Žmonės „be kompleksų“ – patys kompleksuočiausi

2

kaluginas

Žodis „kompleksas“ mūsų kalboje įgavęs vos ne keiksmažodžio statusą. Iš kiekvienos pakampės skamba raginimai atsikratyti kompleksų ir patarimai, kaip tai padaryti. Tačiau ar visada tai būtina? Ar iš viso būna žmonių, neturinčių jokių kompleksų? Asocialiai besielgiantys „nekompleksuotieji“ kaip tik neretai turi daugiau problemų už „kompleksuotus“. „Kompleksai – ne yda ir ne liga, o elgesio ir mąstymo modeliai“, – pabrėžė psichologas Andrius Kaluginas, ką tik leidykloje „Alma littera“ išleidęs storą, beveik 400 puslapių knygą apie kompleksus, pavadintą „Complexus amoris“.

Knyga parašyta paprasta kalba, prieinama paprastam skaitytojui. Nors joje naudojami moksliniai terminai – tokie, kaip frustracija, sublimacija, – jie išsamiai paaiškinami.

Knygoje pasakojama ne tik apie seksualinius kompleksus. Pirmajame, sudarančiame trečdalį knygos, skyriuje pristatomi bendrieji psichologiniai kompleksai – pavyzdžiui, menkavertiškumo kompleksas ir visos jo atmainos (darboholizmas, nepasitenkinimas socialiniu statusu, hiperseksualumas, perfekcionizmas, nepasitikėjimas savimi – viskas, kas susiję su menkavertiškumu). Detaliai aprašomos ir savivertės kėlimo metodikos.

Atskiras dėmesys skiriamas kompleksui, kurį pirmasis aprašė būtent A.Kaluginas – tai Buridano kompleksas. „Tai – iš mano įžvalgų, klinikinių praktikų, tyrimų išvestas dalykas, visiškai naujas kompleksas, susijęs su apsisprendimu“, – didžiuodamasis pasakojo psichologas.

Ko gero, daug kas yra girdėję apie Buridano asilą, kuris, sustojęs tarp dviejų šieno kupetų, niekaip negali pasirinkti, prie kurios eiti, ir galiausiai nugaišta iš bado. „Tai negebėjimas pasirinkti arba apsispręsti. Žmogus nori ir nenori, myli ir nemyli, myli ir nekenčia vienu metu. Nori palikti vyrą, bet ir nenori tuo pat metu“, – dėstė A.Kaluginas.

Knygoje taip pat aptariami išvaizdos kompleksai, o didžiausias dėmesys skiriamas moteriškiems ir vyriškiems kompleksams, kuriuos galima vertinti per seksualumo ir santykių prizmę. Specifiškai moteriškų kompleksų A.Kaluginas išskyrė 43, o vyriškų – 48. Iš viso knygoje aprašyta 112 įvairių kompleksų.

– Važiuodama autobusu stebėjau žmones. Beveik visi – apsivilkę juodai, du – pilkai, vienas vyras – smėlio spalva. Jeigu išvestume bendrą Lietuvos visuomenės vardiklį, kokį kompleksą tam statistiniam žmogui būtų galima priskirti?

– Yra toks perdėto kuklumo kompleksas (vadinamasis Polikrato kompleksas). Tai nėra menkavertiškumas, o viena iš nepasitikėjimo savimi atmainų. Lietuviai kompleksuoja, jeigu jiems yra labai gerai.

Mums nuo vaikystės tiesiogiai ar netiesiogiai diegiama viena frazė – „neišsišok, būk, kaip visi, būk normalus“. „Būk, kaip visi“ – mūsų auklėjimo raktinis žodis. Mes kraujyje turime šitą dalyką, todėl ir atsiranda tas perdėtas kuklumas. Žmogus gal ir turi idėjų, norėtų apsirengti kaip nors įdomiau, bet jam yra įkalta – neišsišok, būk, kaip visi. Čia yra kompleksas.

– Ar kompleksai vienodi visame pasaulyje, ar priklauso nuo visuomenės, kultūros, socialinių sąlygų?

