Vyras susirgo psichoze. Kaip pačiai visą tai ištverti?

6

psichozeKlausimas: Su vyru gyvename daugiau kaip ketverius metus. Turime metukų vaikelį. Nepaisant to, kad susilaukėm vaikelio, kurį planavome ir kurį beprotiškai mylime, metai buvo begalo sunkūs. Viskas susidėjo į vieną: pasunkejusi finansinė padėtis, vyras neteko artimo šeimos nario, kas manau irgi turėjo įtakos jo dabartinei psichinei būsenai, pradėjome pyktis tarpusavy, nes jis per mažai dėmesio skyrė šeimai. Viso to rezultatas yra toks, kad vyras susirgo psichine liga – psichoze.

Pirmąkart susirgo prieš daugiau nei pusę metų. Gėrė vaistus, viskas susitvarkė, tačiau gydymą nutraukė savavališkai, po pagerėjimo pas gydytoją nebesilankė. Dabar liga atsinaujino. Mane gasdina tai, kad jau daugiau nei mėnuo kaip jis vartoja vaistus, bet pagerėjimas labai nežymus. Sunkiausia yra tai, kad jis kaltina mane nebūtais dalykais, aš jo akyse esu dėl visko kalta, jis net gydytis nenori, nes nesuvokia, kad serga. Man yra begalo sunku. Aš myliu savo vyrą, noriu jam padėti, bet kaip padėti žmogui, kuris nesuvokia, kad jam tos pagalbos reikia? Kaip man ištverti kada diena iš dienos turiu atsakinėti į jo klausimus, įtarinėjimus tokiais dalykais, kaip kad, pvz., kad aš jį nuodiju maistu, arba kad papirkau gydytoją, pas kurią jis dabar lankos, ir girdydama jį vaistais noriu padaryt ligoniu ir pan.?

Aš tiesiog jau pavargau. Aš nebeturiu kantrybės. Aš daug skaičiau ir domėjaus šia liga, žinau, kad jam reikia ramybės, pastovumo, palaikymo… Bet kaip aš galiu jam suteikti tą ramybę ir palaikymą, jei jo galvoje sukasi tokios mintys, kad aš esu jam priešas ir noriu jam pakenkt? Aš suvokiu, kad tos jo mintys yra ligos pasekmė, nepriimu to asmeniškai. Tiesiog nebežinau kaip man elgtis, kaip šnekėt, ir iš kur pasisemt kantrybės visus jo klausimus, į kuriuos aš neturiu atsakymo, ir kaltinimus, priimt ramiai.

Patarkite, kaip man padėti savo vyrui ir kaip pačiai visą tai ištverti? Jis gydosi namuose. Gal jam būtų geriau pabūti kurį laiką pas savo artimuosius – tėvus ar brolius? Nes tokia atmosfera, kuri tvyro mūsų namuose, kenkia visiems – tiek jam pačiam, tiek man, tiek mūsų vaikui, kuris nors ir mažiukas bet juk viską jaučia. Mes arba nieko nešnekame, nes kalba nesiriša, arba nuolat pykstamės, ginčijamės ir aiškinamės tuos jo išsigalvotus dalykus, kaip aš jam bandau pakenkt.

Dėkoju iš anksto už atsakymą.
Mėta (vardo galite nekeisti)

Atsakymas: Labas, Mėta,

Dėkui, kad pasidalinote savo sunkumais ir ieškote pagalbos. Jūsų laiškas gyvas liudijimas, pavyzdys kitiems, kaip priimti ir mylėti savo artimąjį sergantį psichine liga, kartu neprarasti savęs, o atrasti, kaip būti su šeimos nario psichiniu susirgimu. Jūs esate, kaip ugnies fakelas tamsoje savo vyrui: mylite, branginate jį, juo rūpinates. Psichine liga sergančiam žmogui labai svarbu artimųjų, ypač sutuoktinio palaikymas ir  parama. Psichinės ligos mūsų visuomenėje vis dar nesuprantamos, apipintos neigiamais mitais, o ligoniai patiria atstūmimą, nuvertinimą ir net patyčias. Kančią, o psichine liga sergantys žmonės tikrai kenčia, lydi vienišumas. Todėl jūsų palaikymas ir parama turi didžiulę vertę. Tačiau, jūs nesate neišsenkantis šaltinis. Jums taip pat reikia pasirūpinti savimi. Labai svarbu, kad susirgus artimam žmogui psichine liga, šeimos nariai neužsidarytų ir neatsiribotų nuo išorinio pasaulio, būtų atviri ieškoti ir priimti pagalbą. Panašu, kad jūs taip ir gyvenate. Tikriausiai esate pakankamai nuovoki ir protinga moteris. Skaitant laišką atpažystu jūsų stiprų intuityvųjį pradą. Sunku žinoti, kaip elgtis, kai sutuoktinį ištinka psichozė, tačiau jūs intuityviai pakankamai puikiai jaučiate, ką daryti. Klausikyte savo vidinio balso.
Pabandysiu paliesti svarbiausius aspektus, kurie svarbūs gyvenant su žmogumi, sergančiu psichine liga.

