Vidinis vėjas0 (0)
Iliustracija: Daniel Reche / Pixabay
Po šiandieninio susitikimo kilo mintis: „Ar nuoširdžiai leidžiam pamatyti tikrąjį jausmą?” Jis, nevidonas, baladojasi, klebena vidines duris ir langus, o mes save įtikinam: „Tai vėjas, nėra ko nerimauti”.
Akivaizdu jog, kai įvaldom pozityvaus mąstymo gebėjimus, užsimerkiame prieš tiesą. Išmokstame užsimaskuoti teiginiu: „Gyvenimas – puikus!” Ir nebesutinkame pamatyti savęs „visame gražume”. Kad vėjai nekeltų skersvėjų ir triukšmo, aklinai užsidarom širdies duris ir langus.
Sutvarkome kambarius sušluodami visas pripustytas dulkes po kilimėliais – ten, kur neįgudusi akis neužmatys.
O taip, generalinei tvarkai reikia ir noro, ir drąsos, ir pastangų! O gal galiu mylėti vėją, kuris sudarko man plaukus, nuotaiką, mintis, kuris vėdina ir gaivina, rūpinasi, kad nesutrokščiau? :-D
Valdemara Butkevičienė | pokyciudinamika.lt
Asmenybės ugdymo lektorė