Vienuoliai ir aš

0 (0)

Mary Paterson „Vienuoliai ir aš“ (2013)
Išleido: Baltos lankos

Tai Mary Paterson pasakojimas apie jos piligriminę kelionę į budistų vienuolyną Prancūzijoje, kur bandė rasti nusiraminimą po tėvų mirties, perimdama Tik Nat Hano mokymą. Tai keturiasdešimt mažų, bet neįkainojamų atradimų, kurie, pasak knygos autorės, rodo mums kelią Namo.

Tik Nat Hanas – budistų vienuolis, poetas, mokslininkas ir taikos aktyvistas, 1967 metais Martino Liuterio Kingo jaunesniojo nominuotas Nobelio Taikos premijai. Jo vardas Tajus, vietnamiečių kalba reiškia „mokytojas“.

Prancūzijos Akvitanijos regione Slyvų kaime Tajus yra įkūręs vienuolyną. Čia taip pat yra ir įsisąmoninimo praktikos centras pasauliečiams. Tajaus vardą bei žodžius Mary Paterson nuolat mini visoje knygoje.

Kristus keturiasdešimt dienų meldėsi ir pasninkavo dykumoje, kad pasiruoštų ir suvoktų savo paskirtį. Mahometas tiek laiko praleido urve. Mozė po keturiasdešimties dienų patyrė virsmą ant Sinajaus kalno.

Keturiasdešimties dienų dvasinę praktiką bandė pakartoti ir Mary Paterson. Kaip jai sekėsi? Sužinosime jos knygoje.

Pasak Rytų mokymų, kūnas yra visatos mikrokosmas. Susijungęs su savo kūnu, jį pažinsi. O tada, kadangi pažinosi tą kūną (mikrokosmą), tau atsiskleis ir pasaulio (makrokosmo) veikimas. Buda nesakė, kad viskas yra kančia, kaip daugelis interpretuoja jo mokymus. Pasak Tajaus, pagrindinis Budos tikslas buvo transformuoti kančią – „Turi atrasti kančią savyje ir ją transformuoti.“

Per budistinę įsisąmoninimo praktika, kai kiekvieną akimirką giliniesi į gyvenimą, gimsta atjauta, užgyja žaizdos, auga drąsa, stiprybė ir išmintis. Tai ieškojimas prieglobsčio savyje.

„Turiu niekada neužmiršti, kaip svarbu būti dėmesingai“, – daug kartų kartoja Mary Paterson savo knygoje.

„Daug kartų gėrei arbatą ir to nesupratai, nes buvai paskendęs savo rūpesčiuose… Jeigu nemoki gerti arbatos įsisąmoninęs ir sutelkęs protą, iš tikrųjų negeri arbatos. Geri savo širdgėlą, savo baimę, savo pyktį – ir tada laimė yra neįmanoma …“ – teigia Tajus.

Taigi, jeigu sąmoningai vaikštau žeme, kaip galiu ją naikinti?
Jeigu įsisąmoninęs atlieku bet kokius veiksmus, kaip galiu nesukurti ko nors tobulo?
Jeigu suvokiu, kad mano mylimasis yra be galo sudėtinga būtybė, kaip galiu nenorėti sužinoti apie jį visko, – ir kaip ta neįmanoma užduotis gali manęs neįkvėpti?
Jeigu žinau, kad vieną dieną mirsiu, kaip galiu prarasti nors vieną akimirką?
Negaliu. Gerai suvokus savo santykį su visomis gyvomis būtybėmis ir dar neatrastomis paslaptimis, galima išvysti grožį ir visa ko sudėtingumą.

Kančia ir laimė egzistuoja kartu – „Purve yra lotosas. Kančioje yra džiaugsmas.“ Nepažinę kančios, nepažinsime ir meilės. Viena neegzistuotų be kita. Iššūkiai, sunkumai ir skausmas pagimdo kai ką gero, ir tikrai – norint tobulėti, sunkumai yra būtini, teigiama knygoje.

Taip pat aprašomi Tik Nat Hano praktiniai metodai, tokie kaip „Skambančio varpo žinia“, „Budos eisena“, tam tikros kvėpavimo technikos, maitinimosi būdai ir daugelis kitų įdomių dalykų.

Iš esmės visas Slyvų kaimo gyvenimas orientuoja lankytojus į pilną sąmoningumo, čia ir dabar suvokimo gyvenimą.

Knyga suskirstyta pagal aktualias temas, tokias kaip kantrybė, pusiausvyra, meilė, drąsa, ramybė, nuolankumas, pagarba. Ištikus netikėtai situacijai, apimtam nerimo skaitytojui „Vienuoliai ir aš“ gali pasitarnauti kaip tam tikri raminantys vaistai, bei išmintingų patarimų šaltinis.

„Žmogus, kuris nepajuto atjautos ar meilės, niekada nesupras kito.“ Autorės knygoje rasime daug meilės ir atjautos.

Parengė:
ŽF