Vyriškumo krizė

0 (0)

Prieš kelias dienas grįžusi namo radau vyresnėlį vaikštant iš kampo į kampą keista veido išraiška. Paskutinį kartą jo veidas atrodė panašiai kuomet būdamas 11m. dūkdamas su broliu kieme iškūlė kaimyno langą ir susižalojo ranką. Tuomet, kaip ir dabar, gėda ir kaltė jo veide buvo virtusios kažkokia sumišusia prislėgta atsiprašančia šypsenėle.

Neištvėrusi klausiu: „Kas nutiko? Ar ko prisidirbai?“.
„Jo, nutiko. Susipykau su drauge“.
„Ar nori apie tai papasakoti?“ Klausiu lyg tarp kitko, nes sūnus paprastai santykiuose su manimi naudojasi standartines paauglių strategijas, kurių visų esmė yra ta pati: „Aš esu stiprus, savarankiškas ir suaugęs vaikinas, o jūs tik nevykę atgyvenos“. Savaime suprantama, kad to pasėkoje mudu su tėčiu neįsileidžiami į asmeninį gyvenimą, o visi mūsų patarimai ir pamokymai realizuojami griežtai priešingai nei tikimės juos duodami. Man sūnus, tokiais atvejais kaip šis dar taiko specialią taisyklę: „Nelįsk prie manęs su savo psichoterapinėm nesąmonėm!“. Tačiau šiuo atveju išgirstu ne dygliuoto paauglio, o pasimetusio ir nuskriausto vaiko atsakymą:
„Taip, rodosi noriu.“. Suprantu kad šį kartą situacija tikrai rimta. Perleidę jaunesniųjų vaikų priežiūrą į tėvelio rankas sėdame drauge virtuvėje gerti arbatos.

„Nagi, pasakok.“ Ramiai sakau ir susikaupusi tyrinėju jo veidą. Andrius atrodo stipriai susikrimtęs; tuo pat metu ir kaltas, ir susigėdęs.

„Tai kad net nežinau. Susipykome su Ugne (savo mergina) dėl kažkokių niekų. Ji per pamoką ruošė pristatymą apie feminizmą ir pradėjo kalbėti, kad jos nuomone visi vyrai yra moliai, liurbiai, tinginiai ir todėl moterys turėtų pačios imtis daugiau atsakomybės ir tvarkytis gyvenime ir apskritai pasaulyje“.
„Tai kaip tu pasijutai? Juk tu taip pat vyras ir dar jos vaikinas.“.
„Tai tame ir esmė, kad pasijutau labai blogai. Po to ir pradėjome pyktis dėl niekų. Dėl to, pvz.: ar unguriai žiemoja Karibų jūroje ar apskritai visoje Meksikos įlankos pakrantėje. Ji sakė, kad aš žeminu ją kitų žmonių akyse nes nesutinku su jos nuomone ir taip lyg ir parodau kad ji mažiau supranta už mane ar yra kvailesnė.“.

Jaučiu kaip viduje sukyla deginanti pykčio banga, nes po truputį imu suvokti kaip įžeistas mylimos merginos šiuo metu jaučiasi sūnus. Mergina lengva ranka gana smarkiai pagriovė jo savivertės jausmą. Kandžios psichoanalitinės replikos apie kastruojančias moteris taip ir sukasi ant liežuvio galo. Tačiau sūnus juk ne psichoterapeutas, nesupras. Be to, jis iš tiesų myli tą merginą nors man, kaip ir kiekvienai mamai, kartais atrodo, kad jei tik aš būčiau galėjusi parinkti jam porą, tikrai pasiūlyčiau kitokią merginą: mielesnę, švelnesnę ir nuolankesnę…

Po truputį mano galvoje gimsta suvokimas jog sūnų ištiko „vyriškumo krizė“, tokia nereta mūsų laikais. Draskantis vidinis prieštaravimas: ką pasirinkti įžeistą vyrišką savimeilę ar meilę mylimai merginai. Bręstančios vyriškos ambicijos verčia būti „kietu“, tai reiškia ir kategorišku, ir išmanančiu; siekti įvertinimo, pripažinimo ir savo galios pajautimo. Tuo tarpu jaučianti ir patirianti asmenybės dalis siekia bendrumo ir meilės per susiliejimą su mylimąja išgyvenimo. Bėda ta, jog kuomet tampi jausmingas, suskysti, net gali imti krėsti kvailystes ar apsiašaroti, o tai gąsdina, gresia tam tikru ribų praradimo jausmu. Besiformuojanti jauna asmenybė šiuo atveju tai suvokia kaip tikrą priešpriešą: juk būti skystu yra taip „nekieta“, „nevyriška“… Tačiau kaip gi tuo met gali jausti meilę, saugumą ir atsipalaidavimą neprisileisdamas kito žmogaus arti, nesusidalindamas su juo jausmais ir išgyvenimais?…

