Žaidimų kambarys suaugusiems. Arba kodėl svarbu žaisti?

0

masinrastis

“Tik darbas be pramogų pavertė Jack’ą nuobodžiu”. Tai žymioji citata iš 1980 metų režisieriaus Stanley Kubrick filmo “Švytėjimas” (The Shining). Kurią eilutė po eilutės, dešimtyse lapų spausdina į psichopatijos pasaulį vis giliau grimztantis ir nuo bendravimo su išoriniu pasauliu izoliuotas romanų rašytojas.

Filme puikiai vaizduojama, kaip Jack‘as kovoja su savo vidiniais demonais – užslėptu įniršiu, alkoholizmu, pervargimu, haliucinacijomis nuo kurių gelbėjasi įnirtingai bandydamas rašyti romaną. Tik darbas. Jokių žaidimų. Jokių pramogų. Ir suaugusį, pareigų ir rūpesčių kamuojamą žmogų pasiglemžia beprasmybė nuobodulys, neviltis ir beprotybė. Tačiau galvoje skamba kita citata, optimistiškesnė ir labiau atskleidžiančia psichologinius žaidimo aspektus.

“Atrodė neįmanomas dalykas, kad galėčiau įveikti atstumą tarp dabarties, suaugusio vyro gyvenimo, ir mano vienuoliktųjų metų. Vis dėlto jei norėjau užmegzti ryšį su tuo laikotarpiu, man neliko nieko kito, kaip tik pasikliaujant laime vėl grįžti ten ir tęsti tą vaikišką gyvenimą kartu su jo vaikiškais žaidimais. Ši akimirka buvo tikras lūžis mano gyvenime, nes po begalinių spyriojimųsi aš pagaliau pasidaviau likimui ir atsidaviau žaidimams… Taigi ėmiau rinkti tinkamus akmenėlius, tai nuo ežero kranto, tai iš vandens. Po to pradėjau statyti namelius, pilį – visą kaimą… Žaidimo metu mano mintys nuskaidrėdavo ir aš galėdavau užčiuopti tas fantazijas, kurių egzistavimą savyje miglotai nujaučiau.”

Atsiduoti žaidimui… Tai citata iš C.G. Jungo prisiminimų knygos, vaizdžiai iliustruojanti sudėtingą laikotarpį šio psichologo gyvenime. Įveikti šį periodą C.G. Jungui padėjo būtent atsidavimas žaidimui. O gal tiksliau pasidavimas norui žaisti. Suaugęs vyras, mokslininkas virto vienuolikmečiu berniuku ir leidosi įtraukiamas į magišką žaidimų pasaulį. Ir tada įvyko lūžis. Bežaisdamas, ežero pakrantėje akmenėliais, garsusis psichologas rado atsakymus į nerimą kėlusius klausimus.

Skamba vaikiškai, sakysit, netgi  nerimtai. Gal kiek naiviai. Gal. Bet jeigu šis, iš pažiūros itin paprastas, užsiėmimas, be kurio neįsivaizduojama laiminga kiekvieno vaikystė, padėjo suaugusiam žmogui rasti atsakymus, gal vis tik vertą pažvelgti į žaidimus atidžiau. Kas tokio neįprasto, gal netgi šiek tiek magiško slypi tokiam iš pirmo žvilgsnio vaikiškame užsiėmime kaip žaidimas?

Vaikai žaidžia nes tai yra būdas pažinti pasaulį, smalsumo patenkinimas, galimybė lavinti savo kūną, pažinti jo galimybes, suprasti emocijas – tiek savo, tiek aplinkinių. Galiausiai žaidimas vaikui – tai būdas nusiraminti. Užtenka trumpai stebėti vaiką, kad įsitikintum, kad žaidimas jam tampa visu, tą akimirką egzistuojančiu pasauliu. Vaikas taip įsitraukia į žaidimo kuriamą realybę, kad tikrasis  pasaulis tarsi praranda savo aiškias ribas, ištirpsta. Lieka kaladėlių, gyvūnėlių, „Lego“ kūbelių ar tiesiog pirmų po ranka pasitaikiusių daiktų pagalba kuriamas pasaulis. Ir dar koks pasaulis! Spalvotas, neribotos fantazijos ir kūrybos pasaulis. Nuostabus ir stebuklingas pasaulis. O svarbiausia jame galima viskas – nėra jokių taisyklių, ribų, dėsnių, įsitikinimų. Tai ir yra žaidimo magija, lengvi vaikystę primenantys burtai – kuomet galime sau leisti viską, nes fantazijų pasaulyje mūsų niekas neriboja. Ar dar pamenat šį magišką žaidimo metu susikurtą pasaulį?

