Adleris-kelintas-seimojeAr kada nors jums kilo klausimas, kodėl, nors esame iš vienos šeimos, mes tokie skirtingi. Kodėl gi mūsų vaikai, nors auklė­jame juos, rodos, vienodai, į tą patį dalyką reaguoja skirtingai, renkasi skirtingas profesijas, gyvenimo būdą, draugus.

Rodos, išvaizda tokie panašūs, užaugę toje pačioje aplinkoje, dažnai lankome tas pačias mokyklas, mus prižiūri tie patys seneliai, klausomės tų pačių pasakų vakarais, girdime tuos pačius tėvų pamokymus, bet renkamės kitaip nei brolis ar sesuo. Ar tą skirtingumą nulemia vien genai, kuriuos vėlgi mes paveldime iš tų pačių “donorų“?

Individualioji psichologija atkreipia dėmesį į šeimos, jos narių išsidėstymas, kuriam didelę įtaką turi vaikų eiliškumas.

Jei šeimoje vaikų yra daugiau, jie konkuruoja dėl tėvų meiles, dėmesio ar pripažinimo. Vaikai ieško būdų būti pranašesni už savo brolius ar seseris. Natūraliai jie renkasi laisvas, neužimtas vietas. “Aš geriau už tave šoku, piešiu ar dainuoju”, – neretai galime išgirsti vaikų pokalbiuose. Kartais patys tėvai paskatina vaikų tarpusavio konkurenciją išskirdami vieno ar kito vaiko gabumus, suge­bėjimus pateikdami kaip privalumą, pranašumą, lygindami vaikus vienus su kitais. Tad kaip gi pasireiškia vai­kų eiliškumas šeimoje?

Pirmagimis

Pirmagimis atėjęs į šeimą tampa savotišku karaliumi, jis lepinamas išskirtiniu, tik jam vienam rodomu dėmesiu. Nejausdamas konkuren­cijos vaikas mokosi sutarti su jį supančia aplinka, suaugusiais žmo­nėmis. Aplinkiniai labai jaudinasi dėl mažiausio riksmo, šypsenos ar naujo išmokto žodžio. Pirmagimiai panašūs į karaliukus, valdančius suaugusiuosius. Dar juos galima palyginti su pionieriais, jie neturi brolių ar seserų, kuriuos galima ko­pijuoti. Jie lyg ledlaužiai, gyveni­mo pradžioje bandydami ir klysda­mi stumiasi į priekį. Dažnai tėvams pirmagimiai yra didelis išbandy­mas, juk jie, neturintys tėvystės patirties, susiduria su naujovėmis.

Tokie vaikai, iš pradžių gavę daug dėmesio, vėliau sunkiai jo atsisako, nenoriai užleidžia išskir­tines, karaliaus pozicijas. Šeimoje atsiradus broliui ar sesutei, pirma­gimis tarsi nukarūnuojamas. Tai vienas sunkiausių išgyvenimų, ypač jei tėvai neparuošia tam pirmagimio, nepaaiškina jam, kad į šeimą ateina dar vienas vaikas, su kuriuo teks dalintis tėvų dėmesiu. Vyresniajam brolis ar sesuo yra tar­si priešas, atėmęs tėvų meilę. Tuo metu neretai pasikeičia pirmagimio elgesys, jis gali pasidaryti agresy­vus, neklausyti, smurtauti, priešgy­niauti. Netinkamu elgesiu vaikas bando susigrąžinti karūną.

Jei tėvai tinkamai paruošia vy­resnėlius, jie maždaug nuo ketverių metų sugeba pasirinkti pranašesnio prieš jaunylius vaidmenį – juk jie moka vaikščioti, kalbėti, patys ap­sirengia, savarankiškai valgo, eina į darželį ar mokyklą. Taip savo ne­priklausomybės dėka įgyja prana­šumą. Padėdamas prižiūrėti jaunė­lius, vyresnysis gauna tėvų dėmesį bei palaikymą.

Neretai iš pirmagi­mių tėvai tikisi atsakingesnio, bran­desnio elgesio ir mąstymo, juk esi didesnis, protingesnis, sako tėvai, taip paskatindami vyresnėlį užim­ti viršesnę poziciją. Pirmagimiai dažnai greičiau suauga, subręsta, geriau mokosi (taip gaudami tėvų pagyrimus ir dėmesį). Pirmagi­miams būdingas aplinkinių kontro­liavimas, perdėtas atsakomybės už kitus jausmas. Daugelis vyriausių vaikų anksti išmoksta pasitikėjimo savimi, būti lyderiais ir vadovauti. Neretai jie tampa gerais vadovais. Vyresnėliai renkasi profesijas, reikalaujančias tikslumo, atsakomy­bės – buhalteriją, farmaciją, progra­mavimą ar lėktuvo pilotavimą.

Vienturčiai

Vieninteliai, kaip ir pirmagi­miai, dažnai atsiranda dėmesio centre. Daugelis vienturčių daug laiko praleidžia vieni arba su tėvais, suaugusiųjų kompanijose. Dažnas išskirtinis vienturčio bruožas – suge­bėjimas būti vienam, jis randa kuo užsiimti ir be žmonių. Vaikas greitai išmoksta gerai sutarti su suaugu­siais, juos kontroliuoti ar netgi jais manipuliuoti.

