Kai regime tvirtą, išmargintą tatuiruotėmis, nusėtą randais, sodriu kvepalų aromatu, tabaku ir trupučiu prakaito dvelkiantį vyro kūną, sakome – „vyriškas“, o gal net priduriame – „stiprus“. Įvairių patirčių pažymėtas kūnas liudija viena – gyventa, tačiau kai po glotnia oda šiaušiasi dygi ir nerimstanti siela, gyventa ir jausta būna dukart stipriau. Vidiniai skauduliai žymi visa, kas iš prigimties švarią žmogaus sielą prirašo to, ką norisi pamiršti, pakeisti ar tiesiog ištrinti. Ką daryti, kai, rodos, nusileistum į tamsiąsias sielos gelmes ir viską sustyguotum taip, kaip norisi, bet neturi kuo pasišviesti, t. y. neturi to, kas įkvėptų ir padrąsintų?

Randų žemėlapis 

Egzistencinis nerimas, kamuojantis bene kiekvieną ieškantį ir mąstantį žmogų, dažnai gimdo nemigą, nemiga – nuovargį, nuovargis – liūdesį, o liūdesys – apatiją, kartais peraugančią net į depresiją. Šis, atrodo, nuolat besisukantis „užburtas“ ratas įtraukia visus, praradusius dvasinę pusiausvyrą. O ar ir galimas kitas scenarijus, kai, žiūrėk, bedarbystė, artimo mirtis, liga, klaidingi ir gyvenimą aukštyn kojomis verčiantys sprendimai, sužlugę viltys ir neišsipildę troškimai visu savo svoriu užgriūna ant žmogaus pečių? Neturintieji psichologinio imuniteto palūžta iš karto, stipresni gi ieško paguodos aplinkoje, ir tik patys stipriausi kabinasi patys už savęs. Pastarieji nelyg ta kaktusų rūšis – saguaro, pasižyminti neįtikėtinu atsparumu bei gajumu: net ir supjaustytas, sutryptas ar nulaužytas jis auga toliau, kaupia vandenį, ir laikui bėgant užsigydo žaizdas.

Sakoma, jog dvasinė branda įmanoma tik po gilių sukrėtimų. Tačiau ar išties brandus bus tas, kuris nuolat dairosi ir ieško tų, drąsiųjų, nebijančių plikomis rankomis liesti žaizdų – savo, svetimų, galinčių prieiti prie verkiančio, apkabinti per pečius ir pasakyti – „viskas bus gerai“? O kas, jei niekas horizonte taip ir nepasirodys? Juk kartais tenka pasilikti, kai visi išeina, ir, svarbiausia, pasilikti vienam. Tuomet belieka atsigręžti į save ir, panašiai kaip tame pilkos Vilniaus sienos grafityje, paklausti savęs: „Iš kur aš atėjau? Kas aš esu? Kur aš einu?“ Be abejo, atsakymai gali būti skausmingi. Na, bet kuriam iš mūsų nėra skaudėję, kurie iš mūsų nėra klydę? Neklumpa tik tie, kurie nesikelia. Neklumpa dar ir tie, kurie negailestingus gyvenimo dėsnius suvokia panašiai kaip I. Yalom: „Kelios minutės susimąstymo, meno kūrinys, pamokslas, asmeninė krizė, netektis – visa primena mums, kad slapčiausi mūsų troškimai niekada neišsipildys: troškimas grįžti į jaunystę, nesenti, susigrąžinti prarastuosius, būti amžinai mylimiems, saugiems, reikšmingiems ir nemirtingiems.“