Reakcija į ligą. Į psichinę ligą reaguojama kaip į bet kokį fizinį susirgimą. Psichinė liga yra taip pat lėtinė: keičiasi žmogaus gyvenimas, šį pokytį lydi tam tikrų galimybių, dalinis savarankiškumo praradimas. Sergantysis ir jo artimieji gedi prarasto gyvenimo ritmo. Šį procesą lydi šokas, neigimas, pyktis, derybos, depresiškumas ir galiausiai susitaikymas.  Panašu, kad jūsų vyrui dar sunku priimti savo ligą, tai apsunkina paranojiniai kliedesiai. Bet per laiką kai kurie ligoniai išmoksta pažinti artėjančią psichozę ir pasirūpinti savimi.Jums dar pikta, kad ši liga užklupo jus.
Labai svarbu pažinti, priimti ir išreikšti esamus jausmus. Jausmai, kaip balionai – išgyvenus juos, jie paliedžiami nuskrenda toli ir jų nebelieka.

Adekvatus požiūris į ligą.  Svarbu į psichinį susirgimą žiūrėti, kaip į gyvenimo duotybę, kuri gali ištikti bet kurį žmogų. Normalu sirgti tiek fizinėmis, tiek psichinėmis ligomis. Psichinės ligos, kaip ir fizinės ligos, turi simptomus, eigą, gydymo būdus. Labai svarbu, kuo daugiau žinoti apie susirgimą. Jūs jau dabar mokinatės aiškiai atskirti, kur yra jūsų vyro tikrasis “aš”, o kur ligos simptomai. Psichinė liga, kaip ir fizinė liga sukelia didelę kančią ligoniui. Taip pat yra svarbu ieškoti puikių savo sryties specialistų, psichiatrų, ir atrasti tinkamą gydymo metodą. Ypač svarbu tinkamai parinkti ir suderinti medikamentus. Lėtinėmis ligomis sergančius žmones ir jų artimuosius galima vadinti ambasadoriais: gebėjimas būti atviriems sau, patirčiai ir aplinkiniams šviečia žmones, laužo stereotipus, kuria pagalbos sistemas.

Meilė ir rūpestis savimi bei kitais šeimos nariais. Aiškios ribos. Jūs nesate amžinas energijos šaltinis: pavargstate, nusibosta, aplanko abėjonės, puola neviltis. Normalu. Jūs esate žmogus su savo galimybių ribomis, todėl labai svarbu, kad ieškotumėte ir priimtumėte pagalbą, atsakomybę už gydymą dalintumėtės su vyru ir jo artimaisiais. Jūs tikrai turite teisę pabūti vienai, pailsėti, atsikvėpti nuo vyro priežiūros. Jūs esate mama, tad natūralu, kad jums rūpi jūsų mažylio savijauta. Gyvenimas toks, kad nepaisant mūsų gerų norų šeimas ištinka krizės, kurios tiesiogiai paliečia vaikus. Šiuos sunkumus padeda išgyventi bent vieno iš tėvų adekvatus realybės suvokimas ir gebėjimas patenkinti vaiko poreikius bei šeimos atvirumas aplinkai.