– Kompleksai, kaip aš juos aprašiau ir kaip jie aprašomi psichologijos ir seksologijos klasikoje, nėra būdingi visam pasauliui, o tik apie 30 proc. Žemės gyventojų. Iš 7 mlrd. planetos žmonių tik 30 proc. gyvena individualistiškai orientuotą gyvenimą. Tai – Europa, Šiaurės Amerika ir iš dalies – Lotynų Amerika.

Visas likęs pasaulis – Afrika, Azija, Tolimieji ir Artimieji Rytai, – orientuoti į kolektyvą. Psichologiškai ten tiesiog kita kultūra. Japonijoje ar musulmonų šalyse nėra taip stipriai išreikštas individualizmas, jie labiau socializuoti, kiek kitaip apskritai mato gyvenimą. Mano aprašyti kompleksai netiks kiniečiui, indui ar musulmonui.

– Taip išeina, kad musulmonai ir kinai – nekompleksuoti žmonės?

– Jie kompleksuoti, bet kompleksuoja dėl kitko. Europiečiui ar Šiaurės amerikiečiui menkavertiškumas būdingas kaip individualus jausmas, o japonas, kinietis ar musulmonas tokio jausmo nepatiria, išskyrus atvejus, kuomet nepritampa prie kolektyvo. Jiems sociumas (visuomenė, darbo kolektyvas, religinė bendruomenė) – aukščiau už individą.

– O vakariečių kompleksai kyla ne iš to paties – ne iš visuomenės, ne iš to, kad nepavyksta atitikti kokių nors standartų? Ar tai – ne visuomenės primesti kompleksai?

– Taip, jie iš visuomenės. Bet tai – subjektyvus išgyvenimas, kad esi kažkoks „nenormalus“. Žinoma, visuomenė, žiniasklaida formuoja tam tikrus stereotipus, bet žmogus pats sau juos arba primeta, arba ne.

– Koks Vakarų pasaulyje pats populiariausias kompleksas?

– Tradiciškai patys seniausi kompleksai yra trys, jie ir labiausiai ištirti. Pačią komplekso sąvoką įvedė austrų psichiatras Josefas Breueris, vėliau ja pasinaudojo Sigmundas Freudas ir aprašė pirmąjį seksualinį kompleksą, kuris yra pats žinomiausias visų laikų kompleksas. Jis geriausiai ištirtas, geriausiai pritaikomas praktikoje – tai garsusis Edipo kompleksas.

Antrasis – S.Freudo mokinio Carlo Gustavo Jungo atrastas kompleksas. Tai moteriškasis Edipo komplekso atitikmuo – Elektros kompleksas. Trečiasis – kito S.Freudo mokinio Alfredo Adlerio įvestas menkavertiškumo kompleksas.

Šie trys kompleksai – seniausi ir geriausiai žinomi. Iš jų išsišakojo ir visi kiti kompleksai. Pavyzdžiui, Marilyn Monroe kompleksas ar Pelenės kompleksas – apie juos yra parašytos knygos tyrimų pagrindu.

XX a. devintame dešimtmetyje aprašytas M.Monroe kompleksas – kuomet moteris patologiškai mano, kad yra negraži ir neverta meilės. Jis taip pavadintas, nes M.Monroe buvo tipinė jo nešiotoja.

Pelenės kompleksas atsirado feminizmo įtakoje. Tai kompleksas, kuomet moteris sėdi ir pasyviai laukia savojo princo. Jis buvo išvestas kartu su feminizmo tyrimais ir labai stipriai kritikuojamas kaip visiškai blogas dalykas.

Atskiri kompleksai nuolat būdavo tiriami, jiems skiriamos studijos. Bet tik 1987 m. garsus lenkų psichiatras Zbigniewas Lew–Starowiczius sudarė aprašomąją 35 kompleksų studiją. O 2015–aisiais Andrius Kaluginas aprašė 112 kompleksų. Būtent tiek jų yra paminėta „Complexus amoris“ knygoje: 43 – moteriški, 48 – vyriški, likę – bendro pobūdžio.

