Vienatvės voratinklyje

12

vienatve

Vienišiai. Ar daug jūsų tokių anapus ekranų? Tokių, kurių namie geriausiu atveju laukia tik katė ar žiurkėnas? Tokių, kurių tarnybinio telefono sąskaita niekada neviršija limito, juk nenumatytų skambučių tiesiog nėra?

Manote, kad toks vienišas esate vienintelis šioje žemėje ir su sarkastiška šypsena palydite pro jūsų gyvenimą, tarsi per du pastatus jungiantį koridorių, einančius ir nueinančius žmones. O ar nemanote, kad vienatvė – tai ne tik aplinkybės, bet ir paties žmogaus pasirinkimas?

Globalizacijos eroje be galo sudėtinga likti vienam, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Net labiausiai užkietėję vienišiai ir vienišės yra tiek susaistyti įvairių ryšių, o komunikacija įgavo tiek krypčių ir formų, kad iš tiesų likti vienišu sugeba ne kiekvienas.

Ne ne ne, išvaizda tikrai nėra vienatvės priežastis. Jei jums neužtenka pavyzdžių gatvėse ir mūsų žurnalų puslapiuose, pasirauskite istoriniuose faktuose – daugybė išoriškai nepatrauklių moterų buvo gražiausių vyrų meilės objektu, ir atvirkščiai – neišvaizdūs vyriškiai kartais sugeba rasti neįtikėtinai patrauklią žmoną. Aišku, vienatvė – tai ne tik partnerio neturėjimas. Kartais žmogus sako, kad nėra ir draugų.

Nė vieno? Gal tuomet verta susimąstyti, ką darome, kad aplinkiniai išsilaksto? Galbūt pasirausus vienišiaus vaikystėje paaiškėtų, kad jis buvo be galo griežtai auklėjamas. Gal į jo pasąmonę įrašytas kodas „nebūk artimas“ ar „nebūk svarbus“, ir toks žmogus jau ne kartą įsitikinęs, kad vienatvė – žymiai saugesnė, nei žmonių artumas. R.Alekna pasakoja, kad žmonės linkę vykdyti savo pasirinktus gyvenimo scenarijus.

Kitaip tariant, jei vienišius turi susikūręs mitą, koks yra gyvenimas, kokie yra žmonės ir koks yra jis pats (šiuo atveju – visada vienišas, nevertas kitų dėmesio ir meilės), vėliau jis daro viską, kad tą mitą patvirtintų. Mitai sukelia mumyse emociją, emocija produkuoja tam tikras mintis ir elgesį. Ir – op! Įvyksta tai, kas, žmogus tiki, kad turi įvykti. Viena vertus, jam ramu, nes jis tarsi supranta pasaulį, – „aš gi taip ir sakiau“, kita vertus – jis ir toliau lieka vienišas.

Visgi žmogus – sociali būtybė. Tomas Henksas filme „Prarastasis“ džiaugėsi kamuolio su išpieštu veidu draugija, nes jei žmogus – ne Sachara keliaujantis beduinas, jis nėra pratęs būti visai vienas. Be to, kiekvienam žūtbūt reikia psichologinio „maisto“ – pripažinimo. Ar galime tokį gauti, būdami vieni? Kartais galime. Pavyzdžiui, daugelį metų aktyviai visuomenės gyvenime dalyvavęs žmogus ima ir pasitraukia. Sėda rašyti memuarus. Jis puikiai jaučiasi vienatvėje, nes pripažinimą gauna pats iš savęs per kūrybą. O jaunas žmogus kartais patenka į tokią situaciją, kad būna priverstas atsitraukti ir viską iš naujo „sudėlioti į lentynėles“.

Tačiau būna tokių, kurie visada vieniši. Bendrauti su tokiu vienišium dažniausiai nelengva. Labai jau jie trokšta, kad ir jūs „įrodytumėt“, kad jie niekam nereikalingi. Tokių žmonių vienatvę kuria ne isškirtinumas – storumas, liesumas, kreivi dantys ar dar kas. Kaltas bendravimas. Įdomi, apsiskaičiusi, bendrauti mokanti asmenybė likti vieniša prieš savo valią tiesiog negali, todėl verta kaupti asmenybės ir dvasinius „turtus“, nes jie bendravimo „rinkoje“ – paklausiausi.

Vis dar jaučiatės vienišas? Išeikite į Gedimino prospektą, kito miesto centrinę gatvę, na, galų gale – užeikite į prekybos centrą. Apsidairykite, nors ne, to tubūt nė nespėsite padaryti, nes jus pasiglemš žmonių, spalvų, šyspenų, veidų, žvilgsnių sūkūrys. Beje, jame galbūt sutiksite kito vienišiaus akis. Kas žino, jei neįkalbinėsite savęs, koks esate vienišas, gal jau šį vakarą nugyvensite kitaip. Ir vieną dieną džiaugsitės, atradęs būdą trumpai, dozuotai vienatvei.

