Vienatvės voratinklyje

0 (0)

Vienišiai. Ar daug jūsų tokių anapus ekranų? Tokių, kurių namie geriausiu atveju laukia tik katė ar žiurkėnas? Tokių, kurių tarnybinio telefono sąskaita niekada neviršija limito, juk nenumatytų skambučių tiesiog nėra?

Manote, kad toks vienišas esate vienintelis šioje žemėje ir su sarkastiška šypsena palydite pro jūsų gyvenimą, tarsi per du pastatus jungiantį koridorių, einančius ir nueinančius žmones. O ar nemanote, kad vienatvė – tai ne tik aplinkybės, bet ir paties žmogaus pasirinkimas?

Globalizacijos eroje be galo sudėtinga likti vienam, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Net labiausiai užkietėję vienišiai ir vienišės yra tiek susaistyti įvairių ryšių, o komunikacija įgavo tiek krypčių ir formų, kad iš tiesų likti vienišu sugeba ne kiekvienas.

Ne ne ne, išvaizda tikrai nėra vienatvės priežastis. Jei jums neužtenka pavyzdžių gatvėse ir mūsų žurnalų puslapiuose, pasirauskite istoriniuose faktuose – daugybė išoriškai nepatrauklių moterų buvo gražiausių vyrų meilės objektu, ir atvirkščiai – neišvaizdūs vyriškiai kartais sugeba rasti neįtikėtinai patrauklią žmoną. Aišku, vienatvė – tai ne tik partnerio neturėjimas. Kartais žmogus sako, kad nėra ir draugų.

Nė vieno? Gal tuomet verta susimąstyti, ką darome, kad aplinkiniai išsilaksto? Galbūt pasirausus vienišiaus vaikystėje paaiškėtų, kad jis buvo be galo griežtai auklėjamas. Gal į jo pasąmonę įrašytas kodas „nebūk artimas“ ar „nebūk svarbus“, ir toks žmogus jau ne kartą įsitikinęs, kad vienatvė – žymiai saugesnė, nei žmonių artumas. R.Alekna pasakoja, kad žmonės linkę vykdyti savo pasirinktus gyvenimo scenarijus.

Kitaip tariant, jei vienišius turi susikūręs mitą, koks yra gyvenimas, kokie yra žmonės ir koks yra jis pats (šiuo atveju – visada vienišas, nevertas kitų dėmesio ir meilės), vėliau jis daro viską, kad tą mitą patvirtintų. Mitai sukelia mumyse emociją, emocija produkuoja tam tikras mintis ir elgesį. Ir – op! Įvyksta tai, kas, žmogus tiki, kad turi įvykti. Viena vertus, jam ramu, nes jis tarsi supranta pasaulį, – „aš gi taip ir sakiau“, kita vertus – jis ir toliau lieka vienišas.

Visgi žmogus – sociali būtybė. Tomas Henksas filme „Prarastasis“ džiaugėsi kamuolio su išpieštu veidu draugija, nes jei žmogus – ne Sachara keliaujantis beduinas, jis nėra pratęs būti visai vienas. Be to, kiekvienam žūtbūt reikia psichologinio „maisto“ – pripažinimo. Ar galime tokį gauti, būdami vieni? Kartais galime. Pavyzdžiui, daugelį metų aktyviai visuomenės gyvenime dalyvavęs žmogus ima ir pasitraukia. Sėda rašyti memuarus. Jis puikiai jaučiasi vienatvėje, nes pripažinimą gauna pats iš savęs per kūrybą. O jaunas žmogus kartais patenka į tokią situaciją, kad būna priverstas atsitraukti ir viską iš naujo „sudėlioti į lentynėles“.

Tačiau būna tokių, kurie visada vieniši. Bendrauti su tokiu vienišium dažniausiai nelengva. Labai jau jie trokšta, kad ir jūs „įrodytumėt“, kad jie niekam nereikalingi. Tokių žmonių vienatvę kuria ne isškirtinumas – storumas, liesumas, kreivi dantys ar dar kas. Kaltas bendravimas. Įdomi, apsiskaičiusi, bendrauti mokanti asmenybė likti vieniša prieš savo valią tiesiog negali, todėl verta kaupti asmenybės ir dvasinius „turtus“, nes jie bendravimo „rinkoje“ – paklausiausi.

Vis dar jaučiatės vienišas? Išeikite į Gedimino prospektą, kito miesto centrinę gatvę, na, galų gale – užeikite į prekybos centrą. Apsidairykite, nors ne, to tubūt nė nespėsite padaryti, nes jus pasiglemš žmonių, spalvų, šyspenų, veidų, žvilgsnių sūkūrys. Beje, jame galbūt sutiksite kito vienišiaus akis. Kas žino, jei neįkalbinėsite savęs, koks esate vienišas, gal jau šį vakarą nugyvensite kitaip. Ir vieną dieną džiaugsitės, atradęs būdą trumpai, dozuotai vienatvei.
…
Saulė Gradaitė
Šaltinis: vppc.lt