– Vyrai labiau kompleksuoti už moteris?

– Ne, tiesiog vyrams priskirti du dideli blokai, kurių aš nepriskyriau moterims. Tai seksofobai – moterims sekso baimė nebūdinga, išskyrus porą atvejų. Pavyzdžiui, Dafnės kompleksas, kuomet moteriai seksas yra šlykštu, ir Artemidės kompleksas, kuomet seksas jai tiesiog neįdomus, jai įdomiau šokti su parašiutu ar knygą paskaityti.

Taip pat išskyriau visą bloką infantilių vyrų. Tai XXI a. reiškinys. Tokie vyrai visiškai neatlieka vyrams būdingų funkcijų, vengia priimti sprendimus. Žaidžia žaidimus, yra linkę į eskapizmą – išėjimą už realybės ribų į žaidimus, fantazijas, kiną. Moterims tai beveik nebūdinga.

– Alfonsai taip pat priskiriami prie infantilių vyrų?

– Ne, Alfonsai – tai ne kompleksas, o gyvenimo būdas arba profesija.

– Jeigu iki jūsų buvo aprašyti tik 35 kompleksai, išeina, kad didelei jų daliai pavadinimus sugalvojote jūs pats?

– Taip, tik nesugalvojau, o atradau.

– Kaip vyko tas atradimo procesas?

– Knygoje iš 400 puslapių kompleksų pavadinimų paaiškinimai užima tik 28 puslapius. Tačiau tie 28 puslapiai užėmė daugiau kaip pusę mano laiko, praleisto rašant knygą. Aš padariau milžinišką darbą, kai į vieną krūvą reikėjo sudėti visas savo žinias. Aš iš naujo skaičiau pasakas, legendas ir graikų, romėnų mitus, prisiminiau visus kada nors skaitytus pasaulinės klasikos romanus, matytus filmus. Ten ieškojau tipažų, kurie buvo mano galvoje.

Tai buvo be galo sunkus darbas. Kiekvienas kompleksas turi logiškai pagrįstą pavadinimą. Pavadinimų paaiškinimus aš pateikiu knygos priede. Tai – pasakų siužetai, herojai, senovės graikų ir romėnų mitų veikėjai, kino, literatūros herojai, istoriniai veikėjai, netgi planetos.

O šiaip, knyga yra aiškiai struktūruota: pateikiamas komplekso pavadinimas, konkretus pavyzdys – tikra istorija iš laiško ar mano praktikos su pakeistais vardais. Po to – pavadinimo paaiškinimas, detalus aprašymas, kaip šį kompleksą atpažinti (elgesio modeliai, mąstymo struktūros), priežastys, pasekmės ir būdai, kaip su tuo tvarkytis.

– Kurį pavadinimą atrasti buvo sunkiausia?

– Man labai sunku buvo atrasti, kieno vardu pavadinti kompleksą vyrų, kurie linkę pirkti meilę. Tokių dabar labai daug. Jiems paprasčiau nupirkti moterį, nei ją mylėti. Padovanoti jai kailinius ir sakyti: „Taigi aš tau kailinius padovanojau, tu man dabar kaip ir skolinga“. Jiems paprasčiau pirkti prostitutę, nei turėti moterį ir jausti jausmus.

Jie jaučiasi lengviau tik pirkdami arba vienaip ar kitaip atsidėkodami moteriai. Tokie vyrai dažniausiai sako: „Taigi aš dirbu! Aš gi uždirbu pinigus. Ko tau dar reikia?“ Tas „Ko tau dar reikia?“ ir rodo kompleksą.

Ilgai galvojau, kaip jį pavadinti, dėl to nemiegojau tris naktis, peržiūrėjau milžinišką kiekį literatūros. Neradau vardo nei mituose, nei pasakose, ir tada pradėjau versti istoriją. Senovės graikų istorijoje buvo labai daug personažų, ir galiausiai atradau politinį veikėją Soloną. Jis buvo pirmas žmogus istorijoje, kuris legalizavo prostituciją ir konkrečiai įkainavo meilę. Jis pirmasis senovės Atėnuose įsteigė viešnamius ir nustatė konkrečią sumą, kiek kainuoja meilė.

