Žalioji psichologija: ko mokomės gamtoje, iš gamtos, kartu su gamta?

5 (1)

„Aš išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Aš nenorėjau gyventi netikro gyvenimo“…( Henry Davidas Thoreau)

Mes daug laiko praleidžiame „kažkur viduje“: kambariuose, kabinetuose, autobusuose, troleibusuose, baruose, metro, tačiau „kitoks laikas ir buvimas“ yra ten, kažkur už durų, – sako gamtos terapeutai. Išėjus pro duris, mes suprantame, kad mes turėjome būti čia, už durų, o ne ten, patalpoje, kurioje nuolat stinga oro, kurioje susikaupusią įtampą gali samčiu semti, o prietema sargdina.

Būtent ten, už durų mus „pričiumpa įkvėpimas“, užvaldo noras rankomis skverbtis į žemę, šokinėti per balas, kurti, kalbėtis su dievais, mus apima nevaldomas noras dirbti, gyventi, iš naujo pajuntame savo kūną, kuris nesitveria kailyje. Apima jausmas, tarsi ši erdvė be jokių sienų, jokio mokesčio kalbasi su mumis, moko mus, gydo mus, prikelia ir atgaivina. Tai, ko mokomės klasėse, kabinetuose, salėse pasimiršta taip pat greitai, kaip buvo išmokta. Kodėl taip nutinka?

Taip nutinka dėl 3 priežasčių:

1. Per daug turime. Performansų atlikėja Marina Abromovic sako: „Per visą gyvenimą žmogus gali išmokti gerai tik vieno dalyko“. Mes gi esame apsėsti kiekio;

2. Per daug skubame. Modernusis liaudies folkloras primena: „Pigiai, greitai ir neskausmingai nebūna“;

3. Pasiklystame informacijos džiunglėse. Liaudis pasakytų, kad „ne viskas auksas, kas auksu žiba“, tačiau kaip atpažinti, kas yra kas.

Tai kaip surasti tą gyvenimo mokytoją, perskaityti gyvenimo knygą, išmokti gyvenimo pamoką? Gamtos terapijos specialistai mano, kad reikėtų grįžti prie „Žaliojo Požiūrio“ į gyvenimą. Tai gamtos filosofija. Ji skatina sugrįžti į gamtą, kaip tai padarė daugelis visuomenės veikėjų, nes gamta – pati geriausia mokytoja.

Yra 3 sąlygos, kurias būtina įvykdyti norint prakalbinti gamtą:

1. Atsisakyti išankstinio žinojimo ir nuostatų. Keliauti į gamtą atviru protu ir atvira širdimi;

2. Gamtoje būti vienam. Mes dažniau linkę keliauti į gamtą su kompanija, būriu, su pilnais krepšiais, su šeima, draugais, kolegomis, tačiau mokytis į gamtą turime eiti tik „su savimi“;

3. Bendrauti su gamta tyloje. Tyla būtina, kad išgirstume gamtos mums siunčiamą žinutę.

Komunikacijos su gamta specialistai teigia, kad gamta (augalas, gyvūnas, vabalas, paukštis, akmuo, vanduo ir pan.) žmogų moko 5 pagrindinių dalykų, kurie praverčia visais gyvenimo atvejais, visose situacijose.

1. Tą patį darbą dirbti lėtai ir pastoviai. Gamta niekur neskuba. Vanduo akmenį gludina milijonus metų.

2. Atliekant darbą svarbu bendradarbiauti. Gamtoje visi dirba kartu dėl vieno tikslo. Varžomasi tik dėl išgyvenimo. Žąsys pavieniui nepasiektų šiltųjų kraštų, antilopės pavieniui neapsigintų nuo plėšrūnų, gėlės taip ir nepražystų be bitės, kuri vienintelė žmonių papročiu miršta, o negaišta ir juolab nedvesia.

3. Neimti daugiau nei, kad reikia ar gali sunaudoti. Jei gamta šitaip elgtųsi, kaip žmogus: valgytų tuomet, kuomet yra soti, skintų gėles dėl grožio, žudytų vienas kitą dėl gražesnių ragų, tuomet ji būtų pasmerkta katastrofai. Psichoanalitikas Erikas Fromas (E. Fromm „Turėti ar būti“?) rašydamas apie mūsų maniją turėti palygino vakarų ir rytų požiūrius. Jei rytietiškas požiūris skatina tiesiog grožėtis ir būti gamtoje, tai vakarietiškas požiūris skatina turėti tai, kas gražu – gamtą. Jis pateikia du poezijos pavyzdžius. Mokslininkas citavo du poetus – japonų poetą Bašo ir anglų poetą Tenisoną. Abu poetai perteikė savo reakciją į pasivaikščiojimo metu pamatytą gėlę. Tenisonas rašo:

„Išaugusį ant senų griuvėsių,
Išrausiu aš tave, žiedelį.“

Bašo rašo:
„Gerai įsižiūrėjęs,
Matau aš gėlę, žydinčią
Prie kelio!“

4. Nesipriešinti, nevargti ir nedėti pastangų, jei tai nebūtina. Jei kliūtis skruzdėlei pastoja kelią, tuomet ji ją apeina, bet nedaužo savo galvos į kliūtį.

