gyvenimas

Žmogus, tai tokia keista būtybė, kuri tiki savo racionalumu ir nuolat tikisi iracionalių dalykų, kuriems nenutikus, žinoma – labai nusimena.

Bet kadangi VISIEMS aplinkui sekasi „gerai“, žmogus meluoja, kad gerai sekasi ir jam, nes negi sakysi, kad nesiseka, negi prisipažinsi, kad tik tau va ir nesigauna…

Taip visi visiems meluoja ir visi visais tiki, tad ir toliau tikisi, kad ir jiems, kaip ir visiems kitiems normaliems žmonėms, pagaliau nutiks laimė, kad nutiks tai, ko išties nėra. Aišku, jog tai nenutinka. Jie nusimena vėl ir vėl…

Jei kartais kažkas ryžtasi prabilti, kad išties nesugebėjo, kad nepavyksta, toks žmogus pasirodo ne kaip. Jis pasirodo kaip nevykėlis sėkmingų ir normalių žmonių fone, kaip balta varna. O tai sunku atlaikyti. Todėl vienintelis dalykas, leidžiantis dar kažkiek pataisyti savo padėtį ir šiek tiek geriau jaustis – meluoti. Meluoti visiems ir visada.

Palengva, nejučia ir iš lėto imama meluoti ir sau – „viskas gerai“. Taip pamažu užsibaigia socializacijos procesas ir „susiformavęs“ visuomenės narys galutinai užkala save tokiame karste, apkausto metalinėmis grotelėmis ir  išmeta visus galimus išsilaisvinimo raktus tiesiai į sraunią gyvenimo upę ar jūrą. O, kad būtų lengviau atsilaikyti prieš netikėtas bangas, šliejasi tokios dėžės greta viena kitos ir taip sudaro ištisas salas ar net žemynus.

Tačiau jei racionaliai susitikti su savo neracionalumu, daug kas pasikeičia…

Edvardas Šidlauskas / psichika.eu
Iliustracija: Stasys Eidrigevičius

loading...