Vieną dieną ji sako kad myli, kitą dieną ar myli – jau nebežino

0 (0)

Klausimas: Sveiki, iškilo bėdelė, nebežinau ką galvoti, kur kreiptis ir į ką. Pradėsiu nuo pradžių gal…
Pagrindinė bėda yra, mano draugės neapsisprendimas ko ji nori.
Viskas tarp mūsų kaip ir gerai, kartas nuo karto pasipykstam, bet tikrai nebūną jokių „melodramų”.
Esmė tokia kad ji nežino ko nori, vieną dieną sako kad myli, kitą dieną jau nebežino ar myli, vieną dieną planuojam jau vaikutį, vestuves… kita dieną sako nežino ar ji tikrai to nori…
Aš jai esu antras, su pirmu ketverius metus išdraugavo ir sako kad aukojo visą savo gyvenimą dėl jo, o dabar norėtųsi jai pagyventi dėl savęs, stengiuosi dėl jos kiekvieną dieną, palepinu smulkmenėlėm, visada mielais gražiais žodeliais, pusryčiais bei kavyte į lovą, buvo melo nemažai iš jos pusės, bet viska pernešiau pakankamai ramiai, per daug nieko nekomplikuodamas, aišku pykau už melus, bet tai buvo degtuko principu, greit susinervinau, greit nurimau.
Man ji 4 draugė gyvenime, nežinau kodėl, bet kad ir ką darytų, kad ir kaip įskaudintų (o buvo tikrai nemažai skausmo sukelto iš jos puses, galvoju kad nesąmoningas kerštas, dėl jos buvusios antros pusės) vis tiek norisi man dėl jos stengtis, kiekvieną dieną neiškrenta iš galvos, jeigu jai liūdna, mane pradeda imti depresija, stengiuos pakelti jai nuotaiką, stengiuos pradžiuginti, bet ne visada išeina… Ko pasekoje gaunasi, kad pats sau susigadinu nuotaiką, nebežinau ką daryti , ką galvoti. Mes susitinkam tik savaitgaliais, nes ji yra studentė. Nuo pavasario planuojam kartu apsigyventi, bet vėlgi, ji nežino ar galės išbūti kartu, ji nežino ar nori būti viena, ar nori būti kartu. Didžiausia bėda – pastovios abejonės, tai sako kad myli, tai sako kad nebežino ar myli ir visas tas dalykas mane žlugdo iš vidaus… Aš noriu dėl jos stengtis, su ja jaučiuosi visai kitas žmogus… Noris tobulėti, dirbti, stengtis dėl jos gerovės, ji man svarbiausia iš visų patapo, net to nepajusdamas dėl jos atsisakiau savo draugų, daugumos buvusiu pomėgių. Tiesiog kai būnu su ja, nebereikia man nieko daugiau…. Žinau, kad slypi manyje didelės bėdos, bet nebežinau ką galvoti dėl jos, aš noriu su ja būti, bet kai jinai taip kalba, mano vidinis balsas manęs klausinėja, ar verta tęsti viską? O kas bus jei pasibaigs visi santykiai, ji tiesiog nuspręs eiti kitu keliu?… Aš jau seniai noriu vaikučio, seniai noriu ramumos, šeimos, artimos man sielos, aš jaučiu, kad ji man labai labai svarbi, jeigu atvirai, aš dėl nieko gyvenime taip nesistengiau, kaip dėl jos, nežinia kuo, bet ji mane pakerėjo taip kad nesinori nieko, nei žiūrėti į kitas, nei eiti į kairę pusę, norisi tik stengtis dėl jos gerovės… Man mieliausias dalykas gyvenime jos šypsena… Ir nebežinau ką bedaryti…. Kiekvieną kartą išvažiavus jai prasideda nesąmoningi pykčiai, dėl to, kad ji nebežino ko nori, nebežino ką jaučia, ar tai atstumo įtaka? Aš vis su ja bandau pasikalbėt, ji vis mano sako: tu esi nuostabus, ačiū kad taip stengiesi dėl manęs, su tavim viskas idealu ir panašiai, sako „kad aš pati nežinau ko aš noriu”, o aš per daug aukojausi praeityje, kad galėčiau dabar taip imt ir vėl besąlygiškai mylėti.

Dar toks svarbus faktas, jos Tėtis mirė autoavarijoje pavasarį, jai buvo jis pirmas žmogus pasaulyje, ji beveik nebendrauja su sesėm bei mama. Jai visas gyvenimas buvo tėtis. O jos visa giminė sako man, kad aš jos tėčio kopija, aš kalbu ir elgiuosi kaip jos tėtis.