Vyrauja įsitikinimas, kad žaidimas yra tik vaikiškas užsiėmimas. Bet ar tikrai? Ar tikrai tapę suaugusiais mes nebežaidžiam? Ar poreikis žaisti išnyksta kartu su pasibaigusia vaikyste? Tikrai ne, bent jau tikiuosi, kad ne. Čia būtina pastebėti, kad mūsų, suaugusių žmonių pasaulis ir protas suręsti kiek kitaip nei vaikų. Juk ne veltui smegenų raidai, kol ji pasiekia susaugusio žmogaus lygį, reikia tiek daug metų kasdienės praktikos, stimulų įvairovės, galimybės tyrinėti, lavintis, klysti, pažinti, atrasti. Viena iš smegenų lavinimo formų ir yra žaidimas. Todėl vaikai žaidžia daug – nuolat ir įvairius žaidimus, susitelkdami į juos visa savo esybe. Žaidimai užima kone visą jų laiką, į žaidimą įtraukiama visa vaiką supanti erdvė. Paprasčiau tariant, vaiko gyvenimas ir yra nuolat besitesiantis nuotykis – nenutrūkstantis kūrybos procesas.

Mes, žmonės, esam socialios būtybės, esam tie, kurie mokosi visą gyvenimą. Mokymosi procesas toli gražu nepasibaigia vaikystėje ar paauglystėje. O žaisti, kaip ir mokytis, niekada nėra vėlu. Kyla mintis, kad ir žaidimas, kaip viena iš sąlygų mokytis, neturėtų išnykti iš mūsų ir kaip susaugusių žmonių gyvenimo. Vien dėl to, kad akivaizdžiai negalim pastebėti žaidimo apraiškų susaugusio žmogaus gyvenimę, mes esam linkę manyti, kad žaidimas mums nėra toks svarbus. Žaidimas ir poreikis žaisti, tikrai niekur nedingsta mums suaugus. Tiesiog žaidimo formos, suaugusių žmonių gyvenime kiek pakinta, jos nepastebimos taip akivaizdžiai ir netrunka taip ilgai lyginant su vaikystės laikotarpiu. Mes suaugusieji, žaidimą įpinam į savo kasdienes veiklas. Juk mūsų kasdienybė sudėta iš daug ir įvairių veiklų, iššūkių, poreikių, įsipareigojimų.

Poreikis žaisti pastebimas tuomet kai sugebam tarpusavyje suderinti keletą veiklų, reikalaujančių skirtingų įsitraukimo lygių. Gebam vienu metu palaikyti linksmą pokalbį, tuo pačiu metu gaminti skanų patiekalą ir dar klausytis muzikos. Skamba fantastiškai, esam tarsi žonglieriai – juk tai ir yra žaidimas, improvizacija, kūryba.

Įdomu tai, kad daugelį užsiėmimų, kuriais suaugusieji užsiima, mes nepriskiriam žaidimui, gal dėl to ir manom, kad žaidimas mūsų gyvenime neužima itin reikšmingos vietos. Tarp tokių užsiėmimų reiktų paminėti tapymą, skulptūrą ir daugelį kitų meno rūšių, o taip pat meditaciją, mylėjimąsi, dvasinį tobulėjimą, dainavimą, muzikavimą, nuoširdų juoką. Visi šie nuostabūs dalykai – tai savotiška žaidimo forma.

Įsitraukdami į šiuos užsiėmimas jaučiamės geriausiai būtent tuomet, kai atliekam juos ne dėl tam tikrų iš anksto susigalvotų, išsikeltų tikslų ar atpildo, bet tiesiog dėl pasitenkinimo poreikio. Dėl pačio proceso,  mėgavimosi juo.
Žaidimas, be to, kad padeda mokytis ir teikia malonumą, turi ir daugiau teigiamų privalumų, padedančių palaikyti fizinę ir psichinę sveikatą.