Stiprybės Jums,
Šeimos ir vaikų psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Man gydytojai patarė neaukoti savo gyvenimo vyrui, pagalvoti apie mūsų mažus vaikus. Ši vyro liga daro labai neigiamą psichologinę įtaką vaikams. Psichozė deja nepagydoma. Vyras ja serga 4 metus. Aš jau baigiu save prarasti. Vaikai be proto myli tėtį, bet jo įtaka vaikams tragiška. Jau dabar jiems įteigti tokie nepilnavertiškumo kompleksai, kad jau jiems reikalinga psichologo pagalba. Dabar mano pasirinkimas – ar vyras, ar mūsų trijų (mano ir vaikų) sveikata. Aš pavargau be proto. Kasdiena jaučiuosi mūšio lauke, o dar darbas…vyras jau nebedirba. Nes taip jam patogiau. Jis nepripažįsta, kad serga. Visi gydytojai anot jo durniai, o aš su jais visais susitarusi. Vyro artimieji pyksta ant manęs, kad aš jį kaltinu nebūtais dalykais.. o jis vis ieško mirtinos ligos, kuria “serga”. Išleidom jo “ligos” paieškom visas santaupas, kurias turėjom. Visi tyrimai baigdavosi gydytojų siūlymu kreiptis į psichiatrą. Kai kreipėmės, iš karto buvo nustatyta diagnozė. Bet vyras nepripažįsta ir nesigydo. Tik kas vakarą jam taip bloga, kad iki ryto nedagyvens, bet kaip gyveno, taip gyvena… tik dirbt nebegali. Aš jau neturiu jėgų kentėt, nematau tikslo.

  2. Taip…o aš jau 10 metų labai brangiai “susimoku” už tai,kad aukojuos dėl sergančio vyro.Jis serga ta pačia liga jau seniai,o aš vis dar nesusitaikau su tuo,kad jis “sumedėjęs” ligonis…vis svajoju iliuzijose,kad bus kitaip,o iš tikro tai nebus kitaip.Žiauriai sunku apie tai kalbėti:kenčiu pati,kenčia ir vaikas,bet vyro negaliu palikti…Bandau tylą užpildyti įvairiais pomėgiais,bet širdis vis verkia ir verkia… Labai suprantu ir užjaučiu “Mėtą” ir “as”…

  3. Aš pragyvenau su psichine liga sergančiu žmogumi daugiau kaip 20 metų.Jis nesuvokia,kad serga,kiekvieną dieną namuose būdavo pragaras.Aš kalta,vaiki kalti ir kaltas visas pasaulis.Keiksmažodžiai prie vaikų,manęs žeminimas.Jis net nesugebėdavo dirbti,dažniausiai stovėjo biržoje,o šeimą išlaikiau aš,nes jam žema dirbti bet kokį darbą,jam atrodo kad kiekvienam darbe jis turi vadovauti,atsisakyti vykdyti nurodymus,todėl iš visų darbų jį atleisdavo.Jis neskiria kas svarbu ir kas ne.Jei turėdavo kažkiek pinigų,tai prisiperka beverčių daiktų,brangiausio maisto,drabužių ir taip įvairių nereikalingų niekučių,o šeimai išlaikyti neturi pinigų,prie buto išlaikymo neprisideda.Baisiausia,kad toks žmogus nenustyksta vietoje.Jis negali ramiai sėdėti,gulėti,o laksto po kambarius ir kelia triukšmą.Dar įsitykinęs,kad serga įvairiomis ligomis ir jam dirbti pavojinga.Vienintelis išsigelbėjimas buvo darbas,kuriame galėdavau jaustis normalus žmogus.Vaikai užaugo ir kuo greičiau išsikraustė iš namų.Dabar jie pas mus reti svečiai tik būtinu atveju,nes augo nuolatineme pragare ir net su manimi nebenori bendrauti,nes matė nuolatinį tėvo manęs puolimą ir kaltinimą įvairiais nebūtais dalykais,o mano gynimasi ir jų akyse buvome kalti abu.Nežinau ar klausimo autorė ištvers gyvenimą su serganęiu žmogumi.Gerai,kad jos vyras dar gydosi,o manasis nepripažįsta ligos.

  4. Skaitau ir atpažįstu simptomus,prieš metus susirgo jauniausias sūnus-dabar jam 22.
    Buvo labai geras,ramus, jautrus, protingas vaikinas, nors ir baikštokas, vienišius
    Paauglystėje labai užsisklendė, maištavo, nėjo į mokyklą – nepastebėjom kaip liga atsėlino, nes daugiausia laiko praleisdavo savo kambary prie kompiuterio.., kol neištiko krizė. Ligoninėje nustatė diagnozę, paskyrė vaistus – po mėnesio būklė pagerėjo, jis nusprendė vaistų nebevartoti, viską pamiršo, kaip iki ligoninės jautėsi, ir dabar tik kaltina mane ir gydytojus, kad jam sugadinom gyvenimą.. jis nesupranta, kad po psichozėz įvyko asmenybės pokyčiai ir kaltina vaistus.
    Nežinau, kaip jį įkalbėt gydytis – labai bijau, kad vėl neištiktų krizė, ir kad gali jau ir vaistai nepadėt, nes liga pereina į lėtinę formą..

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here