Viskas buvo gerai, kol nepradėjau lankyti vairavimo pamokų

8

Klausimas:

Sveiki, trumpai papasakosiu apie save. Jau 3 metus sergu depresija, gydžiausi, bet ne iki galo pagijau. Kuri laiką viskas buvo gerai, kol nepradėjau lankyti vairavimo pamokų. Aš taip pat dar ir studijuoju, bet bėda tame, kad kuo toliau tuo labiau man nesiseka vairavimo pamokose, man jos tapo kančia ir košmaru, prieš ir po tenka ilgai verkti ir keikti save kokia esu nevykus, labai noriu mesti, nes tai varo į dar gilesnę depresiją. Jau senai būčiau metus, jei ne tėvai, jiems pinigų gaila, o man savo nervų ir ašarų. Patarkite kaip elgtis tokioje situacijoje, tiesa pasakius, liko vos viena pamoka, o sekasi tikrai prastai, mokėti ir imti papildomas pamokas visai nesinori, nėra kantrybės ir noro, nes tai mane žudo. Ačiū.
Sandra (vardas pakeistas)

vairavimo-pamokos

Atsakymas:

Labas, Sandra, ačiū, kad kreipeisi pagalbos.
Turėtum jaustis kaip užburtame rate – kuo labiau stengiesi, tuo blogiau sekasi. O kuo blogiau sekasi, tuo sunkiau mokytis ir matyti tame, ką darai, perspektyvą.

Tai, kas vyksta su tavimi, galima pavadinti savaime išsipildančia pranašyste.
Bet koks mokymasis efektyviausias būna žaidimo forma, kuomet už klaidas neprisiimame atsakomybės, jos tampa pamatiniais akmenimis naujų įgūdžių ir gebėjimų pastatui. Tau vairavimo pamokos – priešingybė. Kiekviena tavo klaida, tai vis giliau ir giliau klampinantis akivaras: kuo labiau muistaisi ir stengiesi ištrūkti, tuo labiau jis tave traukia gilyn.

Dar blogiau, kad jauti dvigubą atsakomybę – tu ne tik pati baudi save už savas klaidas, bet ir kaltini save dėl to, kad vėl ir vėl nuvili tėvus. Atrodo, kad vairuoti išmokti tau reikia išmokti dėl jų, ne dėl savęs, Sandra.

Ar tikrai privalai mokytis ir išmokti? Sandra, juk turi pasirinkimą: Kodėl negali tiesiog nutraukti pamokų, ar atidėti jas geresniam laikotarpiui, kai būsi tam pasiruošusi? Ar manai, kad mesti ką nors jau pradėta yra nusikaltimas? Esi jau suaugusi mergina, galinti savarankiškai priimti sprendimus. Vienas jų – nutraukti vairavimo pamokas. Tačiau… Pareigos ir atsakomybės jausmas už tavo tėvų pasirinkimą finansuoti tavo pamokas trukdo tai padaryti.

Kaip manai kodėl jautiesi atsakinga už jų pačių pasirinkimus ir nori pateisinti jų pačių lūkesčius bet kokia kaina, net jei ta kaina – tavo psichinė sveikata? Ir jie ir tu esate suaugę žmonės galintys savarankiškai spręsti klausimus ir prisiimti atsakomybę.

Šis nedidelis tavo gyvenimo fragmentas atskleidžia gerokai didesnę tavo ir tėvų psichodinamikos dalį. Tai, kad sergi depresija yra aiškus signalas, jog tavyje yra daug neišjausto sielvarto, glūdinčio pasąmonėje. Vairavimo pamokos sustiprinančios depresines būsenas parodo vieną iš traumų skatinančių šio sielvarto atsiradimą.

Tai, kad nepaisydama savo būsenos, stengiesi įsiteikti tėvų norams, kad elgiesi priešingai savo jausmams (jauti pasipriešinimą pamokoms, tačiau į jas eini), signalizuoja – toks elgesys tau nėra naujiena.

