Visas gyvenimas man yra kančia, nebežinau kaip toliau gyventi

7

Net nežinau nuo ko pradėti rašyti, bet pabandysiu pradėt nuo to, kad neseniai išsiskyriau su mergina, draugavom 2 metus. Aš ją mylėjau ir tebemyliu, tačiau ji, turbūt ne, tikslios priežasties nebežinau, nes iš pradžių ji pradėjo laisvalaikį leist su draugėm, ne su manim, kol ji pasakė, kad aš jai neduodu laisvės ir ji nori pabūt viena, mes gyvenome jau kuris laikas kartu, jai dabar 18, man 21, ir ji nusprendė, kad bus geriau jei ji grįš pas tėvus pagyventi, ir viską susidėlios į vietas, ir bandė nuraminti, kad viskas bus gerai, bet… pradėjo vis mažiau man atrašinėt į SMS žinutes, pasiteisinimai būdavo, kad tingi iš rankinės vis traukinėti telefoną, pasiūlius susitikt, ji pareikšdavo, kad nepaliks draugės vienos, taigi pradėjome nesusitikinėti. Tada sekė jos pykčiai dėl nieko. Ji susipyko su tėvais ir neturėjo kur pernakvoti, todėl pasiprašė pas mane, sutikau.
Jai atėjus pasakiau: „Keista, kai tau ko nors reikia, tu visad prisimeni mane, bet kai pradedam kalbėt apie santykius, tu tiesiog nieko nepasakai arba, kad nebežinai ką daryt.“, tada ji pasakė, kad viskas gerai, ji nori susitaikyt, nes čia principai laikė ją, bet atsileido jie ir dabar bus viskas gerai, tačiau deja…..
Niekas nepasikeitė. Kitą dieną pasiūliau susitikt, kai baigsiu darbą ir ji vėl atsakė, kad ji jau susitarusi su drauge ir kad susitiksime rytoj. Na tiek to, pagalvojau rytoj, tai rytoj, bet rytoj vėl sekė panaši istorija, kad ji kieme su draugais, draugėm ir t. t. ir kad susitiksim vėliau, nors jau buvo po 22 h… Tada supratau, kad ji taip ir nesusitiks, tačiau nieko nesakiau, tik kitą dieną, kai ji vėl sugalvojo pasiteisinimą, nesusitikt, aš pasakiau, kam tada taikytis reikėjo, jeigu aš jos vis tiek nematau?
Nebendraujam, nes ji vis dar neatrašinėja į žinutes, ji pasakė, kad „Jeigu aš tokia bloga tau, tai kodėl tada būni su manim?…“. Tada vėl prasidėjo pykčiai, iš jos pusės, dėl bet kokios smulkmenos, kol vieną dieną ji parašė, kad ji namuose, o ir aš grįžau po darbo ir sugalvojau nuvažiuoti pas ją. Kai jai paskambinau prie jos durų, ji pasakė, kad pamelavo, jog ji namuose, bet vos jai padėjus ragelį atidarė jos tėvai duris… ir aš neturėjau kur dėtis. Paklausiau ar ji namuose, bet jie pasakė kad ne ir pasiūlė užeiti, užėjau. Jos tėvai jai skambino, kad grįžtų namo, nes aš laukiu.
Po pokalbio su tėvais gavau tik žinutę nuo jos “gali manęs nebelaukt nes nesiruošiu dabar grįžt”. Tada paskambinau, ji pasakė, kad dingčiau iš jos namų, pasakiau gerai, bet susitiksim pasikalbėt, ji sutiko, aš išėjau.
Vos susitikus ji pradėjo rėkti, kad ko aš važinėju pas jos tėvus ir jai problemas darau, aš pasakiau, kad nešauktų ant manęs, nes ne aš kaltas, kad ji pamelavo, tada ji vėl pradėjo rėkti. Aš ėjau link jos, kad apkabinčiau, o ji tik šaukė „Neliesk manęs, blogai baigsis!“ ir ji man trenkė pirmą kartą nestipriai, po to sekė antras smūgis ir aš nesusilaikiau. Suėmiau jai už kaklo (nes
tai jos nebepirmas smurtas prieš mane, tik anksčiau atsiprašinėdavo, kad taip padarė). Dėl šito savo poelgio irgi nesididžiuoju, gailiuosi, netgi labai gailiuosi, bet turbūt būsiu pasmerktas visų dėl tokio savo poelgio. Tačiau aš jau nebegalėjau kentėt to smurto… Nusibodo, kad mane gali mėtyt ir mušt kaip žaislą. Prieš tai niekada nebuvau pakėlęs prieš nieką rankos, netgi vaikystėj prieš mergaites. Nebuvau iš tų kurie darytų ką nors joms blogo, tačiau tą vakarą nekenčiau savęs, kad taip padariau… Bet ji po poros dienų pasakė, kad gerai, jog gailiuosi ir atsiprašau , ji jau truputį atsileido, tačiau vis dar pyksta. Po to paprašė pagalbos, aš jai padėjau, po tos pagalbos ji su manim pradėjo elgtis visiškai kitaip. Pradėjo koneveikti, kad aš ir idiotas, ir
visoks kitoks… Nesupratau dėl ko viskas, bet ji ir nepaaiškino, ir nepaaiškina…

