YRA TOKIE ŽMONĖS…

4

Yra tokie žmonės, kurie daug pasiekia gyvenime. Jie beveik visada dirba, visada kažkuo užsiėmę, turi daugybę interesų, pomėgių, susižavėjimų… Jų dienotvarkė labai įtempta, atrodo, kad net laikas su jais nebespėja. Jie visada tiksliai žino, ko Jiems reikia, kas Jiems tinkama, o kas – ne. Jiems patinka planuoti ir kontroliuoti savo gyvenimą. Jie nemėgsta pokyčių ir neapibrėžtumo. Jie turi daug pažįstamų ir labai mažai draugų, o geriau pagalvojus, iš viso ir neturi jų, tų draugų… Jie gali dažnai ir lengvai kraustytis iš vienų namų į kitus, keisti darbus, žmones… Jiems kaip ir nieko netrūksta. Jie savarankiški ir nepriklausomi. Jie gali…viską. Jie negali tik … negalėti.

Tik štai dažnai Jie vieniši. Jų praeityje daugybė bandymų sukurti santykius. Jie labai stengiasi. Bet Jų nebrangina, nevertina, nepateisina lūkesčių, kažko reikalauja, nuvertina, nuvilia, išduoda, nemyli, ne taip myli, kaip reikia… Jie visada yra priversti nutraukti santykius. Tyliai, skandalingai, dėl neištikimybės, pabėgus, privertus kitą išeiti…. Bet kuriuo atveju, tęsti santykių neįmanoma… Bet Jie nori. Labai nori sutikti Savąją Meilę. Ypatingą. Joje nebus prieštaravimų ir skirtumų. Joje nebus pasiaukojimo ir skirtingų poreikių, čia vienas kitą be žodžių supras ir žinos, kaip ir kas reikalinga. Meilė, kurioje Jie bus svarbūs ir vertingi, tai yra, – sugebės gyventi savo gyvenimą, būti savimi ir būti kartu su kitu žmogumi. Be žodžių. Paprasčiausiai taip savaime susiklostys. Tai taip paprasta, tad, kodėl gi Jiems nepavyksta?

Giliai viduje jie žino – tam, kad būčiau savimi, aš turiu būti vienas; o, jeigu aš noriu būti poroje, tai turiu būti pasiruošęs būti įtrauktas ir prarytas. Kai tie žmonės įsimyli, jų asmeninės ribos ištirpsta, jų nebelieka. Jie nebežino, ko nori ir kas jiems patinka. Kitas ir kito jausmai bei poreikiai tampa svarbesni. Jie nemoka pasakyti „ne“, „man netinka“, juk prisiminkite – Jie gali viską… Vienintelis, ko Jie negali – atsiskleisti ir pasirodyti tokiais, kokie yra iš tikrųjų – su savo poreikiais, jausmais, norais. Nemoka kalbėti tiesiai ir atvirai, nes:
a) jie žino, kad reikia būti „geru“, kad tave mylėtų,
b) kitų jausmais jie pasitiki daugiau, nei savaisiais – juos lengva įtikinti, kad jie nori kitko arba, kad jie nori ne to, kas „teisinga“. Jie seniai išmoko – kad būtum su kuo nors, reikia atsisakyti savęs. Jie prisimena – savo išskirtinumo parodymas sužeis Kitą ir tave gali atstumti, o santykiai nutrūkti…

Kai tie žmonės buvo vaikai, jų, kaip savarankiškų asmenybių, suaugusieji nepriėmė. Tiems svarbiems suaugusiems visai neįdomu buvo vaiko AŠ. Juos visada mylėjo „tikslingai“ „už kažką“. Jų nematė ir negirdėjo.  Nepriėmė jų poreikių ir pažeidžiamumo. Tik kontroliuodavo ir „prarydavo“. Kaip jūs galvojate, ar lengva gyventi, kai santykiuose tavęs nėra? Ko gero labai skaudu, sunku ir vieniša. Patikėkite, reikėjo milžiniškų pastangų tam, kad būtų pastatytos tokios galingos ribos, saugančios trapųjį AŠ, prie kurio niekas negalėtų prasiskverbti. Jie užsidarė nuo pasaulio, kad išgyventų! Jų širdyse vis dar gyvena baimė, kad jie dings…

Be jokių abejonių, kelias link pokyčių ilgas ir sunkus, kad kada nors būtų galima pradėti jausti ir remtis savo pojūčiais, nusibrėžti ir atstovėti savo ribas santykiuose, priimti savo poreikius ir pažeidžiamumą, santykiuose laisvai suartėti ir nutolti, pamatyti tuos žmones, kurie nebando tavęs „praryti“… Ir svarbiausia – pajausti savo vertę. Priimti save besąlygiškai. Kad kada nors manasis AŠ susitiktų su Tavuoju, kaip laisvi ir lygiaverčiai, su skirtingais jausmais ir meilės bei artumo poreikiais…

Danguolė Krupovnickienė | esukmc.lt
Geštalto psichoterapijos praktikė konsultantė, Įsisąmoninimu grįstos psichologijos mokytoja instruktorė pagal psichoterapeutę Tamarą Kovč.
Iliustracija: Matthew Henry / Burst

Dalintis:

4 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here