Prisimink, kaip jausdavaisi vaikystėje padarius klaidą, nepateisinus tėvų lūkesčių, nepasielgus taip, kaip nori jie? Kas vykdavo tavo gyvenime, ką jausdavai, ką galvodavai? Ar tos jausenos, mintys ir elgsena neprimena to, kaip jautiesi dabar?
Gal tave bausdavo, o gal emociškai atsitraukdavo ir jausdavaisi nemylima?
Atsakydamas į klausimus dažnai primenu skaitytojams – turiu per mažai informacijos daryti aiškioms išvadoms, duoti patarimų. Dažnai tam (vien informacijos surinkimui) kartais neužtenka net visos konsultacijos. Tačiau tipiniai scenarijai bei elgsenos modeliai yra dažnas reiškinys. Iš to trupučio savo gyvenimo kurį patiki kaip klausimą padarau minėtas išvadas.

Deja, ką konkrečiai, Sandra, tau daryti negaliu atsakyti. Sprendimą, kad ir koks jis būtų, reikės priimti pačiai. Svarbiausia, suprask – tu turi pasirinkimą, visada jį turi: gali tęsti pamokas, jas atidėti, nutraukti, susirasti kitą mokytoją… ir greičiausiai atrastum dar daug kitų variantų, kai į situaciją pažvelgsi iš šono.
Tačiau žymiai svarbiau, kad suprastum kaip tu pati baudi save už savo klaidas ir nesėkmes. Vietoje to, kad priimtum save klystančią. Turi save palaikyti, padrąsinti, paskatinti – tą mažą mergaitę, esančią tavo viduje ir bijančią bausmės už klaidas ir nesėkmes.

