photo-1466916119434-d72cdf577c4d

Klausimas: Esu arti 25 metų amžiaus, net negaliu atsiminti kada jau pradėjau galvoti apie kieno nors nužudymą, vaikystėje turėjau gerus tėvus, tik būdavo protarpiais, kad tėtis išgerdavo ir elgdavosi nenuspėjamai. Vieną kartą būdavo geras, duodavo pinigų ir pasijuokdavo, kitą dieną šaukdavo ir keldavo ranką prieš mane. Kai mama užstodavo mane, tekdavo ir jai nukentėti. Nemėgau savo tėčio, su juo stengdavausi nekalbėti. Bet prieš man sulaukiant 16 metų jis kažkaip pasitaisė ir nebebuvo toks girtuoklis, ir su mama gerai ėmė sutart, bet vis tiek negaliu padoriai kalbėtis. Žiūriu į jį su panieka ir nesiveliu į kalbas. Net kai kalbina (bet čia ne esmė, tiesiog noriu parodyti kas esu, kad galbūt būtų lengviau suprasti kokia problema).

Turėjau draugą su kuriuo praleisdavau didžią dalį savo vaikystės, bet dažniausiai, kai būdavome dideliame draugų būry, aš sulaukdavau patyčių, iš savo numanomai geriausio draugo. Jis buvo labiau patyres kalbėjime ir visada laimėdavo, o aš visada likdavau pažemintas.

Būdavo, kad ir pats buvau jo bendrininkas tokiose patyčiose, bet kai atėjome į vidurinę mokyklą, patyčios būdavo kartais nepakenčiamos. Būdavo, kad imdavausi kėdžių mėtymo į juos, bandydamas jiems pakenkti už tai, ką jie man darė ir jie tik juokėsi, ir toliau tyčiojosi.

Nebuvo nieko kas mane užstotų, nors nieko ir neieškojau. Galiausiai perėjom į gimnaziją, o ten buvo kitas vaizdas. Atrodė, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Kai perėjau į kitą klasę, nebebuvo patyčių. Visi buvo linksmi, daug palaikančių merginų, nors jos net nežinojo, ką buvau patyręs. Atrodė, kad viskas eina tik į gera.

Bet palaipsniui gerus dalykus persvėrė blogi. Atsiribojau nuo kitų, tik vaidinau, kad esu linksmas, kad jie man tai pat rūpi, nors dažniausiai jaučiau tik tuštumą. Ir visa tai blogėjo iki 12 klasės. Tuomet atrodė, kad nieko nebeturėjau savyje, tapau apsimetėlis, tuščias indas, toks esu ir dabar. Šypsena veide, kai su kažkuo kalbu, bet kai pokalbis pasibaigia, atrodo lyg nieko ir nebūtų nebuvę.

Bandžiau jausti gerus jausmus, bandžiau jogas, taichi, qi gong ir įvairiausius kitus užsiėmimus. Turiu priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto, nuo vaikystės, kuri, atrodė, palengvindavo mano dienas vaikystėje, bet dabar tik jas apsunkina, nes praleidžiu dažnai iki 15 val. per dieną.
Saulius

Komentaras: Labas, Sauliau,
Vien skaitant, kokias baisias patirtis Tau teko išgyventi vaikystėje, kyla pyktis. Galiu tik įsivaizduoti, kiek daug jo verda tavo viduje – žmogus, kuris turėjo tavimi rūpintis ir saugoti, kartu buvo ir didžiausias siaubas. Alkoholikai ir smurtautojai, nesvarbu, ar tas smurtas fizinis, ar emocinis, atima iš savo vaikų vaikystę, palieka daug žaizdų, nuoskaudų – suprantama, kad net jam pasitaisius, vis tiek neturėjai daug noro bendrauti. Negana to, geriausias draugas taip pat tave išdavė ir įskaudino. Po tokių patyrimų, tikėtina, kad ir pakeitus aplinką, kur žmonės labiau geranoriški, bus sunku jais pasitikėti. Atsiribojimas, tokiu atveju, yra būdas apsiginti nuo galimybės vėl ir vėl būti pažemintu, įskaudintu ir išduotu žmonių, kurie pelno Tavo pasitikėjimą.

Vis dėl to, nuolat apsimetinėdami galų gale pasijuntame labai vieniši, viduje gali kilti sumaištis, pasimetimas. O bandant atsiriboti ir nuo sunkiai atlaikomų jausmų, gali atsirasti ir vidinė tuštuma.

Tavo ieškojimai, kaip pasijausti geriau, yra sveikintini. Tačiau kartais vien bandymo jausti „gerus“ jausmus nepakanka. Net priešingai – tai gali tapti bėgimu nuo skausmo, pykčio ir įvairių nuoskaudų. Gana dažnai tokie pabėgimai vystosi į priklausomybę. Panašu, kad Tavo priklausomybė yra kompiuteris ir tai, kaip jis Tau padeda pamiršti rūpesčius. Tačiau, kaip ir pats pastebi, šie būdai veiksmingi tik tą akimirką, o vėliau gerokai apsunkina gyvenimą.

Visgi, tai, kad bandai įvairius užsiėmimus, kad parašei šį laišką rodo, jog tikrai norėtum jaustis ir gyventi kitaip. Tam būtų svarbu suprasti, kas vyksta Tavo viduje ir ką su tuo daryti toliau. Labai siūlyčiau paieškoti pagalbos ir nelikti vienam – pradėti lankytis pas psichologą ar psichoterapeutą, galbūt prisijungti prie suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Būdų padėti sau tikrai yra ir jie veikia, tad linkiu nepasiduoti nerimui ir juos išbandyti.

Psichologė Evelina Jauneikaitė
Individualios konsultacijos Vilniuje ir internetu
El. p: evelina.jauneikaite@gmail.com

loading...