Saulė Gradaitė
Šaltinis: vppc.lt

Dalintis:

12 COMMENTS

  1. praleidau daug laiko viena ir išėjusį į tą patį Gedimino prospektą jaučiuosi taip pat vieniša. Eini ir matai pro tave einančius visus tuos žmones, kurie tau svetimi ir dar labiau pajunti tą vienišumo jausmą. Ir galimą įžvelgti paradoksą, atrodo tu esi tarp žmonių, tačiau lygiai taip pat esi vienišas

  2. Vienatve ne priesas ir ne liga. Vienatve netgi naudinga, jeigu turi konkretu tiksla. Yra skirtumas tarp mozachistu ir save gerbianciu vienisiu. O pagaileti saves norintys visada ras priezasti buti nelaimingais. Be to, ne vienas kitas zmogus nepadarys ne vieno laimingo, kol nebus suvokta, kad 90 proc. gyvenimo priklauso nuo pacio zmogaus daromu veiksmu. Geriau kiekviena diena einant i parduotuve pasiziurekit i kitu zmoniu veidus ir pamatysite, kad ne viskas taip juodai rodos, kaip piesia paciu pasamones piestukai…

    • zinokit,ta mintis,kad tik pats zmogus yra uz visiskai viska atsakingas gyvenime,kelia pykti.tai ir del karo kalti zmones,ir del tremimo i sibira,galejo gi labiau pasistengt,kad pasisleptu,ir zydai buvo kalti,kad juos susaude..ir del vezio irgi esat kalti.ir del kitu zmoniu zodinio ar fizinio smurto patys kalti,kaipgi jie galejo buti tokie kvaili,kad ta prisisauktu.zodziu,gal laikas sita fraze pergalvoti?

      • O kas kalti dėl karo jei ne žmonės? Dėl trėmimo ir sušaudyti taipogi kalti žmonės. Ir dėl vėžio kalti žmonės. Bet jie neprisisauke jie pasileido šiems veiksmams atsirasti pasaulyje visuose paminėtuose įvykiuose. Nustokit kaltinti kažką kitą. Nes tik mes įtakoja ne tai ką mums suteiks rytojus.

  3. Daugelis, atsidūrę rimtoje bėdoje, nelaimėje, ilgainiui lieka vieni. Laimė ir prabanga turėti bent vieną draugą, kuris ne tik džiaugsme su tavimi…
    Vienatvė, manau, yra žmogaus pasirinkimas, sąmoningas ar nesąmoningas.

  4. Turiu daug nuostabių artimų draugų. Kuriais 100proc pasitikiu, kuriuos myliu. Turiu vaikiną. Ir motiną..Bendrauju daug. Labai daug. Universitete, visuose darbuose, treniruotėse, kitose veiklose. Bet jaučiuos tokia vieniša, kad skauda. Vieniša jaučiuos tiek būdama viena namie, tiek darbe, tiek su draugais, tiek šiaip būdama su žmonėm. Kaskart grįžusi į tuščius namus pas savo 3 katinus , lipu sienomis iš tos begalinės tuštumos ir beprasmybės.. taip, Gedimino prospektas turbūt tirkai išeitis………………

  5. Dieve Dieve, nors kai pažiūri, tai Jezus Marija. :D Ta psichologija jums visai smegenis išplaut baigia :D

  6. O ką daryti žmogui, kuris dėl savo vienatvės kaltina savo nemokėjimą bendrauti? Šitas straipsnis tai tik patvirtina.

  7. man 36 metai bet kelis metus atgal ismokau buti vienas. ir tai be abejo tapo pasirinkimu, bet dabar tuo dziaugiuosi ir nenoreciau nieko keisti. Tesiog paziuriu i draugu sukurusiu seimas rupescius ir kasdienybe. Ir suprantukad tas nuolatinis spragsejimas begima, rupinimasis vaikais, pinigais, zmona tikrai ne man… Esu savo laiko seimininkas. Niekad niekur neskubu :) o del zmoniu gedimino prospekte ir panasiai. eini pro juos ir matai kokie jie susirupine kazkurbega lekia. o tu gali leist laika sau, nusipirkt kavos prisest ant suolelio. ir tesiog paziuret i tuos problemu kupinus veidus… tada irsupranti, jog but vienam visai smagu. o jei norisi su kazkuo pakalbeti. betkada gali uzkalbint viena tu zmoniu. Ispradziu tai siektiek akward ,bet ilgainiui pripranti :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here