5. Daryti tai, ką gali iš tikrųjų, su tomis priemonėmis, kurias turi ir ten, kur esi. Kai medžio sėkla nukrinta ant žemės, ji nesistengia pakeisti vietos, ji nesistengia tapti paukščiu, ji neprašo puodelio vandens. Nukritus sėkla ant žemės stengiasi daryti tai, ką moka – užaugti medžiu, naudotis tik tomis priemonėmis, kurios ten yra: saulė, lietus ir pan., augti ir prigyti ten, kur ji nukrito. Žinojimas, ką turi atlikti išlaisvina nuo: baimės, streso, savinaikos. Garnio medžioklė kartais būna sėkminga tik 50%, kartais tik 40 %, o kartais ji būna visiškai nesėkminga, tačiau dėl to garnio savivertė nesumažėja, kaip ji nesumažėja ir kitiems gyvūnams nesėkmės atveju.

Kaip viso to išmokti?

Gamtos terapijos praktikai pataria:

1. Keliauti į gamtą, kur mūsų laukia grožis ir išmintis;
2. Užmegzti ryšį, tai yra stebėti gamtą. Pasirinkti galima vieną objektą, pavyzdžiui, varnų būrį, šlamantį gluosnį, upės bangas, akmenį ant kelio, miško samanas, vėją žolėje, triūsiančias bites, žydintį čiobrelį ir pan.
3. Mintyse užduoti 5 klausimus tam, ką stebime:
1. Kaip tu žinai, kas tu esi?
2. Kaip tu žinai, ką turi daryti?
3. Ką tau reiškia meilė?
4. Kaip tu išreiški savo meilę?
5. Kokią žinią man siunti ir kokia tavo pamoka?

Mokslininkai teigia, kad būdami gamtoje ir stebėdami ją turime nuolat užduoti klausimą: ko mane moko gamta? Pavyzdžiui:

1. Su žąsimis mokomės būti komanda;
2. Su akmeniu mokomės emocinio stabilumo;
3. Su upe mokomės įveikti gyvenimo sunkumus;
4. Su vilkais mokomės kurti darnią šeimą;
5. Su bitėmis, skruzdėlėmis mokomės darbštumo;
6. Su drambliu mokomės stiprybės;
7. Su drugeliu mokomės tobulėti ir išgyventi pokyčius;
8. Su žirgais mokomės laisvos ir stiprios dvasios;
9. Su chameleonais mokomės prisitaikyti prie aplinkos;
10. Su katėmis mokomės kantrybės.

Galiausiai gamta mus: gydo, lavina, moko, padeda pažinti save, padeda išgyventi. Pastaruoju metu gydytojai vis dažniau pataria tradicinės medicinos gydymo metodus taikyti kartu su alternatyviais.

1. Jautiesi vienišas, tuomet pasidalink savo būstu su šuneliu. Pamatysi, ką gali drėgnas šuns snukis ir šuniškas džiaugsmas grįžus namo.
2. Sunku bendrauti su žmonėmis ir pritapti jų pasaulyje, tuomet traukite tiesiai į žirgyną. Žirgas prakalbino ne vieną gyvenantį savo pasaulyje ir neįsileidžiantį į jį nei vieno žmogaus. Tam, kam jums prireikė ilgų metų, žirgui prireiks tik vienos popietės.
3. Kažkas jūsų namuose prarado norą gyventi, tuomet padovanokite gležną gėlės daigelį ir paprašykite juo pasirūpinti. Rūpestis kitu padeda pamiršti apie save, savo sunkumus, o atsakomybė už kitą motyvuoja gyventi ir pamiršti apie ligas, senatvę.
4. Sergate depresija? Šaltas vanduo, pasivaikščiojimas bet kokiu oru, kapstymasis darže, sėdėjimas ant suolelio lauke ir pan. per 5 min. pakeičia nuotaiką.
5. Jaučiatės pavargęs, dirbate protinį darbą, tuomet tik 3 min. nieko nemąstydami žiūrėkite į vieną tašką gamtoje, pavyzdžiui, į jūrą, dangų, mišką. Kuomet baigsite, tuomet atrodys, kad visą amžinybę miegojote ar buvote kažkur labai toli. Pajusite ramybę, atsipalaiduosite.

Stebėkime gamtą, mokykimės iš jos, džiaukimės ja, gėrėkimės ja, bet nelieskime rankomis ir viską palikime ten, kur ir radome. Skirtingai nuo žmogaus, ją rasime ten pat, kur ir paliksime, tačiau prisilietę priversime palikti savo lizdą, olą, gūžtą. Žalioji pamoka mus moko: „Nenorėk turėti, norėk grožėtis, mokytis ir būti kartu“!

Parengė Aušra Benikienė | www.galvocius.lt