sanykiai

Klausimas: Labai sunku rast atsakymus į savo klausymus… Skaitau įvairius psichologų straipsnius, bandau pritaikyti sau, bet atsakymu nerandu….  

Su dabartiniu savo vyru susipažinau prieš 2 metus. Dabar, kai galvoju, mes susipažinome labai blogu laiku… Jis buvo ką tik išsiskyręs po 10 metų santuokos, žmona jam buvo neištikima. Aš taip pat buvau išduota, likusi viena su dukryte. Pradžioje bendravome kaip draugai, mus siejo bendras hobis. Pajutome vienas kitam simpatiją ir po poros mėnesių tapome pora. Jis kalbėjo nuostabius žodžius, kad nori padaryt mane ir mano dukrą laimingas, nori būt su mumis, jaučiausi, kad galų gale esu kažkam reikalinga ir brangi. Jis supažindino mane su savo tėvais, draugais, viskas būtų buvę kaip ir gerai, jei ne buvusi žmona…

Staiga ji prisiminė, kad jai reikia jo, pradėjo rašinėt, skambint jam. Buvo nemalonu, bet kadangi mano draugas negražiai atsiliepdavo apie savo buvusią man, jo šeima taip pat purtėsi jos, draugai net bjaurėjosi ja, buvau rami.

Taip prabėgo pusantrų metų… Visko buvo per tą laikotarpį… Ir nuostabių akimirkų, ir aistros, ir pykčių, mąstymų apie išsiskyrimą, susitaikymų.

Nusprendėme nebesisaugoti, susilaukti bendro vaikelio. Pastojau, susituokėm, išvykom medaus mėnesiui. Tikrai jaučiausi ir mylima, ir laiminga, ir kiek mokėjau skyriau savo meilę savo vyrui.

Staiga, būdama 8 mėnesį nėščia, radau jo buvusios žmonos siųstas man žinutes, vienoje socialinėje erdvėje. Nežinau kodėl tiek laiko nepamačiau jos žinučių, lyg kažkas iš aukščiau būtų apsaugojęs. Nes jei būčiau radusi viską tada, kai ji siuntė, tą pačią dieną mūsų draugystė būtų nutrūkusi, nebūtų nei buvę vestuvių, nei laukčiausi vaikelio…

Ji atsiuntė jų susirašinėjimą, nors jis jau buvo su manimi. Ji jam siuntinėjo savo nuogos nuotraukas, jis ją gyrė, prašė daugiau… Ji klausė, kas jam joje netiko, o jis rašė, kad jei ji buvo jo žmona, vadinasi viskas tiko… Rašė jai, kad aš pasyvi lovoje ir jis pasiilgsta jos aistros… Ir galiausiai jis atsiuntė jai savo nuotraukas, kai masturbuojasi žiūrėdamas jos nuotraukas. Ir tai nebuvo vienkartinis susirašinėjimas. Viskas buvo skirtingom datom…

Staiga viskas per sekundę aplink mane sugriuvo. Niekada negalvojau, kad tokius jausmus turėsiu išgyvent nėščia… Kaip žmogus, pats buvęs išduotas, galėjo taip padaryt man, ir dar su ta pačia, kuri jį išdavė…

Viską parodžiau jam, verkiau, liepiau susikraut daiktus ir išeit iš namų… Man buvo šlykštu į jį net žiūrėt. Galvojau, kad dar vienas vaikas liks be tėčio… Sukosi tik viena mintis – „kodėl???“

Jis neišėjo. Klaupėsi ant kelių, prašė atleidimo, sakė, kad gailisi, kad tai buvo iki man pastojant, kad tai pamirštas reikalas, kad pats nesuprato kodėl taip elgėsi… Kad ji atsiuntė tik tai kas jai buvo paranku, kad žinutės, kur rašė, kad myli mane ir nori būt su manim ji ištrynusi. Kad ji to tik ir siekė, provokavo jį… Bet man nepasidarė lengviau… Nesupratau kodėl jis pasidavė tai provokacijai, kalbėjo kokia ji bjauri, pasileidusi, o man nesant šalia susirašinėja su ja…

Jis pareiškė, kad taip sieke jai atkeršyti, suteikt vilčių, kad grįš pas ją, o po to pažemint. Bet deja, taip pažemino mane, įskaudino mane…. Klausiau jo, ar tai buvo tik susirašinėjimas, ar ir miegojo su ja. Nes žinutėse ji gyrėsi, kad tai buvo ir ne kartą… Jis prisiekė, kad tai vyko tik žinutėmis. Bet kaip po visko juo tikėti???