Nurijusi kartėlį imu atsargiai kalbėtis su sūnumi, ką vis tik jam reikštų būti tikru vyru, kaip jis tą galėtų suprasti. Diskutuodami prieiname nelaukų išvadų:

1. Vyras yra tas kuris gali pasirūpinti savimi ir kitais. Neilgai pasitarę, nusprendžiame, kad tai nors ir standartinis, tačiau per ne lyg abstraktus, neaiškus teiginys. Juk ne lygu ką laikysi „vyriška“ – gal kuo didesnes pajamas, brangesnį automobilį, laikrodį, griežtą asketišką išvaizdą, šukuoseną. O gal iššaukiantį elgesį, bendrai aktyvumą, kategorišką mąstymą ar dar ką kitą?

2. Vyrui labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti. Tačiau šiais laikais juk daugelis moterų irgi lygiai taip pat gyvena. Ir mokosi, ir dirba, ir siekia, ir maža to, dar sugeba auginti vaikus ir prižiūrėti tuos pačius vyrus.

3. Vyras trokšta keisti pasaulį, atrasti ką nors nauja. Abu pripažįstame, kad tai rimtas argumentas. Labai vyriškas. Palikti žymę šiame pasaulyje vyrui gali būti svarbiau nei santykiai, vaikai ar pinigai.

4. Vyriška yra turėti savo nuomonę ir ją ginti. Būti lojaliu, vientisu, ištikimu. Tai reiškia turėti savo artimus, mylimus žmones, jai rūpintis. Susikurti savo draugų ratą, jam priklausyti ir nesiblaškyti. Be to, galioja ir perkeltine prasme: turėti savo identitetą, įsitikinimus, vertybes, moralę ir juos ginti nesvyruojant.

5. Vyrui yra svarbiausia žinoti kad jis vyras. (Tai reiškia jausmą, jog tu gali kurti savo taisykles ir kad jų bus paisoma). Tačiau šiais laikais šią poziciją taip pat labai dažnai užima moterys. Todėl paskutinis teiginys vis tik išlieka labiausiai kontraversiškas.

Tuomet jau ateina eilė man pasidalinti psichoanalitiniu supratimu ir mano nuostabai sūnus šį kartą išklauso susidomėjęs. Papasakoju, kad iš tiesų šiais laikais skirtumai tarp lyčių pradeda darytis vis mažiau pastebimi. Moterys ima vadovauti didelėms korporacijoms, siekia karjeros, o vaikų auginimą užkrauna savo sutuoktiniams. Vyrai taip pat gali perimti daugelį standartiškai laikytų moteriškų užsiėmimų: puoselėti savo kūną, išvaizdą, lavinti skonį, jautrumą, užsiimti maisto ruoša, buitimi ir dalintis vaikų priežiūra. Tai nebūtų didelė priešprieša – nes juk „vyriškai kieta“ karjeros moteris gali susirasti „moteriškai švelnų“ ir supratingą partnerį, tokia pora gali būti labai patvari. Didesnė šių laikų vyriškumo problema yra tai jog berniukai dažnai auga šeimose be tėvo, nematydami aiškaus vyriško pavyzdžio. Šalia yra tik motina, į kurią nori ar nenori krypsta vaikų dėmesys. Mama šiais laikais turi išmokyti vyrą būti vyru ir tuo pat metu padėti pažinti moterišką pasaulį. Laimė, jei ji pakankamai brandi ir tvirta ir sugeba tai perteikti. Jai tenkantis uždavinys yra nepaprastai sudėtingas. Ji pati nuo dvigubo gyvenimo ir rūpesčio krūvio yra pervargusi ir dažnai nors fiziškai yra šalia, emociškai yra tiesiog nebeprieinama. Spręsdamas bręstančio vyriškumo uždavinį berniukas susiduria su dviem kraštutinumais, o riba tarp jų nepaprastai siaura ir sunkiai apčiuopiama. Vienas kraštutinumas atrodo išoriškai kaip perdėtas, „mačo“ elgesys – kuomet jaunuolis nuolat ir nuolat jaučia poreikį pabrėžti kad jis yra vyras ir tai daro paneigdamas visa, kas jo galva yra nevyriška. Elgiasi iššaukiančiai, kategoriškai, siekia sau naudos, žūt būti turi jaustis lyderiu, vadovu, o pripažinimo siekia nesiskaitydamas su priemonėmis. Jis šaiposi iš moterų, jas žemina, neretai jei ne garsiai, tai pataliukais vis pavadindamas „kvailomis vištomis“ ar „blondinėmis“. Artimus santykius sutapatina su seksualiniais, vadovaujasi juose malonumo principu. Nusibodusius aistros objektus be gailesčio apkaltina ir palieka. Tokį elgesį galima suprasti kaip poreikį nuolat ir nuolat gauti patvirtinimą kad jis pats yra „tikras vyras“ – tai rodo giliai pasąmonėje glūdinčią abejonę savimi ir savo lytimi apskritai. Bendresne prasme tai „vyras eržilas“ – kuris nebijo pasinerti ir vadovautis aistra, tačiau nepaprastai bijo prisirišti. Antras kraštutinumą galėtume pavadinti „mamytės sūneliu“. Tai vyras, kuris yra drovus, lėtas, baikštus, nepasitiki savimi, gyvena su tėvais ar vien tik be galo juo besirūpinančia vieniša mama. Jis nuo mažens suvokė, jog neturi galimybės pats apsispręsti, jaučiasi bejėgis ir priklausomas. Jis bijo aistros, moterys jam nesuprantamos, gundančios, pavojingos, „pagedusios“. Visą gyvenimą jis taip ir gali likti „ ištekėjęs už mamos“, tačiau jei jam pasiseka, perdėtai globojančios mamos vietą vis tik užima kokia nors moteris, dažniausiai kaip du vandens lašai ir charakteriu, ir net išvaizda panaši į jo mamą. Šis vyriškis net per daug gerai moka prisirišti, tačiau bijo savo aistros, o drauge paneigia ir laisvę ir kūrybiškumą. Abu kraštutinumai šiuo atveju rodo neįveiktą vyriškumo krizę ir neįvykusią asmenybės brandą. Iš tiesų dvasine prasme jaunas vyras mūsų laikais susiduria su ne mažesniu iššūkiu nei Kolumbas ar Odisėjas. Jis privalo surasti vidurinį kelią, išdrįsti plaukti tarp Scylės ir Charibdės, atrasdamas ir integruodamas savyje tokius prieštaringus dalykus kaip aistra ir prisirišimas.

Pasakiau sūnui kad jis pats turės surasti tą kelią, aš negaliu parašyti jam recepto, tačiau galiu patarti, ko reikėtų jame saugotis ir dar, įduoti ginklą – patvirtinimą kad aš jį myliu ir matau pirmiausia kaip laisvą ir nepriklausomą autentišką asmenybę. Kad priimu jo sprendimus nepriklausomai nuo to kiek beprasmiški, kvaili ar nereikšmingi man jie beatrodytų, juos gerbiu ir palaikau. Pasakyti kad aš juo pasitikiu ir tikiu kad jis tikrai yra pajėgus leistis į dvasinio savęs pažinimo paieškas…

„Supranti, Andriau, tu esi vyras ir gali tai parodyti. Gali supykti ant Ugnės ir kurį laiką su ja nebendrauti. Tarpais gali leisti pajausti jai, kad peržengė ribą ir kad toliau tu eiti tu tiesiog nebeleisi. Gali pasakyti jai, kad jautiesi jos žeminamas ar žeidžiamas – tai nebus silpnumas, turi ginti savo savigarbą, neleisti jos suniokoti net ir vardan meilės ar bandydamas išsaugoti jūsų santykius… Juk visas vyriškumo krizės sprendimas glūdi paradokse, ne baimėje ir atsisakyme, bet kūryboje ir augime. Subrendęs vyras nebijo savo jausmingumo, silpnumo ir moteriškumo, tačiau sugeba juos integruoti ir jais naudotis. Jis nebijo leisti sau suskysti, pasitikėti, prisirišti ir pasiaukoti. Brandi moteris nebijo būti tvirta ir ryžtinga, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą į savo rankas. Juk psichine prasme mes visi biseksualūs – turime ir vyrišką ir moterišką sielos dalis…“.

„Gerai, jau gerai, mama, supratau.“. Galiausiai išgirstu ilgai lauktą frazę. „Ir žinai, labai tau ačiū – tu man tikrai padėjai. Dabar jaučiuosi kur kas geriau“.

Na, kaip ir galima buvo tikėtis, pirmasis jaunuolių konfliktas truko dar porą dienų o po to, jie susitaikė. Šiandieną Andrius savo draugei gimtadienio proga kepa tortą „Napoleoną“ ir vis klausinėja manęs patarimo. Na, kartais iš tiesų gera būti mama!

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
psichoterapijoscentras.lt

Iliustracija: pexels.com