Žaidimo metu dirba abu mūsų smegenų pusrutuliai. Kairysis, dar vadinamas analitiniu, pusrutulis, padedantis nuspręsti ką gi daryti toliau, kokias strategijas naudoti ir kaip viską ką norim atlikti išreikšti žodžiu. Ir dešinysis – atsakingas už kūrybiškumą. Vienu metu aktyviai dirbant abiems smegenų pusrutuliams žmogaus mąstymas ir elgesys yra mažiau suvaržyti. Mes jaučiamės galintys labiau kontroliuoti savo pasirinkimus, gebantys mąstyti plačiau.

Maža to žaidimas daro įtaką visoms mūsų kūno biologinėms sistemoms. Žaidžiant kūnas atsipalaiduoja, imam giliau kvėpuoti ir organizmas aprūpinamas didesniu deguonies kiekiu. Atsipalaidavus susireguliuoja virškinimo sistema – taigi mažėja rizika sirgti skrandžio ligomis.  Širdies ritmas žaidimo metu, lygiai taip pat kaip ir patiriant teigiamas emocijas, tokias kaip atjauta, meilė, dėkingumas, tampa tvarkingas ir stabilus. Žaidimo metu mažėja raumenų įsitempimas – tai ypač aktualu tiems, kuriems pasireiškia generalizuoti kūno skausmai.  Žaidžiant išsiskiria cheminė medžiaga beta-endorfinas suteikiantis palaimos jausmą.

Mūsų gyvenime gausu streso, o žaidimas yra puiki priemonė padedanti jį mažinti, leidžianti į problemos sprendimą pažiūrėti įvairiapusiškiau ir lanksčiau. Žaidimas grupėse ne tik didina mūsų kūrybiškumą, bet taip pat suteikia galimybę stiprinti arba atstatyti socialinius ryšius, ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius, lavinti  sugebėjimą skaityti kitų žmonių neverbalinės kalbos ženklus.

Žaidimo procesas integruoja visą mūsų patyrimą. Mes gebam susikurti stebuklingą, spalvingą, kūrybišką, o svarbiausia nuosavą suaugusio žmogaus žaidimų kambarį. Juk tai taip nuostabu – tai vienas iš būdų galintis padėti gydant mūsų sielas ir kūnus. Žaidimo terapija yra napamainoma ir tuomet kai psichologai, konsultuodami klientus, atsiduria aklavietėse. Situacijose, kuomet pokalbis su klientu nesuteikia apčiuopiamų rezultatų – žmogus ir toliau jaučiasi bejėgis prieš savo problemas. Tokiais atvejais psichologo kabinetas tampa žaidimų kambariu.

Kas vyksta psichologo kabinete?

O dabar noriu papasakoti, kaip žaidimus, kaip vieną iš terapijos formų pasitelkia psichologai konsultacijų metu. Tad žvilgtelkim kas žaidimo terapijos metu vyskta anapus psicholo kabineto durų.

Žaidimų terapiją psichologijoje 1967 metais išpopuliarino Virginia Axline. Nenuostabu, kad įvertinę žaidimo naudą, psichologai žaidimo terapiją naudoja ne tik dirbdami su vaikais, bet vis labiau ir su suaugusiais žmonėmis. Šią terapiją verta pasitelkti tuomet kai pastebima, kad įprastinė, klasikinė terapija – kalbėjimasis su klientu – yra neveiksminga. Būtina paminėti, kad žaidimo terapijos, ypač tos, kuriose naudojamos perkeltinės reikšmės, arba tos, kuriose prašoma dalyvių pasitelkti vaizduotę, yra nerekomenduojamos dirbant su žmonėms, kurie kenčia nuo haliucinacijų ir kliedesių. Visais kitais atvejais, žaidimo terapija sėkmingai padeda žmonėms įveikiant jų gyvenimos sunkumus.

