Iliustracija: Yanalya – Freepik.com

Klausimas: Šiuo metu gyvenimas man atrodo labai juodas ir niūrus. Man 29 metai. Žinau, kad vyras turi meilužę… Aš pati dėl to kalta, nes privedžiau jį prie tokio pasirinkimo. Mes kartu su vyru jau 12 metų, santuokoje – 2 metai. Turim vaikutį beveik 2 metukų. Jau kuris laikas mano vyras nejaučia iš manęs šilumos, prisilietimų, artumo. Be abejo, aš pati kalta, nes gimus vaikui tikrai jį apleidau ir dėmesį skyriau mūsų mažyliui. Jis sakė, kad jaučiasi su manimi nelaimingas. Šilumos ieškojo ir rado kitos glėbyje…

O ir seksas tarp mūsų paskutiniu metu buvo šaltas ir bejausmis. Kai supratau, kad jį prarandu, jis patvirtino, kad turi kitą ir jaučiasi laimingas, mylimas, o ir seksas su ja nuostabus. Iš tikro sekso jam reikia tikrai nemažai, aš ne visada jam galėdavau tai suteikti. Kai žadu vyrui keistis, jis manimi netiki – sako, praeis pusė metų ar metai ir vėl bus tas pats. Aš nebežinau, kaip man elgtis, nes jį tikrai myliu… Jis labai geras vyras, visada mane mylėjo, bet sako, kad dabar tą kažin ar jaučia. Kai klausiu, ar mato mūsų bendrą ateitį, jis jau dvejoja ir sako „Nežinau“…Nežinau, kaip man elgtis, nes jo prarasti tikrai nenoriu… Gąsdina vien skyrybų sąvoka, o jis apie tai jau kalba. Sako, kad vaiką padės išlaikyti. Kažin, ar dar yra mums viltis likti toliau kartu, kai jis jau dvejoja, dėl mūsų bendros ateities…

Ar yra tikimybė, kad jis, „pasidžiaugęs“ kitos glėbiu, grįš į šeimą? Ar aš sugebėsiu jam atleisti, nes visada tvirtinau, kad neištikimybės niekada neatleisčiau. Siūliau eiti abiems pas šeimos psichologą, bet jis nenori. Kiek aš suprantu, jis santuokos gelbėti nenori. Labai dėl to liūdna… Ir dabar rašydama šį laišką, žinau, kad jis pas ją. Mane tarsi kažkas drasko iš vidaus, jaučiu nepaaiškinamą drebulį ir nerimą širdyje. Gerti raminamuosius? Nežinau, ar tai išeitis… Prašau, atsakykite į mano klausimą ir patarkite, kaip elgtis toliau. Jūratė.

Atsakymas: Tikrai labai skaudu, liūdna, baisu. Dūžta jūsų svajonės ir puoselėtos viltys, griūna ilgai kartu kurtas gyvenimas.V isgi poros santykių nebeatkursi, jei bent vienas iš poros jų kurti nebenori. Jūs negalite prisiimti atsakomybės už vyro sprendimus, juk jis yra suaugęs žmogus ir jau pasirinko. Taigi, ko gero, jums nebeverta net svarstyti, kaip jums gelbėti savo santuoką. Pati rašote, jog vyras ne tik, kad dvejoja, bet sako, jog „kažin, ar jaučia“ dar jums kažką, nebetiki jumis, eiti pas šeimos terapeutą irgi nenori. Jis nenori nieko „gelbėti“.

Bandydama suprasti savo vyrą, įsigilinti į jo jausmus ir poreikius, visai praradote savigarbą. Jūs į susiklosčiusią situaciją šiek tiek reaguojate kaip nusikaltusi mama, o ne įžeista moteris. Juk turėtų būti be galo skaudu, pikta, apmaudu, jūs esate pažeminta, išduota.

Pirmiausia ir svarbiausia, dėl susiklosčiusios situacijos nustokite kaltinti ir plakti save, arba dar blogiau – muštis į krūtinę, kokia gi jūs bloga žmona esate savo gerajam vyrui, kaip jam to ar ano nedavėte. O gal tai jis blogas vyras, jei ieškosi, kur yra lengviau, patogiau, šilčiau, gal tai jis, kuris apleido, nesugebėjo, neišbuvo, neatlaikė, nepasirūpino jumis ir vaikeliu? O dabar – neva tai jis vargšas nabagas, nuskriaustas ir apleistas, jam, matai, pritrūko švelnumo, šilumos ir pamylavimų.

