Klausimas: Turiu problemą – nebegebu bendrauti su žmonėmis. Visada būdama žmonių būryje stoviu ir tyliu, nes bijau pasirodyti kvaila, būti atstumta, todėl net neįsiklausau į pokalbius vykstančius aplinkui. Kartais tie žmonės būna net mano artimiausi draugai, o aš stoviu ir nežinau ką jiems sakyti ir tai labai nepatogu… Jaučiuosi labai nesmagiai.. Ypač prie nepažįstamų žmonių. Kartais ir girdėdama pokalbį, nedrįstu pasakyti to, apie ką pagalvoju, ką galėčiau pridurti.

Augau tik su mama, kuri beveik nekalbėdavo su manimi, nes visados neturėdavo laiko, todėl nesukūrėme gerų, patikimų santykių, todėl, manau, man taip baisu, kad būsiu nepriimta ir kitų.

Juk žmonės yra reikalingi žmonėms, tačiau juk neįdomu bendrauti su tuo, kurį reikia tempti už liežuvio ir kalba tik tada, kai jam yra užduodamas klausimas.

Ką daryti, kad galėčiau laisviau bendrauti? Kaip atsikratyti šios baimės? Galima juk išmokti ir išgirsti tiek daug naujų dalykų… Tiek prarandu!! Patarkite ką galėčiau daryti, kad pasiekčiau to!

Komentuoja psichologė Aistė Jonušaitė:

Labas,

iš Tavo laiško suprantu, kad jautiesi nedrąsiai bendraudama su žmonėmis ir norėtum išmokti bendrauti laisviau. Manai, kad šios problemos kilo iš Tavo santykių su mama, kuriuose, kaip suprantu, jauteisi nepriimta. Bendravimo sunkumuose dažniausiai vyrauja užburtas ratas – bijai kalbėti, nes manai, kad nemoki bendrauti ir gali „nusišnekėti“, todėl nekalbi ir taip neįgauni daugiau bendravimo patirties, iš ko ir kyla jausmas, kad negebi bendrauti.

Galiu įsivaizduoti, kaip Tu jautiesi. Nori ką nors pasakyti, bet bijai, kad dėl to Tave gali palaikyti kvaila ar atstumti. Kitais kartais tiesiog neturi ką pasakyti ir Tau reikia, kad pašnekovas užduotų klausimus. O kartais netgi nesiklausai, ką kalba kiti, kad tik nereikėtų įsitraukti į pokalbį. Nutuokiu, kad toks savęs varžymas kelia įtampą. Juk visos Tavo mintys, kurias galėtum išsakyti kitiems, taip ir lieka Tavyje.

Klausi, kaip Tau atsikratyti šios baimės. Iš tiesų, su bendravimo problemomis ir nerimu susiduria daugybė žmonių. Tačiau nėra kažkokio universalaus būdo, kaip įveikti tokią baimę. Vieniems žmonėms gali padėti vieni dalykai, kitiems – kiti. Čia apžvelgsiu keletą jų.

Visų pirma, svarbu klausytis, ką sako kitas žmogus. Aktyviai klausantis, visada užsikabinsi už ko nors, ką žmogus pasakė, todėl rečiau susidursi su situacijomis, kai neturi ką pasakyti. Šiame straipsnyje (Kaip išklausyti ir išgirsti?) dalinausi, kaip reikėtų klausytis, kad išgirstume ir suprastume kitą žmogų. Ne visada būtina ką nors atsakyti, kartais geriau ko nors paklausti. Taip paskatinsi daugiau šnekėti savo pašnekovą ir sumažinsi nejaukias tylos pauzes. Be to, neretai tas, kuris moka gerai klausytis, yra laikomas geriausiu pašnekovu.

Gali pabandyti tokį pratimą. Prisimink neseniai įvykusį pokalbį, kuriame nežinojai, ką sakyti. Prisimink, ką tada sakė kitas žmogus ir užsirašyk sakinį ar du. Tada pabandyk surašyti kuo įmanoma daugiau atsakymų į tuos sakinius. Taip pat pabandyk sugalvoti kuo daugiau klausimų, kuriuos būtų galima tam žmogui užduoti atsakant į užsirašytus sakinius. Skaityk kiekvieną sakinio žodį ir pabandyk už to žodžio užsikabinti ir jam sukurti klausimą. Taip praktikuojantis reguliariai, galiausiai klausimai gali pradėti kilti savaime, bendraujant su žmogumi.

Kalbant apie baimę pasirodyti kvailai ar būti atstumtai, tai visų pirma, pagalvok apie situacijas, kai koks nors kitas žmogus pasako ką nors kvailo. Ar Tu jį atstumi vien dėl to, kad kartą jis „nusišnekėjo“? Paprastai taip nebūna – greičiausiai kartu pasijuokiat ir po to pamirštat. Dėl baimės pasirodyti kvailai gali padėti ir toks pratimas – bendraudama su žmonėmis, pasistenk pasakyti ką nors kuo įmanoma kvailesnio. Pasistenk kuo labiau „nusišnekėti“ ir kuo kvailiau pasirodyti. Taip pajusi, ką iš tiesų reiškia pasirodyti kvailai ir galbūt nebebus taip baisu pasakyti ką nors, kas galbūt visai nėra kvaila. Jeigu kitas žmogus Tave ir atstumtų, galbūt reikėtų paklausti savęs – „Ar tikrai man reikia savo gyvenime žmogaus, kuriam nepriimtina tai, ką aš nuoširdžiai manau?“ Be to, juk taip atrasi ir žmonių, kuriems Tavo mintys bus artimos ir dėl to kaip tik gali būti priimta.