Žaidimų terapiją psichologai taiko suaugusiems, kuomet nori pagelbėti įveikiant netekties skausmą, nuotaikos sutrikimus, nerimo sutrikimus, potrauminio streso sutrikimus, obsesinį-kompulsinį sutrikimą, dėmesio deficito/hiperaktyvumo sutrikimą. Žaidimo terapijos grupės metu yra sukuriama saugi atmosfera, kurios metu terapijoje dalyvaujantis žmogus gali saugiai tyrinėti savo jausmus ir mintis. Žaidimų terapija itin sėkmingai pritaikoma šeimų konsultavime. Ypač tais atvejais kuomet šeimai reikia išspręsti ilgalaikes, jau įsisenėjusias tarpasmenines problemas. Įvairių žaislų ir daiktų pagalba šeimos nariai žaidžia rolių žaidimus, vyraujančias situacijas ir scenas iš šeimos gyvenimo. Žaidžiant pamažu atsipalaiduojama ir pamažu atsiskleidžia tarpasmeniniai ryšiai, neleidžiantys šeimai tinkamai funkcionuoti.

ziema

Priemonės, kurias psichologai naudoja žaidimų terapijos metu, yra pačios įvairiausios – lėlės, piešimo reikmenys, karpiniai, smėlis, molis, kamuoliai, veidrodžiai, pripučiami balionai ir pan. Ypač efektyviai žaidimų terapijoje pritaikomas smėlis. Visų pirma dėl savo prigimties natūralumo. Tai gamtos elementas, sąvotiškai atkuriantis žmogaus ryšį su gamta. Beto smėlio dėžė daugeliui asocijuojasi ir su vaikyste. Terapijos, kurios metu naudojamas smėlis, metu vyrauja atpalaiduojanti atmosfera, leidžianti pacientui atskleisti itin gilius, skausmingus savo gyvenimo aspektus.

Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, kas vyksta žaidimų terapijos metu, noriu pateiksti tris šios terapijos pavyzdžius. Pirmajame iš jų, 45 metų moteriai (pavadinkime ją Kristina), atlikusiai įkalinimo bausmę už nusikaltimus susijusius su narkotikų laikymu ir platinimu, įprastinė psichologinė pagalba, kuomet su psichologu kalbamasi, visiškai nepadeda. Todėl psichologas pasiūlo moteriai pamėginti išreikšti savo emocijas ir mintis piešiant smėlyje. Psichologas Kristinos paprašo nupiešti paveikslą, kuriame turėtų atsispindėti jos pasaulis. Klientei piešiant ant smėlio lentos, psichologas pastebi keletą reikšmingų vaizdinių.

Vyro figūrą, kuri vaizduojama gulinti veidu į žemę. Mamos ir dukters figūras. Jos yra susikibusios už rankų. Moteris ir mergaitė vaizduojamos atskirtos nuo likusių kompozicijos figūrų – jas juosia tvora. Taip pat Kristina nupiešia pilį, apsuptą policijos pareigūnų. Artėdama link piešimo pabaigos moteris ima verkti. Ji paaiškina psichologui, kad tuo metu kai ji atliko įkalinimo bausmę, jos dukrą išprievartavo. Moteris jautė didžiulę ją slegiančią kaltę. Juk jos kaip mamos pareiga – apsaugoti savo vaiką. O Kristinai nepavyko to padaryti. Kaltės jausmas toks didelis, kad žodžiu jį išreikšti yra per ne lyg sudėtinga. Po šio seanso, emocinė užtvara, kuri neleido Kristinai atsiskleisti psichologui, išsakyti savo mintis ir jausmus, subyrėjo. Terapija sėkmingai judėjo į priekį.