Kadangi jis maldavo atleidimo, mačiau, kad tikrai pergyveno, pažadėjau pasistengti atleisti. Aš jį tebemyliu ir nenoriu, kad dar vienas vaikutis augtu be tėčio, iš visų jėgų stengiuosi užmiršt ir atleist. Bet kaip??? Vis iškyla akyse tos žinutės, vis sukasi mintys kodėl, ką padariau ne taip?  Ar išvis įmanoma tokius dalykus atleist ir pamiršt??? Jaučiuosi kaip kvailelė, ieškodama pateisinimų jam, gal tikrai jis jai keršijo, gal tikrai aš per mažai jį viliojau, jei kažkokios ex pusnuogės nuotraukos jį taip jaudino… O gal jis visada taip darys, jei ne su ja, tai su kita? Nenoriu gyvent kaip paranojikė, tikrint jo telefono, kas kart įsitempt, kai jam supypsi telefonas… Bet tai kaip pasitikėt po šito, kai širdyje tik skausmas ir didžiulės abejonės?…

Simona (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Rosita Katauskienė:

Labas Simona,

RositaPirmiausia noriu tau padėkoti už atvirą laišką, pasidalinimą savo situacija, kuri, tikiu, yra aktuali ne tik Tau. Laiške jaučiu daug skausmo, abejonių, nusivylimo, nepasitikėjimo. Jautiesi nesaugi, išduota, įskaudinta, pažeminta žmogaus, kuriuo pasitikėjai, kuriam net po šio įvykio vis dar jauti meilę. Tavo situacija iš tiesų nelengva ir kiekviena moteris atsidūrusi panašioje padėtyje išgyventų giminiškus jausmus. O tai, kad visas šias emocijas, visą pergyvenimą teko patirti besilaukiant vaikelio dar labiau apsunkina situaciją.

Neištikimybė sujaukia santuokos stabilumą, sukelia begalę neigiamų jausmų visiems šeimos nariams, iškyla grėsmė šeimos išlikimui. Jei teisingai suprantu laišką, Tau labiau kyla klausimas ne ar likti santuokoje, o kaip atleisti vyrui, kaip susitaikyti su išdavyste, kaip gyventi toliau.

Rašai, jog skaitai įvairius psichologinius straipsnius, ieškai atsakymų į savo klausimus, tačiau manau, kad tu jų ten nerasi. Keli klausimą KODĖL. Tai pats blogiausias klausimas. Blogiausias, nes atsakymo į jį nėra. Tiesiog taip nutiko ir tiek. Toks jau likimo tau siųstas išbandymas. Būtent Tau išpuolė tai išgyventi ir įveikti šiuos sunkumus. Mini, kad jau ir anksčiau buvai išduota, kad likai viena su dukryte, tai tik dar kartą parodo, jog mes nesame visagaliai ir negalime visko kontroliuoti. Ne viskas priklauso nuo mūsų.

Labai svarbu nekaltinti savęs, neieškoti, ką ne taip padarei ir neieškoti argumentų, kurie pateisintų antros pusės neištikimybę. Žmonės neištikimi būna dėl skirtingų priežasčių, tačiau pateisinimo tam nėra. Nesvarbu kokie būtų partnerio norai, impulsai, potraukiai, motyvai, tačiau tai yra jo užduotis – su tuo susitvarkyti, atsispirti pagundoms. Žinoma, Tavo vyras tikriausiai išgyvena kaltę, todėl siekiant sumažinti šį jausmą, atsakomybės jausmą, padarytą žalą, siekia rasti pateisinimų savo elgesiui. Vyras turi prisiimti atsakomybę, nes tik jis pats atsako už save, savo veiksmus. Kiekvienas mūsų poelgis turi pasekmes. Šio jo poelgio pasekmė – įskaudintas, pažemintas, išduotas ne vienas žmogus. Taip, jis taip pat buvo išduotas savo buvusios žmonos ir kartais natūraliai kyla noras keršyti, atsilyginti už patirtą skriaudą. Tačiau, vėlgi, ar viską būtina įgyvendinti?

