vienatve

Vienatvę galime vertinti dviem aspektais: kaip egzistencinę vienatvę, kuri yra neišvengiama žmogiškosios patirties dalis, ir kaip vienišumą, sukeltą nutolimo nuo savęs ir savęs atmetimo, kuris išvis nėra vienatvė, greičiau neapibrėžtas ir trikdantis nerimas.

Egzistencinė vienatvė yra vidinė ir esminė žmogiškojo gyvenimo tikrovė, aprėpianti ir skausmą, ir kūrybos triumfą, gimstantį iš ilgų vienumos valandų. Egzistencinę vienatvę išgyvenantis žmogus suvokia save kaip izoliuotą ir vienišą asmenį, o vienišumo nerimo apimtas žmogus yra atsiribojęs nuo savęs, kaip jaučiančio ir sąmoningo žmogaus.

Vienišumo nerimas

Vienišumo nerimas kyla iš fundamentalaus atotrūkio tarp to, kas žmogus yra ir kuo jis apsimeta esąs, taip pat iš įsišaknijusio žmonių susvetimėjimo ir atsiribojimo nuo savo žmogiškosios prigimties.

Klastinga vienatvės baimė egzistuoja visur, ją maitina ir skatina vertybės ir standartai, gyvenimo būdas, kurio ašis yra vartojimas ir kontrolė. Konformizmo, sekimo instrukcijomis, imitavimo, buvimo kaip kiti, valdžios ir statuso siekimo sureikšminimas vis labiau atskiria žmogų nuo savęs paties. Saugumo ir tvarkos siekimas, noras bet kokia kaina išvengti nerimo, siekiant viską planuoti ir valdyti, galų gale sukelia vidinį nevilties ir vienatvės baimės jausmą.

Individą Vakarų kultūroje, nepajėgiantį nuoširdžiai patirti gyvenimo, nesugebanti autentiškai sutarti su savo prigimtimi ir su kitais asmenimis, dažniausiai kankina nebūties siaubas.

Labai daug asmenų šiandien ilgisi tvirtų ryšių su kitais žmonėmis, bet nepajėgia jų patirti. Žmonės nebe sugeba būti natūralūs ir tiesūs. Vienatvės nerimas – plačiai paplitusi šiuolaikinės visuomenės būklė. Individas nebejaučia intymios sąsajos su maistu, kurį valgo, drabužiais, kuriuos dėvi, su būstu, kuriame gyvena. Jis tiesiogiai nebedalyvauja kuriant ir gaminant gyvybinius bendruomenės poreikius tenkinančius dalykus. Šiandien jis nieko nebekuria savo rankomis ar vedamas savo širdies troškimų.

Šiuolaikinis žmogus nesidžiaugia kaimynų bičiulyste, parama ir apsauga. Šiurkščiai nukirsti jo ryšiai su svarbiomis jam grupėmis, šeima ir giminėmis. Jis gyvena beasmenėje miesto arba priemiesčio bendruomenėje ir susitinka su kitais ne kaip su tikrais asmenimis, bet kaip su žmonėmis, su kuriais turi bendrauti pagal iš anksto nustatytas elgesio taisykles ir priimtą bendravimo būdą.

Jis siekia komforto, patogumų ir vaikosi madų. Dirba mechanizuotoje visuomenėje, kurioje jis pirmiausia yra vartotojas, atskirtas nuo bet kokio tiesioginio ir asmeninio kontakto su produkcija. Šiuolaikinis žmogus alksta ryšio su kitomis gyvenimo ir būties sferomis. Neužmegzdamas sau reikšmingų ryšių, šiuolaikinis žmogus yra anonimiškas.   Jis gyvena nuasmenintame, beprasmiame pasaulyje. Rollo May šitaip aiškina susvetimėjimą:

Nesunku rasti tikslų bendrą ekonominių, socialinių ir psichologinių susvetimėjimo aspektų vardiklį – susvetimėjimas yra keturis šimtmečius trukusių pastangų atskirti žmogų kaip subjektą nuo objektyvaus pasaulio pasekmė. Šis susvetimėjimas kelis amžius reiškėsi Vakarų žmogaus aistra nugalėti gamtą, bet dabar ryškėja kaip miglota, neartikuliuota ir prislopinta neviltis, bandant užmegzti nors menkiausą tikrą ryšį su gamtos pasauliu, taip pat ir su savo kūnu. 

Atsiskyrimas nuo kitų ir gamtos sukuria pirminę sąlygą vienatvės nerimui moderniose visuomenėse. Nepasitenkinimas, liūdesys, dirbtinumas, apsimetinėjimas, paviršutiniškas bendravimas, nesėkmės, bandant užmegzti tikrą žmogišką ryšį, dažnai sukelia baimę ir vienatvės siaubą. Plačiai įsišaknijusi depresija yra tuštumos ir beviltiškumo pasekmė, kuri tampa svarbiausiu mūsų laikų vienatvės ir nerimo matu.

Pagal: Clark E. Moustakas. Vienatvė. 2008, 69-75 p.

loading...