Itin svarbu mokėti dirbti su savimi – nuolat, diena iš dienos. Pozityvumas retai kada randasi gyvenime kaip duotybė, dažniausiai jį reikia auginti, lyg senovės alchemikui dirbti su juo, gryninti iki tobulumo, siekti ir materijos, ir dvasios aukštybės. C. P. Estès knygoje „Bėgančios su vilkais“ siūlo pasidaryti vadinamąjį descansos – randų žemėlapį (descansos – tai baltais kryželiais pakelėse sužymėtos amžino atilsio vietos, paplitę Meksikoje ir pietinėse JAV valstijose). Nors ši knyga yra tarsi labiau skirta moteriškajai auditorijai, citata apie psichoterapinį darbą su savimi galėtų būti įdomi visiems. Taigi, autorė rašo: „Kad pastatytum descansos, tenka atidžiai peržvelgti savo gyvenimo kelią ir pažymėti tas vietas, kur įvyko nedidelės mirtys, arba stambios, didelės mirtys. Man patinka ant ilgo, balto vyniojamojo popieriaus lakšto nubrėžti moters gyvenimo kelią nuo kūdikystės iki pat dabartinio momento, kryžiukais sužymint vietas, kur mirė ar žuvo tam tikros jos pačios arba jos gyvenimo dalelės. Drauge mudvi pažymime vietas, kur atsišakojo keliai, kuriais ji nedrįso pasukti, takeliai, kuriuos jai atkirto, kur tykojo pasalos, išdavystės, žūtys. Nedideliu kryželiu aš ženklinu vietas, kur teko gedėti dėl kokio nors praradimo arba kur kas nors taip ir liko neapraudota. O tada dar apačioje parašau: „pamiršta“, taip įvardydama visa tai, ką moteris miglotai nujaučia, bet kas dar galutinai neišaiškėjo. Taip pat rašau „atleista“ ties tai dalykais, nuo kurių moteris jau iš esmės išsivadavo.“ Žinoma, skeptikai galėtų numoti ranka ir pasakyti – „žaidimas“, arba, būdami piktesni, dar ir paklausti: „Kokia gi nauda iš kapstymosi po praeitį?“ Nepatikėsit – nauda didžiulė. Priešingu atveju gausybė populiariosios (ir ne tik) psichologijos leidinių nemirgėtų nuo tekstų apie tai, kaip mokėti priimti save tokį, koks esi, kaip save mylėti, gerbti, saugoti, ir panašiai.

Visų pirma, C. P. Estès pasiūlyta randų žemėlapio idėja apima esminius dvasinės raidos etapus: suvokimą, situacijos priėmimą, jos išjautimą, atleidimą ir pamiršimą. Bet kokio skaudulio neigimas – ne išeitis. Stengimasis skaudžias ir nemalonias patirtis išmesti iš gyvenimo staiga – taip pat. Kažkada garsi atlikėja Lykke Li savo facebook’o profilyje skelbė: „Never cut what you can untie.“ Sugebėti paleisti praeitį ir nebesikankinti – laimingųjų privilegija.

Juokas, amnezija ir optimizmas 

Tai – trys dalykai, padedantys įveikti vidinį skausmą. Moksliškai įrodyta, kad optimizmas yra užprogramuotas genuose. Gal kiek neįtikėtina, bet žmogaus sąmonė sukonstruota taip, kad ji negeba tobulai atkartoti praeities įvykių, tad svarbiausiu įrankiu, galinčiu „apžaisti“ visas praeities šiukšles, tampa ne kas kita, kaip pozityvus požiūris į save ir savo gyvenimą. Neveltui teigiama, kad pesimizmas tėra tik jausmas, būsena, o štai optimizmas – tai jau valia. Optimizmas žada sėkmę, ateinančią po pastangų kiekvieną dieną pasitikti lyg pirmąją savo gyvenimo dieną ir palydėti ją taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo diena. Rytietiška „čia“ ir „dabar“ filosofija, eliminuodama praeities naštą ir nerimą dėl ateities, veikia lyg šaltas kompresas ant karštos, pulsuojančios žaizdos.

 Kitas ne mažiau svarbus veiksnys – juokas. Geras humoro jausmas – vertybė, kuria galima ne tik kad iš esmės keisti savąją būtį, bet ir kontroliuoti procesus, kurie iš pirmo žvilgsnio nuo žmogaus nepriklauso. Kalba eitų apie gebėjimą megzti tvirtesnius tarpasmeninius ryšius, kurti, mylėti, nesiblaškant siekti užsibrėžtų tikslų. Besijuokiantis žmogus yra ir gražesnis, ir sveikesnis. Turbūt visi skaičiusieji B. Sruogos „Dievų mišką“ sutiks, kad sugebėjimas juoktis tuomet, kai, atrodo, viskas prarasta, yra tiesiausias kelias išgyvenimo link. Tai ne kaukė, tai – ginklas, kurį verta nešiotis su savimi kiekvieną dieną.

Gydo ir žinojimas, kad tobulų žmonių nėra. Ir apskritai, tobulo žmogaus sąvoka atrodo mažų mažiausiai juokinga. Šios tiesos įsisąmoninimas, lydimas juoko, užmaršties ir optimizmo, tveria stebuklus. O stebuklų, pasirodo, tikrai būna: net ir pats trumpiausias dvasios blykstelėjimas gali nušviesti juodžiausią naktį. Užgrūdinta siela pakelia viską. Pasak C. P. Estès, „ir nors paskui turėsime ne vieną randą, gal mus paguos mintis, jog randas – daug tvirtesnis ir atsparesnis tempimui bei slėgiui nei lygi oda.“ Juk, kaip ten sakoma – kas mūsų nenužudo, tas mus sustiprina?

 

 

Parengė:
Sandra Žemantauskaitė

loading...