Gyvenimas ir prieš tai buvo pilkokas, nesijaučiau labai laimingas, o kartais apimdavo toks liūdesys, kad norėdavosi tiesiog pasislėpt nuo viso pasaulio, nenorėdavau nieko matyt, tačiau mergina visada būdavo šalia, ir jausdavau, kad visgi yra žmogus kuris nepalieka manęs, kad ir
kaip man sunku būtų, dėl jos atsisakiau draugų. O dabar, kai tie draugai susirado kitų draugų, man vietos tam tarpe nebeliko… Liko tik 2 draugai, tačiau mus skiria mažiausiai 15 kilometrų, todėl sunku būna gyvai pabendraut. Vienintelė išeitis – kompiuteris, nežinau kodėl, bet man visada buvo sunku bendraut su žmonėmis, nežinau kodėl, tačiau jaučiu lyg neturėčiau jiems ko pasakyt, ar nežinočiau ko pas juos paklaust… Tas pats ir su merginomis… Nebežinau ar bijau būt atstumtas, ar bijau, kad jos priims mane kaip draugą, o po to išsityčios, ir tas pats nežinojimo ką sakyti jausmas.

Galbūt kaltas mano tėvas, nes prieš 12 metų jis nusižudė (pasikorė), kai man buvo 9 metai, per šermenis nė karto neverkiau ir pats nesuprantu kodėl, tik sėdėjau žiūrėjau į jį gulintį ir prisiminiau viską kas buvo gera, ką su juo veikėm, kaip žaidėm ir t. t. Jo laidotuves ir šiandien atsimenu lyg tai būtų buvę vakar… Po laidotuvių tapau uždaras, mažai bendraujantis, nenorėjau su niekuo bendraut, daug tylėjau, nors anksčiau visi vadino plepučiu. Gal bijojau prarast ir draugus, kaip kad praradau tėvą, gal dar kažkokia priežastis tam yra, ėjau pas psichologę, ji sakė kad galbūt tas mano liūdnumas ir kyla dėl tėvo netekties, ir aš bijau prarast visus žmones kuriuos myliu ir
todėl juos saugau ir laikau kuo arčiau savęs, bet tie žmonės to nesupranta…

O ir iš tiesų pagalvojus, aš bijau tos dienos, kai pvz. mirs mama, gerai, kai dabar dar galiu į ją atsiremt, ar kai reikia palaikyt ją, bet suprantu, kad ir ta diena artėja po truputį, kai teks atsisveikint visam laikui… To labai nesuprato ir mergina, dėl ko aš norėjau su ja kuo daugiau laiko praleist, dėl ko ją laikiau ir saugojau kuo arčiau savęs ir be jos niekur neišeidavau… Tačiau dabar jau jos nebeturiu.. O vis gi reiktų, kad kas nors suteiktų šilumos, palaikytų, kai dabar yra sunku…