38-nerių Dovilė kovoja su bulimija, o taip pat yra linkusi save žaloti. Ji dalyvauja grupinėje moterų terapijoje, kurios tikslas padėti moterims didinti pasitikėjimo savimi jausmą. Išaugęs pasitikėjimas savimi turi sustabdyti savęs žalojimą. Kiekvienas terapinis šių moterų užsiėmimas yra užbaigiamas žaidimu, kuris vadinasi “moteris, kurią matau veidrodyje yra…”. Užduotis labai paprasta – pakaitomis viena priešais kitą terapijoje dalyvaujančios moterys laiko veidrodį. Savo atvaizdą veidrodyje matanti moteris turi užbaigti frazę komplimentu savo išvaizdai. Tarkim, – “moteris, kuri yra veidrodyje turi nuostabiai gražius plaukus”. Moteriai pasakius, komplimentą sau, likusios terapijos dalyvės irgi sako jai komplimentus, teigiamus pastebėjimus. Po keletos tokių grupinių užsiėmimų, Dovilės elgesys susijęs su savęs žalojimu liaujasi. Dovilė kreipiasi į psichologą, kad šis, jai padėtų įveikti valgymo sutrikimą.

Ir pabaigai, kaip itin šaunų suaugusių žaidimų terapijos ir jos teikiamos naudos pavyzdį noriu pateikti Kolumbijoje (JAV) su nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiomis moterimis dirbančios psichologės Chris Johnson atvejį. Į užsiėmimus su moterimis, psichologė atsineša balionus. Tuo iškart sukeldama dalyvių susidomėjimą. Kaip sako pati psichologė – reakcija į balionus visada garantuota. Moterims suteikiama laisvė rinktis baliono spalvą. O tai jau šis tas, nes šios moterys gyvenime paprastai neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Išsisirinkus balioną – žaidžiama. Itin paparastai. Balioną reikia atmušinėti ore, neleidžiant jam nukristi ant žemės. Antrame žaidimo etape moterys susiskirsto į poras, ir abi yra atsakingos už vieno baliono skraidymą ore. Svarbiausia, kad jis nepaliestų žemės. Kaip pastebi Chris Johnson, ši patirtis –  darbas komandoje, stengiantis dėl vieno tikslo – reikalauja iš moterų bendradarbiavimo, susitarimo, tarpusavio veiksmų derinimo, o juk terapijos dalyvėms, tai visiškai nauja patirtis. Jos dažniausiai nėra patyrusios santykių paremtų bendradarbiavimu.

Žaisdamos porose moterys mokosi kurti reikšmingus ir partneryste paremtus tarpusavio santykius. Psichologė žaidimo metu stebi moterų emocijas – jau po 10 sekunčių dažniausiai galima išgirsti moterų juoką, dalyvės akivaizdžiai atsipalaiduoja, kitos juokiasi iki ašarų. Kai kurios iš jų, anot psichologės, gyvenime juokėsi taip seniai, kad yra kone pamiršusios kaip reikia juoktis. Po žaidimo Chris Johnson klausia dalyvių, ka gi jos matė kambaryje.  O pati priduria, kad ji buvo kambaryje pilname laimingų moterų. Žaidimo metu, psichologės kabinete vyrauja atsipalaidavimo, juoko ir gerų emocijų atmosfera. Po žaidimo visada seka diskusija, dalinamasi jausmais ir mintimis.

Visi pateikti žaidimų terapijos pavyzdžiai skamba itin paprastai. Be jokios abejonės, bent jau tuo momentu, terapijoje dalyvaujantiems žmonėms, žaidimas padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, pajausti teigiamas emocijas ir mintis – džiaugsmą, palaimą, nusiraminimą, viltį. Dar kitiems žaidimas padeda atskleisti taip ilgai juos kamavusius neigiamus jausmus, tokius kaip kaltė, pyktis, nusivylimas. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenime būna momentų kuomet sudėtingos gyvenimiškos problemos priverčia stabtelti. Bandydami suvokti kas gi su mumis vyksta, kokie iššūkiai mus užklupo,  kodėl jaučiam nerimą ar netikrumą, mes visada galim rasti pagalbą. Ir jei ne nuoširdus pokalbis, tai atsidavimas žaidimui gali būti ta priemonė leidžianti atkurti prarastą teigiamą santykį su pačiu savimi, artimaisiais ar supančiu pasauliu.

Parengė Virginija Patapavičiūtė

Daugiau informacijos galima rasti čia:
http://www.psychceu.com/Schaefer/intro.pdf
http://www.themovingcycle.com/_Articles3.htm
ttp://ct.counseling.org/2010/02/remembering-play/
http://www.mlppubsonline.com/display_article.php?id=h724552

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here