taip. Juk paprastai visas santykių problemas žmonės gali išspręsti. Tačiau susidūrus su itin skaudžiais išgyvenimais, pavyzdžiui, – namo grįžęs mažas vaikas sužino, kad mama visus jo mylimiausius pliušinius meškiukus atidavė kaimynų vaikams, gali įsijungti vadinamasis kompensacinis mechanizmas. Šiuo atveju, vaikas gali nuspręsti niekada prie nieko nebeprisirišti ir taip apsaugoti savo psichiką nuo skaudžių potyrių ateityje. Būdinga, kad kompensaciniai mechanizmai įsijungia panašiose, tipinėse situacijose, o pasąmoninis sprendimas būna tiek tvirtas, kad dažnas jo laikosi „iki grabo lentos“. Specialistų nuomone, tokia apsauga yra teigiama, nors tai ir paradoksalu. Mat nežinia, kaip viskas rutuliotūsi nesuveikus tokiam mechanizmui.

Ar žinojote, kad kai kurie žmonės, susidūrę su stresu…užmiega. Šios apsaugos rūšies neturintys žmonės, išgyvendami stresą, nė už ką net bluosto nesudėtų, o jie atsigula ir ilgai miega! Dar vienas mūsų psichiką saugantis mechanizmas – atminties dingimas. Toks „atsijungimas“ – tai stipraus išgyvenimo metu patiriamas psichikos ar sąmonės sutrikimas, galintis užsitęsti net iki trumpalaikės psichozės ar vadinamosios prieblandinės sąmonės būsenos, kai pasaulis suvokiamas visiškai kitaip. Kokio stiprumo efektą patirsime, priklauso nuo dirgiklio, t.y. – streso pobūdžio ir trukmės. Tačiau tokie „iškritimai“, kai žmonės nesuvokia, kas vyksta ir kur jie yra, kitaip tariant, dėl streso jų sąmonė tarsi susiaurėja, nervų sistemą neretai apsaugo nuo didesnės žalos – ilgalaikių psichikos sutrikimų. Paprastai kraštutines būsenas patiria žmonės, turintys silpnesnę nervų sistemą. Su stresu susidūrusi brandi, stabili asmenybė, dėl polinkio viską vertinti racionaliai ir elgtis adekvačiai, „psichikos perkrovas“ dažnai pakelia lengviau.

Beje, nors psichika saugo mus nuo mūsų pačių išgyvenimų, kaip elgsimės ar jausimės streso akivaizdoje priklauso ir nuo to, kiek gerai tuo metu jaučiamės, ar neesam pervargę. Pavargę žmonės dažniau linkę grįžti į vaikystės būsenas ir reaguoti, kaip vaikai.

Apsauginiai psichikos mechanizmai suveikia pakankamai dažnai, kad liktume sveiki. Tačiau blogai, kad esame linkę šios apsaugos neįvertinti. Kitaip tariant, suveikus „signalizacijai“, užuot apgynę savo „namus“ ar kvietę policiją, dažnai stovime ir nieko nedarome, arba, dar ir padedame plėšikams. Mūsų sąmonės reakcijos pačios kužda, kaip geriausia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, gaila, kad dažnai neįsiklausome į tai, ką jaučiame, ar interpretuojame neteisingai. Tuo tarpu, jei į kažkokį stresą ilgiau nereaguojama, apsauginis mechanizmas nusilpsta ir nebegali mūsų išgelbėti. Tada rizikuojame pereiti į žymiai pavojingesnes psichikos būsenas: šizofreniją, suicidiškumą, nusikaltimą, išprotėjimą, net susirgimą mirtina liga.

Iš tiesų, plačiąja prasme, mūsų psichika valdo mus, o ne atvirkščiai. Reaguojame dažniausiai spontaniškai, remdamiesi sąmonėje ir pasąmonėje sukaupta patirtimi. Visgi labai svarbu, kad išmoktume atpažinti ir įvertinti savo vidinės apsaugos siunčiamus aliarmo signalus, o pasijutę blogai, laiku darytume išvadas ir spręstume problemas sau naudinga linkme.
.
Šaltinis: vppc.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here