Ji buvo užsiminus kažkada, kad jai skaudu matyti mane, būti su manim, nes per daug primenu jai jį…
Aš tikrai nebežinau ką daryti, esu aklavietėje… Aš tikrai labai ją myliu ir tikrai esu garantuotas dėl savęs, kad su ja išgyvenčiau visą savo gyvenimą… Prašau jūsų patarimo, ką daryti, ką galvoti, kame bėdos… Tikrai nebežinau į ką kreiptis, neberandu sau vietos, nebenusėdžiu vietoje… O to žmogaus, kam galėčiau išsikalbėti – neturiu…

Atsiprašau už gramatines klaidas, nebuvau mokykloje pirmūnas rašinėliuose.

Su pagarba Renaldas (Vardas pakeistas).

Atsakymas: Sveikas, Renaldai, ačiū kad parašei. Skaitant tavo laišką vis apima įspūdis, kad gyveni beveik vien savo merginos svajonėmis, tikslais, jausmais ir norais. Akimis bėgant per parašytas eilutes, man vis kildavo tas pats kausimas: „kur šiame santykyje yra Renaldas?“ Rašai kaip ją palepini, kaip rūpiniesi, atsisakai draugų ar pomėgių – tai, sakyčiau, labai didelė auka, ypač žmogui (turiu omeny tavo draugę), sunkiai apsisprendžiančiam – likti santykiuose ar ne. Pastebi, kaip pasakodamas savo istoriją nieko svarbaus ir reikšmino apie save nepateiki, tačiau labai daug atskleidi apie savo merginą, jos jausmus, tėčio netektį? Tik keliose vietose galima išvysti prasimušančius tavo paties norus. Tavo laiškas – apie draugę, bet, deja, ne apie tave patį.

Tam, kad poros santykiai veiktų, reikia abiejų partnerių kokybiško dalyvavimo juose, reikia kad jūsų kuriamoje poroje visavertiškai būtumėte abu – tokie, kokie esate iš tikro. Jei iš tavęs šiame santykyje tėra tik šešėlis, nelabai galima kalbėti apie dviejų asmenybių tarpusavio ryšį. Tai – vienas iš svarbių aspektų tavo aprašytoje dilemoje.

Draugų, pomėgių, savo jausmų ir norų atsisakymas dėl kito žmogaus – prastas pamatas santykiams. Vieną dieną ši auka apsisuks ir smogs atgal – praradus santykiuose save, pradėsi jausti pyktį, nepasitenkinimą ir nuoskaudą: „aš tiek daug tau duodu, o tu man net dešimtadalio to negrąžini atgal“ – taip neretai nuskamba kartėlis, vienam partnerių nuolat aukojantis dėl kito. Suprantu, kad dabar atrodo, jog tavo pastangos gali kažką pakeisti tavo draugėje, tikiesi, tačiau šis davimo maratonas neturi finišo linijos. Santykiuose tikėdamasis gauti atgal mainais už įdėtas pastangas, atsisakydamas savęs tikro ir taip ignoruodamas savo autentiškumą, su savo privalumais, trūkumais, draugais ir pomėgiais, kaip jau rašiau, liūdna pabaiga – neišvengiama.

Žiūrint į jūsų santykių modelį, susidaro toks vaizdas: tu, Renaldai, perkeli savo merginos jausmus sau, jautiesi už ją atsakingas ir pasiryžęs paaukoti savo gyvenimą, tai ir darai. Jai akivaizdžiai tai tinka, ir tuo pasinaudodama nemalonių jausmų naštą (ar jos dalį) ji perkelia tau. Tai būdinga narcistinėms asmenybėms (iš tavo pasakojimo, toks asmenybės įspūdis ir susidaro) – projektuoti savo jausmus kitiems, taip „pasilengvinant gyvenimą“.

Greičiausiai ir yra taip, kaip rašai, kad tavo draugė, jausdama sielvartą dėl tėčio praradimo, į tave perkelia (suprojektuoja) dalį jo, kaip asmenybės. Toks perkėlimas jai inicijuoja kartu ir traukos, ir atstūmimo jausmus. Bet juk tu – ne jos tėtis, negali būti jo pakaitalu, tai neįmanoma jokiame kontekste. Net jei ir užtikrintum jai laikiną ramybę, o tos sielos žaizdos, atsivėrusios jį praradus, neišgydysi, tai – jos pačios darbas.

Kaip visad, atsakyti, ką tau daryti, manau būtų klaidinga. Peržvelk tą situaciją naujomis, mano akimis (taip, kaip išdėstyta šiame atsakyme). Gal pamatysi savo santykius iš šono ir iš naujo, suprasi, ką gali ir nori juose keisti pats. Svarbiausia, kad nepamirštum savo paties gyvenimo, išliktum kuo daugiau savimi, kad ir kokie žmonės būtų aplink tave. Linkiu sėkmės ir atsiprašau už ilgai delstą atsakymą!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt