Psichologai turi apibrėžę laimės jausmą, net įvardiję jo sudėtines dalis. Tačiau kaip išsaugoti laimės ir meilės jausmą poroje, tarpusavio santykiuose? Apie tai kalbamės su gydytoju psichiatru, psichoterapeutu, individualiosios psichologijos analitiku, seksologu Viktoru Šapurovu. Savo darbe jis vadovaujasi žymaus psichoterapeuto Alfredo Adlerio mintimis.

bendrysteAlfredas Adleris sakė, kad yra kelios laimės sudėtinės dalys: laimė bendrystėje, artume. Ką tai reiškia?

Galima išvardinti daugelį situacijų, kai galime jausti bendrystę. Pavyzdžiui, lytinio akto metu jaučiame psichologinį ir fizinį susiliejimą. Bendrystę taip pat galima išgyventi su visiškai svetimu žmogumi. Bendrystė – tai supratimas, pajautimas savęs ir kito žmogaus, ir buvimas, vaizdžiai sakant, lyg ant vienos bangos. Kai nėra priekaištų, nėra vertinimo, nėra spaudimo vienas kitam. Kai ką nors pasakai ar padarai, gali būti suprastas lygiai taip pat, kaip tu jį suprastum. Tai abipusio supratimo ir džiaugsmo momentas.

A. Adleris manė, kad tas socialinis jausmas, bendrystės siekis yra įgimtas, nes niekam nepavyko nustatyti, iš kur tai atsiranda, todėl jis manė, kad tai įgimta. Šiuo metu žinoma, kad kūdikiui socialinį jausmą iš pradžių formuoja motina, o paskui ir tėvas, vėliau kita aplinka už šeimos ribų.

Koks yra sekso vaidmuo kuriant laimės jausmą?

Jis yra vienas iš bendravimo aspektų, kuris gali teikti didelį džiaugsmą ar nusivylimą. Dėl sekso suyra šeimos, atsiranda medicininių problemų, nepageidaujamas nėštumas, prievartos aktai ir t.t.

Kita vertus, būsimam žmogaus laimės jausmui labai svarbu, kokioje psichologinėje meilės situacijoje gimsta konkretus žmogus: kiek jis yra laukiamas, kiek yra pageidaujamas, ar jis yra netyčiukas.

Taip pat yra dar daug kitų klausimų – kaip mama įveikė pasipriešinimą nėštumo metu, jei ji nenorėjo to kūdikio (slopinamas nenoras susilaukti kūdikio virsta šleikštuliu), kaip tai atsiliepia kūdikiui gimus, ar tai skatina daug didesnes klaidas auklėjimo metu.

Jei kūdikis atėjo nepageidaujamas, jis būna skriaudžiamas, nebūtinai tiesiogiai, toks vaikas užaugęs turės daugiau psichologinių problemų. Jiems dažniau prireikia medicininės pagalbos, reikia ilgesnio psichologinio konsultavimo, taip pat jie daugiau kenčia, kadangi gimė be tikros meilės ir be tikros meilės buvo auginamas.

Garsiausias A. Adlerio mokinys – Rudolfas Dreikusas parašė nuostabią knygą „Laimingi vaikai“. Siūlau paskaityti šią knygą, nes joje pateikiamas įdomus pasaulio supratimo per jausmus požiūris. Jis analizuoja, kaip įvairios artumo formos yra susietos su jausmais, kaip psichologija siejasi su fiziologija, su seksu, kaip mes įgyvendiname savo mintis ir kas iš to išeina.

Gal nuolat išliekanti meilė ir yra poros laimė?

Meilė šeimoje – tai turbūt svajonė. Tai yra siekiamybė, kurią ne visiems pavyksta pasiekti. Dauguma pradžioj pasiekia, bet ne visiems pavyksta išsaugoti. Yra daug pokyčių, kurie vyksta šeimoje. Per daugelį gyvenimo metų įvyksta daug pokyčių jų fiziologijoje, psichologijoje, tarpusavio santykiuose. Poros santykius labai pakeičia vaikų atsiradimas, įtaką santykiams daro ir finansiniai pasikeitimai. Daugybė veiksnių daro įtaką šeimos stabilumui. Porai vis reikia imtis naujų priemonių, kad tas stabilumas būtų išsaugotas, kad meilė šeimoje būtų išsaugota.

Ar tiesa, kad, be jūsų išvardintų dalykų, yra kokie šeimos, dviejų žmonių santykių kaitos periodai? Treji metai, septyneri. Žmonės kartais subjektyviai jaučia, kad kažkas keičiasi.

Taip, žmonės jaučia mažiausius santykių pokyčius. Nesiūlyčiau prisirišti taip griežtai prie nugyventų kartu metų. Žmonės patiria krizes nebūtinai kada sueina treji ar septyneri metai.

Treji metai – tai laikas, per kurį žmonės pripranta vienas prie kito. Pažįsta tiek, kad jau žino, ko gali laukti iš sutuoktinio. Šeima yra institucija, kuri patiria daug įtampų, daug ją veikiančių faktorių. Menu pavadinčiau dešimt, trisdešimt metų besitęsiančius santykius.

Džiugu, kad Lietuvoje yra tradicija kurti ilgalaikius santykius. Mūsų šalyje dar nėra „mados“ vos tik kas tuoj skirtis. Ypač tai akivaizdu vyresnio amžiaus žmonių santykiuose, jų vaikų šeimose, kuriems dabar apie keturiasdešimt.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, įvykus krizei, stengiasi santykius išsaugoti. Jeigu įvyksta krizė, jos įveikimui skiria ne mažiau kaip vienerius metus. Žmonės gyvena poroje ilgai ir su kantrybe, neskuba skirtis. Ne visada meilę ir šeimą pavyksta išsaugoti, bet pastangos būna įdedamos nemažos.