Skaitytojas to įdėto darbo greičiausiai nepajus. Na ir kas čia nuostabaus, kad yra Lovelaso kompleksas? Bet ar daug kas žino, kad Lovelasas – tai XVIII amžiaus literatūros kūrinio herojaus pavardė?

– Kuris kompleksas jūsų „mylimiausias“, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Žinoma, Buridano kompleksu. Nes aš jį pagal svarbą ir mastą sugretinau su tokiu kompleksu kaip menkavertiškumas. Tai yra iššūkis – jau girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų, bet greičiausiai bus ir neigiamų, kadangi tai – labai rimta pretenzija.

Bet šis kompleksas yra pagrįstas realijomis. Labai daug žmonių kompleksuoja, nes negali apsispręsti, bet jie nėra menkaverčiai. Jie gana pasitiki savimi, ir jiems negalima priskirti klasikinių kompleksų. Bet jie patys nežino, kodėl negali padaryti pasirinkimo, priimti galutinio sprendimo, ir blaškosi, kaip tas asiliukas.

Tačiau visi, tiek mano atrasti, tiek senieji naujai aprašyti kompleksai man yra labai įdomūs, aš juos visus savotiškai „myliu“.

Labai įdomus yra vyriškasis Swifto kompleksas. Tai atvejis, kuomet vyras myli dvi moteris, ir myli ne pagal paskirstymą (ne vieną už tai, kad ji gerai gamina, o kitą – kad ji gera lovoje). Kai vyras skirsto moteris į namų šeimininkę (vaikų mamą) ir į lovos draugę – čia yra Madonos ir ištvirkėlės kompleksas.

Bet iki šiol nebuvo aprašytas kompleksas, kuomet vyras nuoširdžiai myli dvi moteris, kurios yra lygiavertės – panašaus amžiaus, vienodai gražios. Tai – Buridano atmaina, pasireiškianti per intymumą. Vienintelė išeitis – arba palikti abi, arba gyventi trise. Tai nėra grupinis seksas, nėra ištvirkimas – jis jas abi myli.

Mažai kas žino, kad „Guliverio keliones“ parašęs Jonathanas Swiftas gyveno vienu metu su dviem moterimis, Stella ir Vanessa. Jis abi jas mylėjo labai stipriai ir gyveno kartu – tai buvo grandiozinis iššūkis tuometinei XVIII a. Europai.

Įdomus ir Puškino kompleksas – kuomet vyras kiekvieną sutiktą moterį ne šiaip išnaudoja seksualiniu ar moraliniu būdu (kaip Kazanova ar Don Žuanas), o įsimyli. Jis gali mylėti nors ir labai trumpai (pavyzdžiui, savaitę), bet aistringai, net galbūt ir be sekso. Per metus jis gali įsimylėti 15–16 moterų ir šventai tikėti, sielvartauti dėl to.

Poetas Aleksandras Puškinas, anot biografų, turėjo net 37 tikras meiles – ne meilužes. Nors turėjo žmoną, kiekvieną savo sutiktą moterį jis nuoširdžiai mylėjo, nors nebūtinai su ja mylėjosi.

– Atrodytų, kad vos ne kiekvienai žmonių gyvensenos spalvai ar atspalviui galima priskirti kažkokį kompleksą. Ar tuomet iš principo tie kompleksai yra kažkas blogo, ar tai tik kažkokios mūsų gyvenimo spalvos?

– Absoliučiai taip! Iš esmės tam ir buvo skirta ši knyga. Ji ir pavadinta – „Modernus požiūris į kompleksus“, nes tai – nesmerktinas dalykas. Aš norėjau nuo komplekso sąvokos nuimti negatyvumo šydą.

Nėra žmonių be kompleksų, tiktai mes jų gėdijamės. O aš visoje savo knygoje teigiu, kad tai nei liga, nei yda – kompleksas yra elgesio ir mąstymo modelis, dažniausiai pasąmoningas.