Ir pats mąsčiau apie pasitraukimą iš gyvenimo… Taip pat buvo mintys išvažiuot kur į mišką ir ten užbaigt savo dienas, buvo ir peilis prie gerklės, tereikėjo jį pastumt… bet neišdrįsau viską užbaigt… Nebežinau, lyg kažkas laikytų mane čia, bet gyvenimas manęs nelepina… Visas gyvenimas man yra kančia, tai liga kokia nors, tai dar koks sveikatos sutrikimas. Esu skrandininkas jau 7 metus, 2 metus, kai turiu stuburo išvaržą. Kartais būna sunku pasikelt iš lovos, o juk man dar tik 21 metai. Nekenčiu gyvenimo, atvirai pasakius, ir niekaip nesuprantu, ką aš čia veikiu. Draugų susirast man sunku, merginą dar sunkiau, o pačios merginos labai retai parodo dėmesį… Nebežinau kaip toliau gyvent, kur žengt žingsnį, kaip užmiršt merginą kurią myliu. Pradėjau sportuot, tai truputį pakelia nuotaiką, bet to neužtenka, vis tiek jaučiu tuštumą, ir tą baimę likt visiškai vienu.

Daug išsakiau, tačiau turbūt išmėčiau mintis labai padrikai… Sunku tiek daug išsakyt rišliai.
Iškarto dėkoju už atsakymą. Dangis (vardas pakeistas).

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas

Sveikas, Dangi,
ačiū tau už laišką. Numanau, kad mąstydamas apie merginą, su kuria draugavai, jautiesi sutrikęs ir bejėgis. Viską darei lyg ir tinkamai. Dėjai daug pastangų, vilčių, atsisakei draugų ir manau buvai pasiryžęs tų santykių vardan dar daug ką nuveikti, tad juo labiau apmaudu, kad nepavyko. Bandai suprasti kokios gi yra jūsų išsiskyrimo priežastys, kas čia kaltas: tu, draugė, o gal kadais nusižudęs tėvas? Suprantu, jog sunku suvokti, rasti tikslų atsakymą. F. Dostojevskis turbūt tau atsakytų: „Mes visi dėl visko kalti, o aš pats labiausiai“.

Tavo pasakojimas kažkuo priminė Igno Šeiniaus romantišką meilės istoriją „Kuprelis“, kurią išties rekomenduoju paskaityt arba nueiti į spektaklį, jei kartais turėtum tokią galimybę. Pagrindinis herojus uždaras, nekalbus, nenorintis judinti skaudžios praeities. Jis sutinka Gundę, be abejo įsimyli, ir tas tuščias, pilkas, liūdnas pasaulis įgauna kažkokią naują prasmę, spalvas, viltį, turinį. Sutikta mergina tarsi užkemša tą juodąją vidinio pasaulio skylę, užpildo egzistencinį vakuumą, kaip pasakytų V. Franklis.

Visai su tavimi sutinku, kai pats pamini, jog gal būt čia kažkaip atsiliepia tėvo mirtis, kad gal dėl to visos ar beveik visos tavo bėdos. Anot daugelio žmogiškosios psichologijos tyrinėtojų, raidos specialistų, santykiai su mums reikšmingais artimaisiais formuoja pirminį regimo pasaulio pojūtį, vaizdą, supratimą. Vaikui tėvas ir mama yra kone visas pasaulis ir tik su laiku ta proporcija kažkiek pasikeičia, atsiranda kiti reikšmingi žmonės, veikla ar dalykai apskritai. Kitaip tariant, devynių metų berniukui staigi tėvo netektis yra stipriai traumuojantis išgyvenimas, kuris turbūt visai galėtų prilygti Eurazijos kontinento išnykimui, jei palygintume tavo pasaulį su Žemės planeta. Tokią didelę tuštumą dėlionėje nėra lengva užpildyti.

Taip, turbūt tai kažkiek gali paaiškinti ir tavo nuolat juntamą apmaudą, pyktį, gyvenimo beprasmybę, baimę likti vienam ar norą numirti.