Kaip minėjau pradžioje, nerimas socialinėse situacijose dažniausiai patenka į užburtą ratą. Norint nerimą įveikti, svarbu tą ratą nutraukti – ir nesvarbu, kurioje grandies dalyje. Todėl šiek tiek išsamiau pristatysiu pačią nerimo grandinę ir kaip ją galima nutraukti.

Pirmiausia yra situacija – Tu esi grupelėje tarpusavyje bendraujančių žmonių. Toje situacijoje Tau kyla mintys, kad gali nukentėti – gali pasirodyti kvailai, Tave gali atstumti. Taigi, tai yra pirmoji vieta, kur gali nutraukti nerimo grandinę. Gali dirbti su tokiomis automatinėmis mintimis – pvz., klausti savęs, kokie yra įrodymai, kad tikrai taip bus? Dažniausiai tos mintys būna pervertinamos ir iš tiesų šansas įvykti numatomoms neigiamoms pasekmėms yra daug mažesnis negu įsivaizduojama. Tuo pačiu metu šioje grandinės vietoje kyla ir kitokios mintys – tai nepasitikėjimo savimi mintys, manymas, kad nemoki bendrauti. Su šiomis mintimis galima dirbti tuo pačiu principu. Daugiau apie tai, kaip dirbti su automatinėmis mintimis, gali rasti šiame mano straipsnyje (Kognityviniai iškraipymai).

Sekanti grandinės dalis – iš minėtų minčių kylantis baimės jausmas. Dažniausiai žmonės, kovojantys su įvairiomis baimėmis, grandinę nori nutraukti būtent šioje vietoje – tai yra, jie nori tiesiog nustoti bijoti. Deja, bet iš tiesų sustabdyti pačią baimę yra labai sunku. Tiesa, čia gali padėti medikamentai ir jie naudingi, kai baimė tokia didelė, kad netgi trukdo atlikti kasdienius darbus. Tačiau vaistai vis tik yra laikinas sprendimas.

Sekanti grandinės dalis – tikslas sumažinti nerimą. Šio tikslo pasiekiama bandant išvengti tokių situacijų arba iš jų pabėgti. Pavyzdžiui, Tu tyli, netgi kai turi ką pasakyti, nesiklausai, ką kalba kiti. Šioje vietoje galima sėkmingai nutraukti grandinę ir daugelis nerimą patiriančių žmonių tuo pasinaudoja. Norint nutraukti grandinę šioje dalyje reikia… daryti tai, ko bijai, nepaisant tos baimės. Pasakyk, ką galvoji, nors to ir bijai. Galbūt tau smarkiau plaka širdis, pila prakaitas, dreba rankos, kojos, balsas – bet vis tiek kalbėk. Dažnai pasitaiko, kad turintys tokių problemų žmonės pačios baimės neatsikrato, tačiau bendravimo sunkumus įveikia būtent nepaisydami baimės ir darydami tai, ko bijo.

Sekanti grandinės dalis – savęs ir aplinkos stebėjimas. Iš to kyla gautos informacijos interpretavimas, kuris neretai būna klaidingas. Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad aplinkiniai yra nepalaikantys, kad žiūri į Tave piktai ir pan. Dažniausiai šios interpretacijos yra tik spėliojimas ir mes nežinome, ką iš tiesų galvoja ar jaučia kiti žmonės. Šioje vietoje taip pat galima dirbti su automatinėmis mintimis anksčiau minėtais būdais.

Toliau iš klaidingo interpretavimo kyla prastesnis pasirodymas – bendrauji prasčiau negu galėtum. Pavyzdžiui, iš baimės negali sugalvoti, ką pasakyti, arba pasakai ką nors, dėl ko vėliau gailiesi. Šioje vietoje grandinę galima nutraukti tobulinant savo bendravimo įgūdžius (pvz., mokantis aktyviai klausytis, klausti klausimų).

Jeigu toje vietoje grandinė nenutraukiama, sekantis žingsnis – sustiprėja neigiami įsitikinimai. Tai yra, pradedi galvoti (arba sustiprini mintį), kad nemoki bendrauti. Ir taip grįžtama į grandinės pradžią.

Svarbu paminėti, kad įveikti nerimui gali prireikti laiko. Juk tiek laiko sugaišai „puoselėdama“ šią problemą – todėl reikės laiko ir ją išardant. Jeigu bendravimo sunkumai sukelia nepatogumų, trukdo mėgautis gyvenimu ir atrodo, kad negali su jais susitvarkyti, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos į psichologą. Nemokamai konsultuoja psichologai poliklinikose arba psichikos sveikatos centruose (infobankas), tuo tarpu privati psichologinė pagalba dažniausiai būna mokama (jaunimolinija.lt).

Linkiu Tau atrasti pasitikėjimo savimi ir drąsos įveikti baimes.

Psichologė Aistė Jonušaitė | psicho-logija.blogspot.lt
Iliustracija: Cristian Newman