Problemų sukelti tai gali – aš aprašau pasekmes, prie kokių gali privesti kraštutiniai konkretaus komplekso atvejai. Tuomet jie jau tampa sindromais. Kai kurie mano knygoje minimi kompleksai panašūs į medicininius sindromus.

Pavyzdžiui, Mesalinos kompleksas, kai moteris flirtuoja visur ir visada. Medicinoje Mesalinos sindromas – tai nimfomanija. Bet kompleksas – tai tik patologinis flirtas, dar ne problema. Tai toks elgesio modelis. Mes turime tuos modelius atpažinti, o toliau – suprasti, ką su jais daryti. Arba keisti, jeigu jis trukdo kokybiškai gyventi, arba priimti ir tuo džiaugtis, netgi išpešti tam tikros naudos.

Pavyzdžiui, Afroditė, kuri nori būti mylima vyrų, daug flirtuoja, lengvai įsimyli, ji žavisi vyrais, vyrai žavisi ja, ji gauna iš to naudos – emocinė, finansinės. Paskaičiusi knygą ji atpažins save ir apsidžiaugs: „O, puiku, aš taip ir gyvenu. Turiu Afroditės kompleksą, ir ačiū Dievui“. Ir čia nieko nereikia daryti.

Bet yra sunkiųjų kompleksų, kaip Edipo – juos atpažinęs žmogus gali norėti tai pakeisti, nes tai jam trukdo gyventi.

Kai kurie kompleksai gyventi netrukdo, jeigu tai – ne kraštutinis atvejis. Jokastės kompleksas – labai stipri motinos meilė savo sūnui. Dauguma lietuvių mamų turi šį kompleksą vienaip ar kitaip išreikštą – perdėtai myli savo sūnus. Iš to atsiranda perdėta kontrolė, moteris pamiršta savo gyvenimą ir pradeda gyventi savo sūnaus gyvenimą – kišasi į jo reikalus, šeimą.

Iš esmės tai kaip ir nieko tokio. Bet kraštutinis šio komplekso atvejis yra incestas – mamos ir sūnaus lytiniai santykiai. Nes tada sūnus jai pradeda atstoti ne tik visą pasaulį, bet ir visus vyrus. Jeigu motina yra dar lytiškai aktyviame amžiuje, ji gali tiesiog priversti savo sūnų mylėtis su ja.

– Kaip vertinate žmones, kurie vadinami žmonėmis „be kompleksų“? Kurie gali, pavyzdžiui, atėję į svetimą kompaniją prie stalo orą pagadinti ir iš to smagiai juoktis, kurie atrodo neturintys „jokių varžtų“? Ar už to neslypi koks nors kitas kompleksas?

– Slypi, ir čia ne mano atradimas – tai menkavertiškumo hiperkompensavimas. Visa tai prieš maždaug 100 metų yra aprašęs A.Adleris. Jeigu mes matome pabrėžtinai per elgesį pasireiškiantį „nekompleksuotumą“ – iššūkius visuomenei, kaip oro pagadinimas, išėjimas nuogam į gatvę, visiškai vulgarus, asocialus elgesys, – tas žmogus nėra be kompleksų.

Priešingai – demonstratyvus laisvas socialiai neadaptuotas elgesys rodo, kad tai labiausiai kompleksuotas žmogus. Tiesiog jis pasirinko tokį būdą neigti savo kompleksus arba su jais kovoti. Dažniausiai tokie žmonės, likę privačioje erdvėje, elgiasi visai kitaip.

Psichologo kabinete jie gali sėdėti ir ašaroti dėl to, kad jų gyvenimas nenusisekęs, kad jų niekas nemyli, kad jais tik visi naudojasi. Toks žmogus sako, kad jis yra juokdarys, bet jam ant širdies – akmuo, jam labai sunku gyventi. Bet jis priverstas vaidinti žmogaus be kompleksų vaidmenį, kadangi toks jis patinka kitiems. Tai kompleksas – perdėtas noras patikti kitiems.