Iš esmės manau eini teisinga linkme ir tarsi po gabalėlį lipdai, kuri, užpildai savo gyvenimą: sportuoji, bendrauji su mama, dviem draugais, lankeisi pas psichologę, parašei mums… Tai teisingi keliai ir tinkami būdai. Suprantu, kad nėra lengva, bet manau, kad verta tai tęsti…

Psichinių traumų ypatybė ta, kad skirtingai nuo tiesiog įvairių krizių, tiesiog kančių, nelaimių ir sukrėtimų, jų žala yra pernelyg didelė ir tokios gyvenimo „pamokos“ yra labiau kenksmingos, nei atnešančios naudos. Apkarpytos obelų šakos duos daugiau vaisių, o nulaužtas kamienas, tai visai kita istorija… BET, kad ir kaip Dangi tau sunku – nesi juk kažkoks senas kelmas, nebegalintis išleisti naujų šakų ir lapelių, tau tik 21 metai, esi jaunas, turi marias laiko, aibes galimybių, progų, klysti, atrasti, vėl pažindintis, eksperimentuoti…

Rašai, kad yra sunku bendrauti su žmonėmis ir megzti naujas pažintis, bijai būti atstumtas ar pašieptas. Kitaip tariant, vaizduotėje kuri vaizdus apie tai kaip viskas bus ir laikydamas tokias prognozes jau tikru faktu nuleidi rankas nė nepradėjęs mūšio. Pastebėta, kad niūrios, tikrovę iškreipiančios mintys, toks dramatiškas mąstymo įprotis jau savaime gali tapti depresijos priežastimi. Apie tai gali rasti daugiau čia: 10 mąstymo klaidų, Burnso skalė.

Kita vertus, turėdamas neišgydytų dvasinių žaizdų, čia kaip su sugedusiais dantimis, negali mėgautis gero maisto skoniu, t. y. Gyvenimu, kad ir ką dėsi į burną – skaudės. Sykiu tai turbūt trukdo užmegzti ir pilnaverčius santykius. Būdamas tarsi raišas ar vienakojis, mėginai remtis į kitą, šiuo atveju į merginą, o tokie santykiai nėra labai perspektyvūs. Su tokiu žmogumi nepašoksi, jokio smagumo, kam gi įdomu bendrauti su nuolat dėmesio prašančiu paniurėliu? Matyt to neištvėrė ir mergina, kai norėjai su ja kuo daugiau laiko praleist, laikei ją ir saugojai kuo arčiau savęs, kaip kad rašai.

Daugelio žmonių santykiuose galime pastebėti dažną klaidą ar nesupratimą, kad kuo labiau kitą prie savęs traukiame ir taip tarsi siekiame užvaldyti, tuo labiau ribojame kito laisvę ir naikiname patį ryšį, pilnaverčių santykių galimybę.

Pabaigai norėčiau pasidalinti su tavimi viena Jungo citata, kuri teigia, jog viskas yra mūsų rankose:

[Terapijos tikslas] kad individas netalpintų savo laimės, o kai kada ir gyvenimo garantijos į išorinius tarpininkus, ar tai būtų žmonės, ar idėjos, ar aplinkybės. Kad jis prieitų suvokimą, jog viskas priklauso tik tai nuo to ar jis yra brangenybės savininkas. Jei jis jaučia, kad brangenybė yra jo rankose, tada traukos centras yra pačiame individe, o ne objekte nuo kurio jis priklausė. Pasiekti tokio išsilaisvinimo būseną yra dvasinės praktikos Rytuose, bei Bažnyčios pamokymų tikslas.
(Carlas Gustavas Jungas. Analitinė psichologija. Sankt Peterburgas: Kentauras. 1994, 120p.)

Linkiu stiprybės,
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: Eddi Aguirre / Unsplash

Dalintis:

7 COMMENTS

  1. Rekomenduoju paskaityti Adam J.Jackson “Amžini meilės, turto, sveikatos ir laimės dėsniai”, pati tik pradėjau, bet jau kirba visokių teigiamų minčių =). Kartais reikia tokių skaitinių, įkvepiančių minčių, kad mes patys esame savo “likimo kalviais” ir per savo baimes kartais nepasinaudojame mums suteiktomis galimybėmis…