Žinoma, kad negalėjote skirti vyrui tiek dėmesio ir laiko kaip anksčiau. Juk reikėjo rūpintis vaikeliu: vystyti, maitinti, migdyti, rengti…  Nemaža dalis moterų pasakoja, kad jų seksualinis poreikis maitinant krūtimi stipriai apslopsta ar net visai dingsta. Pavyzdžiui, viena jauna mama  vaizdingai pasakė, jog ji „tiesiog negali pasidalinti per pusę“. Nusivariusi nuo kojų, nepailsėjusi moteris dažnai nebegali galvoti apie nieką kitą, apart miego. Beje, o ką tuo metu veikė jūsų vyras, kaip jis dalyvavo visame šiame procese?

Štai atsirado vaikelis ir nutolote. Atrodytų, kol buvote diadiniame santykyje, kol abu panirę viens į kitą, kol aplink jį šokinėjote, viskas buvo gerai, o kai atsirado trečias, kuriam taip pat reikia dėmesio ir meilės, išryškėjo vyro nebrandumas, nevyriškumas. Juk jei jis plunksnas pakėlęs lekia pas kitą guostis, šildytis, tai koks jis vyras? Gal tuomet jam mamos-meilužės reikia, o ne moters? Ir kam tada jums tokio reikia?

Bepigu čia man taip sakyti, ar ne? Jūs rašote, kad labai mylite savo vyrą, bet ar jūsų meilė, Jūrate, nevėsta, kai jis  burkuoja, kukuoja su ta kita moterim? O ypač dabar, kai esate ypač pažeidžiamoje padėtyje, kai galbūt tik atsigaunate po gimdymo ir maitinimo ar nemiegotų naktų. Dabar, kai jūs sūpuojate, myluojate jūsų bendrą vaikelį, jį prižiūrite, dabar, kai turbūt labiausiai reikia vyriško peties ir pagalbos, paramos, užnugario, jis šitaip jus išduoda ir įskaudina…

Gal jums tiesiog artumo, ryšio reikia, o ne to vyro? Pati suabejojote: rašote, „ar aš sugebėsiu jam atleisti?“ Taigi, kad vargu bau…Pasitaiko, žinoma, labai retų išimčių, kai moterys kažkaip sugeba su tuo susitaikyti, bet greičiausiai visada tą prisimena ir ši patirtis niekur neišsitrina, neišblėsta. Galbūt ir jūs bandytumėte ją pamiršti, atleisti vyrui, tačiau išduotas pasitikėjimas labai sunkiai grįžta, o galiausiai iš apmaudo ir kartėlio dar pati pradėtumėte nuodyti tuos santykius ir liktumėte kalta.

Ir ką reiškia jo „padėsiu tau vaiką išlaikyti“? Jis prisidės, matai, o gal reiktų sakyti „lygiaverčiai dalyvausiu“? Toks vyro išsireiškimas labai gerai atspindi jo požiūrį į tėvystę, lyg ne jo čia vaikas būtų, ne jis tėvas.

O jūs dar žadate keistis. Ir kaip gi norite keistis: tapti seksualesnė, -esnė? Mėginsite prisitaikyti, atitikti, įtikti, dar labiau nusižeminti ir visai nebetekti savęs kaip asmenybės? Juk jau dabar nebetikite savimi.

Drebulys ir nerimas, draskantis skausmas – natūralūs atsiskyrimo, išsiskyrimo palydovai. Baisu, kad nesugebėsi, neištversi, pražūsi, numirsi… Raminantys vaistai tikrai skausmo nenumalšins, problemos neišspręs, nebent užglušins, šiek tiek palengvins. Meilės santykis dažnai atspindi simbiotinį ryšį  ir kai jis plyšta, trūksta, žmogus gali išgyventi tiesiog panišką baimę, nesaugumą, atrodo, žemė slysta iš po kojų. Visgi tuščių vietų nebūna – tuomet atsiveria erdvė naujoms psichinėms struktūroms rastis, formuotis, galbūt pamąstyti, kaip aš, kaip individualybė,  realizuoju save, ką galiu dar nuveikti šiame gyvenime apart šeimos kūrimo, o jei atsiranda santykis, lai jis praturtina, papildo, o ne sunkina, skaudina, užgožia.

Vienintelis tikras dalykas, ką galite dabar daryti ir sau padėti, tai keisti požiūrį į save, savo asmenybę, situaciją. Manau, jūsų atveju, tiktų rytiečių pasakymas, jog situacijos, kurios mūsų nenužudo, mus užgrūdina, sutvirtina, verčia augti, plėsti savo ribas. Tai tarsi dieviškieji nuodai, kuriuos turime transformuoti į nektarą, o apsivalę nuo kartėlio, pakilti aukščiau tarsi dievai. To Jums nuoširdžiai ir linkiu, Jūrate.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!