Vidinis vėjas

Iliustracija: Daniel Reche / Pixabay

Po šiandieninio susitikimo kilo mintis: “Ar nuoširdžiai leidžiam pamatyti tikrąjį jausmą?” Jis, nevidonas, baladojasi, klebena vidines duris ir langus, o mes save įtikinam: “Tai vėjas, nėra ko nerimauti”.

Akivaizdu jog, kai įvaldom pozityvaus mąstymo gebėjimus, užsimerkiame prieš tiesą. Išmokstame užsimaskuoti teiginiu: “Gyvenimas – puikus!” Ir nebesutinkame pamatyti savęs “visame gražume”.  Kad vėjai nekeltų skersvėjų ir triukšmo, aklinai užsidarom širdies duris ir langus.

Sutvarkome kambarius sušluodami visas pripustytas dulkes po kilimėliais – ten, kur neįgudusi akis neužmatys.

O taip, generalinei tvarkai reikia ir noro, ir drąsos, ir pastangų! O gal galiu mylėti vėją, kuris sudarko man plaukus, nuotaiką, mintis, kuris vėdina ir gaivina, rūpinasi, kad nesutrokščiau? :-D

Valdemara Butkevičienė | pokyciudinamika.lt
Asmenybės ugdymo lektorė

Share Button

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.