Linkiu kad tavo apsisprendimas būtų tavo pačios, kad ir koks jis bebūtų, sėkmės!
~~~~
Psichologas Psichoterapeutas Julius Tilvikas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt

Dalintis:

8 COMMENTS

  1. Pasidalinsiu savo istorija, gal kas pravers: Pradėjau mokytis vairuoti ne iš didelio noro, bet tiesiog įkalbėjo tėtė, kad reikėtų bla bla bla
    Pirmą mokytoją rinkausi moterį, bet ji nebuvo itin gera mokytoja, daug laiko važinėjome jos reikalais, ji kažkur nueidavo, o mane palikdavo „mokytis perjunginėti bėgius“. Baigus kursus pabūgau laikyti egzaminus. Nesijaučiau tvirtai, be to, ir žiema buvo. Tad pusei metų šis reikalas buvo pamirštas. Vėliau tėtė sutiko buvusį klasioką, kuris kaip tik mokė vairuoti. Pradėjau eiti papildomas pamokas pas jį. Pirmą kartą su juo išvažiavus pati išsigandau – siaubas, visai nemoku važinėti. Vairavimo pamokos buvo daug ilgesnės, kai mokytojas tikrai mokė visą laiką vairuoti, o ne tik mane laikė už asmeninį vairuotoją savo reikalams tvarkyti. Tad ir iš savo ir pažįstamų patirties galiu pasakyti, kad tinkamas mokytojas yra itin svarbu. Tad klausimas, ar tikrai pati turi gerą mokytoją? Pažįstu, kas nelaikė egzamino, nes mokytojas buvo grubus, nekantrus ir apšaukdavo.
    Važinėjau su juo tol, kol pasijutau galinti laikyti egzaminus ir tik tada laikiau ir išlaikiau. Visi mes esame skirtingi ir tikrai nieko tokio, jeigu reikia papildomų pamokų. Aš asmeniškai esu bailus ir nerimastingas žmogus. Netgi kaip pėsčioji prie perėjos ilgai stovėdavau, kol sulaukdavau progos pereiti, o kiti spėdavo pirmyn atgal suvaikščioti. Tad čia nieko tokio, paimti papildomas pamokas, kad jaustumeisi tvirčiau.
    Be to, ne visi išlaiko iš pirmo karto. Tai irgi nereiškia, kad esi nevykėlė. Mano kai kurie draugai iš 3 karto išlaikė. Egzaminai gali būti ir sėkmės reikalas ar jaudulys pakišti koją.
    Tuo mano istorija nesibaigia. Kadangi laikiau teises ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų, tai važinėjau itin retai ir tik užmiestyje. Tai nepridėjo daug patirties ir įgūdžių man. Poreikio važinėti man nebuvo.
    Bet vieną kartą nusprendžiau kraustytis iš tėvų namų į kitą miestą. Kadangi turėjau šunį, krausčiausi su šunimi, o jis nėra mažiukas, ant rankų nepasivežiosi, tai be jokių klausimų pirkau automobilį ir pradėjau juo važinėti. Buvo kaip tik žiema, daug sniego, na bet važiuoti reikėjo. Pirmą kartą dar su broliu nuvažiavau ir grįžau. Paskui jau viena. Persikrausčiau į Vilnių, todėl iš pradžių bijojau važinėti, rinkausi viešąjį transportą, automobiliu važiuodavau tik pas namiškius savaitgaliais. Bet sulaukusi pavasario nusprendžiau, kad gana, reikia man patirties ir pradėjau važinėti automobiliu. Užsikabinau klevo lapą, kad kiti vairuotojai laikytųsi nuo manęs atstumo. Teises teoriškai tada turėjau jau 6,5 metų, o praktiškai tai patirtis beveik nulinė. Buvo dienų, kai sau atrodžiau visiškai idiotė ir nesutverta vairuoti, vairuoti man nepatiko, vis atrodė, kad patenku į avarines situacijas (dabar jau tokių net nesureikšminu, jeigu kas bando užkišti ar pan.), netgi sapnuodavau, kad sudaužau automobilį, bet diena po dienos įgijau vis daugiau pasitikėjimo. Iš pradžių važinėjau tik vienu maršrutu – darbas-namai, vėliau pradėjau važinėti ir kitais maršrutais. Dabar po beveik metų kasdienio vairavimo man pradeda patikti vairuoti, be automobilio jau nebesinori gyventi. Dar tikrai nesu patyrusi vairuotoja, bet pažanga didžiulė palyginus su vairavimo pradžia. Kai jau žinai kelią, tai irgi prideda to užtikrintumo vairuojant, todėl prieš važiuojant į kokią nežinomą vietą bandau per google maps apžiūrėti, kaip kelias atrodys. Dar sau įteigiau, kad avarija nieko tokio, bet kas gali ją patirti, nes avarijų baimė man trukdė vairuoti, bijojau, kad būčiau didžiausia nevykėlė, jeigu patirčiau avariją. Tai nereiškia, kad pasidariau lengvabūdė, stengiuosi vairuoti saugiai, bet ta ne visai logiška baimė pasitraukė.
    Šiaip ne vieną žmogų pažįstu, kuris pradėjo važinėti tik tada, kai atsirado tam poreikis. Kai kurie (dažniausiai kai kurios) turėjo teises, bet vairuoti pradėjo, kai prireikė darbui ar pan.
    Dar žinau porą vyrų, kurie išlaikė teises tik virš 30 metų ir 40 metų, nes tik tada nusprendė jas laikyti. Tad nėra tokio privalomo dalyko būtinai turėti teises. Kai kuriems toks poreikis atsiranda vėliau.