– Kaip įmanoma atskirti, ar tam tikras žmogaus elgesys (pavyzdžiui, santūrumas) reiškia kompleksą, ar tai – tiesiog išsiauklėjimas, tam tikros moralinės ar religinės vertybės?

– Visa tai, technine prasme, aš ir vadinu kompleksu. Lotynų kalba šis žodis reiškia kažko derinį. Po žodžiu „kompleksas“ slypi auklėjimo, pirminės šeimos, kultūriniai, intelektualiniai, religiniai ypatumai.

– Ar gali būti, kad vienas žmogus su tuo pačiu kompleksu (pavyzdžiui, būdamas santūrus) jaučiasi puikiai ir savimi didžiuojasi, o kitas tą patį dalyką suvokia kaip problemą?

Be jokios abejonės. Kompleksai yra absoliučiai subjektyvūs. Viena moteris gali absoliučiai normaliai jaustis, visą gyvenimą laukdama princo, o kita, palaukusi trejus metus Pelenės vaidmenyje, nusprendžia, kad to nenori, ir imasi aktyviai ieškoti sau antros pusės.

Jurgita Noreikienė
Šaltinis: lrytas.lt

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Mano asmeninis pastebėjimas: Nepilnavertiškumo komplekso, kompensavimas, kai kuriems iškreipto mąstymo žmonėms, yra išsityčiojimas ir aukos savivertės žeminimas. Tai tam tikros formos sadizmas. Tyčiojantis, žemindamas ir atimdamas iš aukos pasitikėjimą savimi, žęmindamas aukos savivertę, šis nesveikas žmogus tokiu būdu jaučia pasitenkinimą, bei kompensuoja savo tam tikrus kompleksus, pakelia savajį aš prieš aukos pasisavinamą aš. Tokių asmenų aukos dažniausiai kartojasi. Aukos dažniausia būna tai pat patyrusios kartaus gyvenimo pyrago ir sąmoningai ar nesąmoningai susisiranda ir vėl savo kelį tokio iškreipto mastymo asmenis linkusius į sadizmą. Jie mažina savo aukų savivertę, kompensuoja savo gyvenimo patirtimi igytus kompleksus ir pn. Jie kaip magnetas nesąmonigai traukia vienas kitą. Todėl tokių asmenų aukos kartojasi, tai yra auka gyvenime susiduria su pasityčiojimu ir žeminimu ne kartą ir savo gyvenime vėl susiranda pavadinkim sadistinių polinkų žmones kurie tuo tenkinasi ir naudoja kaip kasdieninė gyvenimo duoną, kurio viena iš aukų gali būti net mandagi kaimynė ar net mama, draugas ir net nepažystami asmenys kaip pvz praeivis. Jie labiausia mėgsta nuolatines savo aukas, kurias jie “semtų” kada jiems to reikia. Pvz draugai, namiškiai, giminaičiai, gyvenimo partnerė-is ir pn. Neretai šie sadistinių polinkių žmones praeityje supo tokių pat sadistinių polinkių asmenys. Šiuo atveju auka tapo skriaudėju, kas ir pasitako dažniaisia kad auka tapo skriaudėju. Tai patirtų “skriaudų” bei igytų menkaveriškumo kompleksų kompensavimas. Ginčitinas klasuimas ar jie tai daro sąmoningai ar nesąmoningai. Jeigu žmogus nori, jis supranta ką darąs, skiria bloga nuo gero. Todėl galima teigti kad jie tai daro sąmoningai, nes jie tai naudoja kaip duoną, kaip tam tikros rūšies energiją kurią atima, tai yra sąvinasi iš aukos. Auka netenka, o skriaudėjas igyja. Tarsi apsikeičia poliais, tarsi kažkuom apsikeičia, tarsi kažkas iš aukos pasisavinta, atimta, tarsi auka kažko neteko. Pavadinkim tai kad ir savivertė ir pasitikėjimo jausmas, tai suprantamiau.

    • labai geras komentaras! 100 proc.
      Kompleksai kompleksais, bet dalis ju labai zalingi, amoralus..:(

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here