Kokia buvo šeimos, kaip institucijos, atsiradimo priežastis?

Turtas buvo pagrindinis dalykas ir savo turtą reikėjo atskirti nuo kitų. Pasakysite, galėjo susitikti du vyrai ir sujungti savo turtą. Tačiau šeimos institucija buvo ir yra kuriama iš priešingos lyties asmenų. Moteris turi savo funkciją šeimoje. Ji yra vaikų gimdymo mašina ir dar tvarkytoja. Tai vyko nesant kontracepcijos priemonių, nesant supratimo, kad reikia riboti gimdymus. Kuo sunkesni laikai, tuo paprastai daugiau vaikų būdavo. Didesnis vaikų kiekis garantavo didesnę tikimybę išlikti. Nors tai paradoksas – lyg ir daugiau reikia išmaitinti burnų, tačiau susitelkimas padeda kiekvienam daugiau atnešti į šeimą.

Tai ne taip romantiška ir gražu, kaip mes norėtume galvoti apie šeimą.

Romantiški santykiai, romantika buvo turtuolių pramoga, jų išsigalvojimas. Jie galėjo sau leisti galvoti apie romantiką, o paprasti žmonės turėjo galvoti, kaip jiems išlikti. Dabar viskas yra kitaip.

Tai kam šeima reikalinga dabar? Moteris gali viena užauginti vaiką, jei kalbame apie finansines galimybes.

Iš tikrųjų, XX a. požiūris į šeimą gerokai pasikeitė. Visuomenės ir bažnyčios spaudimas tapo nebeefektyvus. Labiau tikintys, gal net fanatiški žmonės tvirčiau laiko savo šeimas. Bet netikintiems ar mažiau besilaikantiems tikėjimo dogmų santuoka yra kliūtis, kurią nesunku peržengti.

Šeima pasidarė nestabili. Jos funkcija pasikeitė, žmonės nori ir prieš šimtą metų norėjo tuoktis iš meilės, bet tada jiems niekas neleisdavo, jie neturėjo tokios galimybės. Prieš šimtą ir pusantro šimto metų netgi buvo manoma, kad reikia grūdinti jausmus ir daryti ne pagal jausmus, o pagal tvarką, pagal tėvų susitarimus, tada jie ilgai gyvens. Išoriškai jie atrodė laimingi, tačiau tik dėl to, kad nebuvo jokių galimybių išsiskirti. Tokia santuoka buvo kilpa ant kaklo.

Koks gi tada paradoksas: XX-XXI a. visi gali tuoktis iš meilės, tačiau šeimos institucija patiria krizę, ji griūna. Kodėl taip yra? Meilė nėra veiksnys, garantuojantis šeimos stabilumą ir laimę?

Iki XX a. šeimos stabilumą garantavo valstybinės sankcijos. Tai buvo valstybinių institucijų ir bažnyčios priespauda. XX a. platūs visuomenės sluoksniai suvokė, kad gali realizuoti savo meilę. Bet jausmai jokių garantijų neduoda. Ir tada realiai pamatyta, kad šeimoje išsaugoti jausmus yra tikrai sunku. Jei nėra išorinės prievartos, laimingai gyventi nėra lengva.

Šeimos išsaugojimas priklauso jau nuo kitų dalykų – ar apsimoka skirtis? Kai kurie žmonės turi bendrą verslą ir jie gali galvoti apie jo išsaugojimą. Taip pat rūpi vaikų likimas. Paplitusi nuomonė ir aš jai pritariu, kad geriausia vieta vaikams augti yra šeima. Aišku, tik jeigu tėvai gerai sutaria. Tada vaikai netraumuojami ir užaugti gali be jokių asmenybės defektų. Gerai, jei žmonės sunkumus šeimoje priimti kaip laikinus ir juos sprendžia.

Yra įrodyta, kad jei šeimoje geri santykiai, joje psichologiškai geriau gyventi negu būti viengungiu. Atlikti visokie tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti, kaip vyrą ir moterį veikia gyvenimas šeimoje. Dabar manoma, kad vyrams labiau apsimoka gyventi šeimoje. Daugeliui žmonių, nepriklausomai nuo lyties, svarbiausias dalykas yra stabilumas. Būtent tai garantuoja šeima.

Stabilumas – tai garantijos, nes kiekvienas pokytis atima jėgų ir kelia stresą. Ne kiekvienas pajėgus prisitaikyti prie naujų sąlygų. O pastovumas palankus organizmui, geram funkcionavimui ir vaikų auginimui. Todėl daugeliui santuoka tampa siekiamybe dėl to stabilumo. Bėdos prasideda, kai susituokę žmonės ima manyti, kad tas šalia gulintis žmogus yra toks nuolatinis dalykas, kad kur palikai, ten ir rasi. Tačiau tai nėra tiesa, nes žmogus nebūtinai toje vietoje gulės. Tam reikia abiejų žmonių pastangų. Tai nėra lengva ir psichologiškai, ir seksualiai.

Kai susitinka du psichologiškai stiprūs, savo laisvės ir laimės jausmus suvokiantys žmonės, jie nesunkiai sukuria bendrą laimės jausmą. Ir moka jį išsaugoti nepaisant nuolat besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, jų kūnų, kylančių iššūkių.

Parengė: Daiva Ausėnaitė
Šaltinis: vlmedicina.lt

loading...