  2. P.s. Be to, važinėjimas su tėčiu irgi nebuvo itin geras dalykas, nes jis greitai imdavo šaukti, kaip aš čia važiuoju, kaip blogai darau, o aš puldavau į isteriją ir abu susipykdavome. Na tiesiog jo toks būdas, ramiai jis nemoka paaiškinti.
    Tad mokytojas yra itin svarbu. Išlaikius mokyklinius egzaminus galima mokytis ir su šeimos nariais, bet reikia įvertinti, ar tos pamokos padės, ar labiau morališkai žlugdys, juk ne kiekvienas gimęs būti mokytoju.

  3. Aš taip pat norėčiau prisidėti ir pasidalinti savo mokymosi vairuoti patirtimi ir taip palaikyti Sandra. Nors ir ėjau mokytis vairuoti nieko neverčiama, tai man buvo didelis iššūkis. Jau nuo antros vairavimo pamokos pasigailėjau, kadangi pasitaikė instruktorius kuris sužlugdė ir visą laikotarpį smukdė mane motyvuodamas, jog niekada aš neišmoksiu vairuoti. Kiekviena pamoka buvo lyg košmaras. Rankų ir kojų drebėjimas, baimė, nusivylimas savimi. Tačiau aš ne iš tų žmonių kurie besimokydami pasiduoda, todėl iš paskutinių jėgų apsišarvavau kantrybę ir atkentėjau tą košmarą su siaubingu instruktoriumi. Kaip ir dauguma taip ir aš pirkausi papildomų vairavimų. Visa laimė, jog pasitaikė labai kantrus ir supratingas instruktorius, kiekvieną kartą jaučiau palaikymą. Visgi, nepaisant to kiekviena ir papildoma pamoka buvo labai nelengva. Save vertinau kritiškai, progresas į teigiamą pusę buvo lėtas. Taigi Sandra norėdama tave palaikyti ir suprasdama tave norėčiau pasakyti, kad svarbiausia nepasiduoti pusiaukelėje, jau nuėjai gana daug, tad nepasiduok ir tik su dideliu ryžtu ir užsispyrimu gali pasiekti geriausių rezultatų. Suprask,kad tu esi čia tokia ne viena. Tokių potyrių manau gali papasakoti ne vienas kuris mokėsi vairuoti. Nors nepaisant to,kad tave pastūmėjo mokytis vairuoti tėvai, galiu pasakyti, kad kai pasieksi teigiamo rezultato ir jau turėsi teisę vairuoti busi ne tik be galo laiminga, bet ir didžiuosiesi pati savimi, kad tu gali įveikti baimes ir sunkumus, taip įgausi tik pasitikėjimo savimi. Svarbiausia niekada nepasiduoti, nepaisant to,kad dabar atrodo neįveikiama ir nepakeliama kančia. Pats didžiausias to įrodymas bus kai sėdėsi, vairuosi ir nesinorės išlipti iš mašinos. Patikėk jausmas labai geras. Tad linkiu ir tau,kad patirtum šitą jausmą. Svarbiausia NEPASIDUOK. Būk stipri. Linkiu didžiausios sėkmės.

  4. Papildomų pamokų reikia daug kam. Aš irgi šiuo metu mokausi vairuoti ir taip pat žiauriai nesiseka. Turėjau jau gal 10 papildomų pamokų, o finalas dar toli toli. Važinėsiu tiek, kiek reikės, nors ir metus, nes dabar jau tiek pinigų ir laiko sukišta, kad kelio atgal nėra, belieka eiti iki pergalingos pabaigos. Instruktorius guosdamas parodė kelių kitų mokinių lapus – kai kurioms reikėjo net po 30 papildomų pamokų, bet galų gale išmoko, išsilaikė egzaminą ir važinėja. Išmoksiu ir aš, išmoksi ir Tu, tik galbūt reikės daugiau laiko. O turėti teises labai, labai gerai. Būti laisvai ir nepriklausomai, neprašyti, kad kas nors pavežtų, galėti nuvažiuoti į atokiausius kaimelius, kai prireikia, pačiai… O kol esi jauna, ir išmokti lengviau. Man jau 38-eri, ir labai gailiuosi, kad nesimokiau vairuoti jaunystėje. Ypač sunku be teisių, kai susilauki vaikų, kai juos reikia suvežioti į darželius, mokyklas, būrelius, suspėti į darbą. Nors Tu apie tai dar tikriausiai negalvoji :)Taigi tikrai linkiu nemesti ir mokytis toliau, nes paskui bus dar sunkiau prisiversti, o ir įgytų įgūdžių neteksi. Kadaise išmokom vaikščioti, išmokom kalbėti, išmoksim ir vairuoti. Pirmyn :)

  5. sandra. pasikeitei savo varda.tai rodo kad bijai atsakomybes.Vairavimas-t.y.prisiimti atsakomybe uz savo veiksmus.
    Geras mokitojas parodo kur ziureti,bet nenurodo ka matyti-matyti turi pati.baime praeis tik kai ja pazinsi.taip kaip ibrendi i salta upe.o depresija kartais isgydo rytine manksta

  6. Geras mokytojas yra toks, kuriam mokant tu pamilsti mokomą dalyką. ;) Mokytojas turi taikytis prie mokinio, o ne atvirkščiai. Manau, kad Sandrai teko netinkamas mokytojas.

  7. Manau, kad pasirinkai blogą mokyklą. Negali tapti vairavimo.lt kursai kančia. Instruktorius tau padėti turi ir jai reikia nuraminti.

Comments are closed.