Vieno sūnaus istorija0 (0)
Iliustracija: pixabay.com
Po dvylikos bendro gyvenimo metų mano žmona panoro, kad aš pasikviesčiau kitą moterį pietų ir į kiną. Ji man pasakė: „Aš myliu tave, bet žinau, kad ir kita moteris tave myli, ir norėtų su tavim praleisti laiką“.
Toji kita moteris, kuriai mano žmona paprašė skirti dėmesio, buvo mano mama. Ji našlė jau 19 metų.
Mano darbas ir treji vaikai reikalavo nemažai laiko bei jėgų, ją aplankydavau tik retkarčiais.
Tą vakarą paskambinau norėdamas pakviesti pietų ir į kiną.
– Kažkas atsitiko? Ar viskas gerai? – iškart pasiteiravo ji.
Mano mama yra iš tų žmonių kurie iškart nusiteikia negeroms naujienoms, jei telefonas suskamba vėlai.
– Pagalvojau, kad gal norėtum susitikti ir praleisti drauge kažkiek laiko, – atsakiau aš.
Ji sekundėlei susimąstė, o tada atsakė:
– Žinoma, labai to norėčiau, būtų išties puiku.
Penktadienį po darbo važiavau jos pasiimti ir truputi nerimavau. Kai mašina sustojo šalia jos namų, pamačiau ją stovint tarpduryje, atrodė, jog ji irgi šiek tiek jaudinasi.
Ji stovėjo užsimetusi paltą. Jos plaukai buvo pagarbiniuoti. Dėvėjo suknelę kurią pirkosi per paskutines savo vestuvių metinės.
– Visiems savo draugams pasakiau, kad mano sūnus mane šiandien veža į restoraną, tai padarė jiems gilų įspūdį, – pasakė ji sėsdamasi į mašiną.
Nuvažiavome į restoraną. Jis nebuvo labai prabangus, bet gana mielas ir jaukus. Mama paėmė mane už parankės ir ėjo taip lyg būtų pirmoji ledi.
Kai susėdome prie staliukų man teko skaityti jai meniu. Mamos akys dabar galėjo skirti tik stambų šriftą.
Perskaitęs maždaug iki vidurio pakėliau akis. Pamačiau, kaip mama žvelgia į mane ir ilgesingai šypsosi.
– Seniau, kai buvai mažas, visą meniu skaitydavau aš, – pasakė ji.
– Atėjo metas, atsilyginti paslauga už paslaugą, – atsakiau.
Bevakarieniaujant užsimezgė visai šaunus pokalbis. Lyg ir nieko ypatinga. Mes tiesiog dalijomės paskutiniais savo gyvenimo įvykiais. Bet taip įsitraukėm, kad pavėlavom į kiną.
Kai parvežiau ją į namus ji pasakė:
– Norėčiau dar kartą nuvažiuoti su tavimi į tą restoraną, tik šį syk jau kviečiu aš.
Aš sutikau.
– Kaip sekėsi? – paklausė žmona.
– Puikiai. Viskas išėjo daug šauniau nei tikėjausi,– atsakiau.
Po kelių dienų mama mirė nuo sunkaus širdies priepuolio.
Tai nutiko taip staiga, jog negalėjau niekuo pagelbėti.
O dar po kelių dienų aš gavau laišką, su iš anksto apmokėta sąskaita, iš to paties restorano kur su mama vakarieniavome. Kartu su sąskaita radau raštelį: „Aš apmokėjau mūsų antrąją vakarienę iš anksto. Tiesa, nesu tikra, jog galėsiu dalyvauti. Bet kokiu atveju, sumokėta už du žmones. Už tave ir tavo žmoną.
Vargu ar aš tau be galėsiu kada nors apsakyti ką man reiškė ta mūsų vakarienė dviese, į kurią tu mane tada pakvietei: Mano sūnau, aš myliu tave.“
Saugokite savo tėvus! Jie vieninteliai kurie nuoširdžiai džiaugiasi jūsų laimėjimais ir liūdi dėl nesėkmių. Būkite su jais dažniau, juk diena, kai jų nebeliks, ateis visai netikėtai…
li