Vienturčiams dažnai sunku sutarti su kitais vaikais. Savo aplinkoje daugiausia susidurdamas su suaugusiais, jis stengiasi būti pa­našus į juos, greičiau suaugti, tapti lygiavertis ar netgi aplenkti. Vien­turčiui sunkiau yra spręsti konflik­tines situacijas, mat jis nėra patyręs didesnės trinties kaip vaikai, užaugę su broliais ar seserimis. Jei vientur­tis nelanko vaikų darželio, vėliau jam labai sunku pritapti mokykloje ir paklusti taisyklėms.

Toks vaikas gali būti labai kūry­bingas ir dažnai elgiasi labai bran­džiai. Vaikai, augę vieni, dažnai siekia karjeros, vadovo pareigų, politikos postų ar kuria savo verslus.

Antrieji

Antras vaikas jau neturės tiek dė­mesio, kokį kadaise gavo pirmagimis. Tėvai, įgiję patirties, jau taip audrin­gai nebereaguoja į kiekvieną vaiko verksmą, šypsnį, pasiekimą. Antra­sis neretai stengiasi neatsilikti ar net pralenkti pirmagimį mokydamasis ar sportuodamas, skaitydamas knygas ar peštynėse, ar gindamas už save silpnesnius. Dažnai antrasis vaikas el­giasi visiškai priešingai nei vyresnis, taip siekdamas pranašumo. Renkasi visai kitus žaidimus, draugus, pomė­gius, taip pabrėždamas savo išskirti­numą, pranašumą prieš pirmagimį. Antrieji nemėgsta būti valdomi ar kontroliuojami. Antri vaikai geba sutarti su aplinkiniais, yra paslaugūs.

Vidurinieji

Jei antrasis tampa viduriniuoju, jis tarsi įspraudžiamas tarp dviejų kon­kurentų. Ką tik buvus mažiausiuoju, tampama vyresniu jaunesniam už jį. Dažna pasitaikanti situacija – pirmagimis sudaro sąjungą su trečiuoju prieš vidurinįjį vaiką, siekdamas tėvų dėmesio. Vidurinieji išmoksta nerei­kalauti didelio dėmesio, jie tarsi ma­tomi, bet negirdimi. Sunku charakte­rizuoti vidurinįjį vaiką, jie gali būti labai prieštaringi, nenuspėjami savo sprendimais, ieškodami sau naudos, būti lipšnūs ir paklusnūs, o kartais gali elgtis visiškai atvirkščiai. Netu­rėdami tvirtų pozicijų, kurias dalija­si pirmagimis ir jauniausias, antrieji tampa gerais diplomatais, “pilkai­siais kardinolais”. Tai kompromisų ir nuolaidų meistrai.
Daugelis viduriniųjų vertina są­žiningumą, nepakenčia, kai su jais elgiamasi neteisingai. Jie diplo­matiški, nuolankūs, geri oratoriai, paslaugūs darbuotojai, sugebantys problemas spręsti visapusiškai. Renkasi advokato, derybininko, va­dybininko, psichologo profesijas.

Jaunėliai

Jaunėliai auga apsupti už juos vyresnių, labiau patyrusių artimų­jų draugijoje. Jiems, skirtingai nei vyresniems, daug ko nereikia daryti patiems, nes dažnai atsiranda išma­nesnių, pasirengusių už juos atlikti darbus. Vyresnėliai aprengs, pamai­tins, padės paruošti pamokas, apgins. Taip mažyliai įgauna nemažą prana­šumą ir kartu sulaukia daug dėme­sio. Štai kas nešioja didesnės šeimos karūną – pagrandukai, karalaičiai ir princesės. Jie lengviau, greičiau mo­kosi, pradeda šnekėti, tvarkytis su jį supančiais daiktais ar meistriškai manipuliuoti vyresniais, kad gautų, ko nori. Dažnai jaunėliai yra šeimos linksmintojai, visų mylimi žavūs an­gelėliai. Kartais jauniausias šeimoje gyvenime taip ir lieka jauniausiu, jam sunku aplenkti vyresnius, kurie į jaunėlį žiūri kaip į trečią brolį Joną, kuris, jų suvokimu, nesugebės jų nukonkuruoti, tačiau iš pasakos mes žinome, kuo visa tai baigiasi. Deja, vyresnėliai, teks jus nuvilti, – taip dažnai būna ir gyvenime.

Jei pirmagimių stiprioji pusė – atsakomybė, antrųjų – individualiz­mas, viduriniųjų – diplomatiškumas, tai pagrandukai jaunėliai geba pa­saulį pavergti jausmais, kad pasiek­tų savo tikslų. Jaunėliai gyvenime stengiasi gauti daugiau dėmesio, tai kompanijų sielos, artistai. Jie renkasi profesijas, susijusias su grožiu, emo­cijomis.

Žinoma, charakterio formavi­muisi turi įtakos daugiau veiksnių, ne tik eiliškumas šeimoje, bet ir ly­tis, brolių ir seserų skaičius šeimo­je. Juk jei esi vienintelė mergaitė tarp šešių brolių, tai atsispindės ir šeimos žvaigždyne. Be to, asme­nybės formavimui labai svarbios ir šeimos vertybės.

Parengė:
Virginijus VARKALIS
Individualiosios psichologijos institutas