Laiške keli sau labai sudėtingus klausimus, atleisti ar neatleisti, pasikartos tai ar nepasikartos, tikėti vyrų ar netikėti. Sudėtingi, nes į juos sunku rasti atsakymus. Mes nežinome, kaip bus ir tuo labiau negalime prognozuoti kitų žmonių elgesio su mumis. Vyrauja daug stereotipų, daug skirtingų nuomonių, kurios kartais veikia ir mus. Sakoma, kad išdavė vieną kartą, išduos ir antrą kartą, tačiau pastebiu, kad žmonės linkę suteikti antrą šansą. Taip pat galima pastebėti, kad neištikimybės mastai didžiuliai ir susidaro įspūdis, jog vis daugiau žmonių ima tai toleruoti, yra linkę atleisti. Tik Tu žinai, ar gali susitaikyti su šia situacija, ar tos žinutės nuolat lydės Tave jums būnant kartu. Tik tu gali matyti ar vyro atsiprašymas, noras likti kartu ir nebeišduoti yra nuoširdus.

Kalbant apie jūsų šeimos išlikimą, vienas svarbiausių dalykų tai pokalbiai. Daug nuoširdžių, atvirų pokalbių. Šiuo metu jums abiem būtina stengtis dėl santykių atstatymo ir siekti juos stiprinti. Todėl šioje vietoje labai svarbu kiekvienam iš jūsų nudirbti tam tikrus darbus kiekvienam atskirai ir abiem kartu. Vyras turi savo elgesiu įrodyti, kad tai nepasikartos ir dėti visas pastangas stiprinant jūsų šeimą, pripažinti savo kaltę, prisiimti atsakomybę, susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais, kurie akivaizdu yra likę po buvusios žmonos išdavystės. O Tau – atleisti, išklausyti vyrą, suvokti kokias mintis ir jausmus sukėlė neištikimybė, priimti tai, suvokti ką tai reiškia Tau, ką tai sako apie Tave, susitvarkyti su visais vidiniais išgyvenimais, kuriuos sukėlė ši situacija, gal net kreiptis profesionalios pagalbos. Ir labai svarbu dirbti su savo saviverte, stiprinti ją, nes tai jau antras kartas, kuomet likai stipriai įskaudinta, išduota mylimo žmogaus ir natūraliai tai gali menkinti moters savivertę. Turi atrasti, prisiminti, pasinaudoti savo stiprybėmis, tai dėl ko esi vertinga, svarbi kitiems, sau. Nepamiršk savo pomėgių, gabumų, artimųjų, draugų, kurie padėtų viską išgyventi, nes palaikymas ir bendravimas yra reikalingi lyg kasdieninė duona.

Abiem kartu svarbu neprikaišioti vienas kito trūkumų, klaidų, drąsiai išsakyti nuoskaudas vienas kito atžvilgiu, nekritikuoti ir nesmerkti, o priimti kiekvieno išgyvenimus šioje situacijoje. Kalbėti apie pasitikėjimą, kokios vertybės, kokie jausmai jus jungia kaip porą. Kokie bendri ateities planai, ko kiekvienas pasimokėte iš šios situacijos, ką supratote. Ką galite padaryti, kad vienas kitam sukelti kuo mažiau skausmo, už ką vienas kitą vertinate, gerbiate. Koks kiekvieno indėlis į šeimą. Labai svarbus nuoširdumas, atvirumas ir atsisakymas visų baimių, atviras priėmimas visų vienas kito atsakymų, nes šie klausimai ne visada malonūs, kaip ne visada gali būti malonūs ir atsakymai.

Tavo laiške taip pat jaučiu, jog išgyveni nerimą, kad dar vienas vaikas gali augti be tėčio, sakai, kad to nenori. Todėl siūlau atsakyti sau pačiai, ar tikrai nori likti su vyru dėl vaikų? O gal vis dėlto tai padaryti skatina kitos priežastys? Visada siūlau pagalvoti, kokią atmosferą vaikai matys namuose, kokius tėvus ar laimingus ar nuolatiniame nepasitikėjime, įtampoje. Vaikams reikalingas saugumas, laiminga, pasitikinti savimi, besišypsanti mama. Tokia ir linkiu Tau būti.

Baigiant savo laišką, noriu palinkėti Tau nenuodyti, nekaltinti, negraužti savęs ir neieškoti atsakymų, kurių tikėtina, nerasi. Leisk sau gyventi sėkmingai. O tai gali padaryti tik atleidusi. Atleidimas – leidimas sau gyventi toliau, nuoskaudų atsikratymas, priėmimas to, kas įvyko kaip fakto ir savo stiprybių ieškojimas padedant sau. Atleisti galima ir liekant santuokoje ir atvirkščiai.
Nuoširdžiai linkiu stiprybės, kantrybės ir ramybės.

Medicinos psichologė Rosita Katauskienė
rositakatauskiene@gmail.com

loading...