Visiška neviltis

3

Nuskendo laivas. Vienintelį likusį gyvą žmogų bangos išmetė į mažytę negyvenamą salą. Jis karštligiškai mintyse meldė, kad kas nors jį pastebėtų ir išgelbėtų. Kiekvieną dieną įdėmiai ir su viltimi žvalgėsi po horizontą ieškodamas pagalbos.

Galiausiai išseko ir susitaikė su likimu. Iš krante besimėčiusių nuolaužų, rąstų ir lentgalių pasistatė trobelę, kad kažkaip apsisaugotų nuo saulės, lietaus ir nakties šalčio.

Kartą, grįždamas iš varginančių maisto rinkimo ir paieškų, jis pamatė savo pašiūrę paskendusią liepsnose. Dūmų stulpas kilo aukštai į dangų.

Baisiausia tai, kad buvo prarastos visos ilgai rankiotos maisto atsargos, sunkiai surinkti medgaliai ir taip reikalinga apsauga nuo laukinės gamtos pavojų. Žmogų apėmė pyktis ir visiška neviltis.

– Dieve, kaip galėjai taip su manimi pasielgti! – raudodamas šaukė žmogus ir spaudė suklupęs rankose kranto smėlį.

Kitą dieną anksti ryte jį pažadino artėjančio prie kranto laivo garsai. Laivas atplaukė, kad jį išgelbėtų.

– Kaip jūs sužinojote, kad aš čia? – paklausė savo gelbėtojų išsekęs ir nusikamavęs žmogus.
– Mes pastebėjome tavo dūmų signalą, – atsakė jie.

Niekas nežino, kas išties yra gerai, o kas yra blogai, kol nenugyvens savo gyvenimo iki galo.
Net jei vienintelė menkutė pašiūrė sudegs iki pamatų, tai gali būti dūmų signalas gelbėtojų laivui.

Iliustracija: Vidar Nordli-Mathisen / unsplash.com

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. pamokanciuose istorijuose nera svarbu moksliniai tyrimai, tikra , tai ar ne ir nereikia visko tiesiogiai suprast, pamokanciuose istorijuose orentuojamasi i pamoka. Aciu.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here