  2. Sveikas. Tai, apie ką rašai man labai panašu į tai, ką man pačiai ne taip jau seniai teko išgyventi. Taip pat pažįstamos mintys, jausmai. Manau būtų įdomu susipažinti, pabendrauti. Parašyk man, jei sumanysi. Ir atmink: TU NE VIENAS. :) Laikykis ir nepasiduok.

    kitty.kornelija@gmail.com

  3. Dangi. Taip ir norisi tau pasakyti koks tu esi tvirtas ir stiprus. Taip ir norisi pabrėžti, jog tavo pasakojimas tegul būna paraginimas visoms šeimoms, kurios tarpusavyje nesutaria, kurios ruošiasi skirtis, kurios jau skiriasi ar net išsiskyrė. Tavo pasakojimas tai pats šviesiausias pavyzdys, pati stipriausia motyvacija kodėl VERTA puoselėti ir pasiaukoti dėl šeimos.. Tegul tavo laiškas būna pagalba ir paspirtis, motyvacija visiems tėvams, kurie jį skaitys, kad ateitų suvokimas, kaip svarbu gyventi kartu. Tai – svarbiausia, kad pasipasakojęs padarei didžiausią paslaugą pavargusioms šeimoms. Tai didelis tavo nuopelnas ir pasiekimas. Ačiū tau už tai.

    Meilės reikalai. Protingiausia būtų merginą paleisti ir nebesigręžioti. Sunku būna ir kai ji šalia, ir kai jos nėra. Greičiausiai ji negali suvokti tavo asmenybės brandumo, suvokimo gilumo, taip, kaip tu vertini gyvenimą. O pats tikiesi iš 17 metų merginos 25-metės brandos. Kita vertus, kai tapsi neprieinamu, ji tavim vėl susidomės. Bet širdies reikalai negalvoju kad yra tai, ko dabar tau ištiesų reikia ramiam gyvenimui. Tu niekur nepavėluosi. Vyrams nėra priimta nustatinėti amžiaus ribą kada jie turi vesti ir panašiai, jei tai svarbu žinoti. O jei kas šyptels – ką gi tas nežino, kaip tu jautiesi, tad kam apskritai apie tai grūzintis? Vietoj mergiškų laikinų reikalų, linkėčiau susirasti tikrų bendraminčių draugų. Kaip sako folkloras, kol nevedę, vyrai bėgioja paskui merginas, kai veda – žmonos bėgioja paskui savo vyrus (po barus, po klubus, po draugus-suprask tempias namo). Ir tu nesi niekuo kitoks kad tai patirtumei. Tu tai moki ir puikiausiai sugebi. Tiesiog nereikia niekur skubėti ir gyvenimas taps mielesnis. Ir miela mergina atsiras, kaip tavo sielos dvynė, su kuria kalbėsis laisvai, su kuria norėsis kurti šeimą ir susilaukti savo vaikų..stebėti juos augant ir tiesiog džiaugtis. Turėk svajonę tai pasiekti, neabejok,nes ginti savo svajones tau taip pat puikiausiai išeina. Kažkas yra pasakęs, “Svajok, lyg gyventum amžinai, gyvenk lyg gyventum tik šia diena.”

    Tai geri žodžiai. Jie nuteikia pamąstyti apie didelius, plačius ir amžinus dalykus. Šiandienos sąskaitą pamirši po metų tikrai. Platūs, didingi dalykai taip lengvai neblėsta. Jie suteikia gyvenimui prasmės, skonio ir pasitikėjimo ateitimi. Svarbiausia pakilti truputį “virš sąskaitų” lygio. Padės astronomija, kosmologija. Gali akies kraštu dirstelėti kas youtube yra dvasinė tikrovė, kas yra meditacija, dvasinė praktika, kokios esminės viso to idėjos. Jei kyla gilių klausimų-juos būtina atsakyti. Tik ieškok! :) kai įdomu – klausk. Čia arba emailu (upatarejas@hotmail.com) arba Facebooke “Dvasinis tobulėjimas”.
    Nesikrimsk. Viskas yra gerai.

  4. man gyvenimas taip pat kancia, bet ne tik kad neturiu meiles, bet niekaip nesurandu savo vietos po saule. o man jau 30 laikas juk kurti seima, bet apie tai nedristu net svajoti.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here