Žmonės erzina, atrodo lyg skausmas ir liūdesys būtų viską suvalgę

0

portrait of a content and pensive mid-adult woman sitting in front of a wooden house daydreaming --- Image by © Silke Woweries/Corbis
© Silke Woweries/Corbis

Klausimas: Rašydama šį laišką vos pradėjusi susiduriu su problema, nekankinusia nuo (apytiksliai) praėjusių metų birželio iki tų pačių metų spalio. Šis laikotarpis buvo lyg pusiausvyros taškas, nuo kurio kritau žemyn. Vis dar esu “dugne” ir jau neberandu žodžių kaip save išreikšti. Lyg bandytum apibūdinti baubą, pasislėpusį po tavo lova… Tu jį jauti kiekvieną sekundę vis artėjantį, nori rėkti, šauktis pagalbos, bet… juk niekas kitas jo nemato, niekas tavęs nesupranta. Kaskart bandydama apsakyti kaip jaučiuosi, net nežinau nuo ko pradėti, nes lyg ir nieko nejaučiu. Lyg skausmas ir liūdesys būtų viską suvalgę. Išeina tik neaiškus garsas. Ir tada seka nesustojantis verkimas. Bandau susivaldyti, mąstyti logiškai – studijuoju biologiją (svajonių specialybę nuo vaikystės), turiu mylinčius artimuosius, nuostabų draugą, geras drauges, bet su laiku viską stumiu pasąmoningai šalin, žmonės erzina, net atrodo beverčiai, jų meilė man tesukelia dar didesnę atstūmimo reakciją, noriu, kad visi mane paliktų ramybėje. Šis visko gniaužimas savy man teatnešė migreną ir neseniai įvyko labai sutrikdęs “pojūtis”.

Iki (pavadinkime) “ramybės periodo” irgi visad kovodavau su gniuždančiu liūdesiu, tačiau ir žalodavausi, ir mėginau nusižudyti, ir badavau, kad netekčiau svorio, kuris ir taip buvo ne itin didelis (166cm, 49kg). Bet TO, apie ką papasakosiu nebuvo nei karto.

Pieš savaitę maždaug porai dienų atsirado seniai išnykęs darbingumas, siekiai, energija, kiek chaotiškas džiaugsmas, kūrybingumas, idėjos, nors ir padrikos, akivaizdžiai kvailos… Viskas, ko neturiu kasdieniniame gyvenime. Bet dienos gale tai peraugo į dirglumą, nerimą, viskas darėsi nebevaldoma, išleidau beveik visas santaupas ant ne pirmo svarbumo daiktų, staiga sau pasidariau neapsakomai graži, pavydėtinai protinga, mintys lipo viena ant kitos, gąsdino, paskui sekė baisiausias dalykas – vienu momentu jaučiausi praktiškai dievas, bet po sekundės norėjau išsirauti visus plaukus, persismeigti žirklėmis ir iššokti pro langą. Negalėjau suvaldyti minties “jei esi tokia nereali, kodėl save žaloji?”. Žodžiai lipo vieni ant kitų, beprasmės frazės, garsai. Kol apėmė jausmas, kad tai kas vyksta, vyksta ne su manimi. Aš tik stebiu spektaklį, o aktorė – puiki. Labai tikroviškai pjaunasi venas. Salė ploja, ovacijos, nuoširdūs komplimentai spektaklio kūrėjui! Didinga akimirka.

Ir po šio jausmo grįžo realybė. Aš vėl susižalojau.

Kodėl taip padariau būdama ne blogos nuotaikos, kaip buvo įprasta prieš keletą metų, o atvirkščiai – tokios, lyg būčiau tokia laiminga, kad net nejaučiu žemės po kojomis? Ar šis įvykis tėra koks nors lūžis, pabėgimas nuo blogos nuotaikos?

Kitą dieną iškart po to sekė įprastas nuotaikos mažėjimas ir vangumo bei vienatvės siekimo didėjimas. Šiuo metu esu taške “neturiu normalaus miego ritmo, nejaučiu džiaugsmo, negaliu susikaupti, nes jaučiuosi visom prasmėm atbukusi”. Man tai normalu, charakterio bruožas. Nuo labai ankstyvo amžiaus buvau melancholikė, tik kiek liguistai.

Atsiprašau už tokį ilgą ir sunkiai suprantamą laišką. Šiuos man nepažįstamus jausmus sunku sudėti į tinkamus žodžius.

Iš anksto dėkoju už komentarą.

Elžbieta 

Atsakymas: Labas Elžbieta, ačiū kad parašei. Pats pirmiausias ir svarbiausias dalykas, kurį noriu tau pasakyti, – gerai, kad kreipeisi pagalbos parašydama laišką. Tavo aprašoma būsena vadinama depersonalizacija – savęs matymas tarsi iš žiūrovo pozicijos, potyrių nuasmeninimas, dažniausiai (tačiau ne visada) vykstantis intensyvių psichinių ar fizinių išgyvenimų metu, kai sąmonė nebegali susitvarkyti su užplūdusiomis nemaloniomis emocijomis ar kūnas su skausmu. Tai, beje, yra labai artimi dalykai – už fizinį ir emocinį skausmą atsakingas vienas ir tas pats smegenų centras.

Tiek trumpai apie tavo būseną, depersonalizaciją. Kitas svarbus klausimas: kodėl kyla noras žalotis? Dažniausiai besižalojantiems (ar tai taiklu tavo atveju, negaliu patvirtinti) skausmas yra būdas pasijausti turintiems nors kiek gyvasties, patirti kad turinti kūną ir jausmus. Skauda – reiškia, kad esi dar gyva, dar kažką gali jausti, bent skausmą. Po jo ateina palengvėjimas. Bet koks, nesvarbu, kad po skausmo, vis viena palengvėjimas. Taip, per skausmo ir palengvėjimo kontrastą galima patirti nors kiek gyvumo.

Dirbdamas su klientais kenčiančiais ilgalaikę depresiją, somatizuotą psichologinį skausmą, ar turintiems aukštą bazinio nerimo lygį pastebėjau, kad neretai skausmas, prislėgtumas ar nerimastingumas tampa jų identiteto dalimi. Taip stipriai susigyvenus su jais, jiems pradeda atrodyti, jog kitaip neįmanoma, atsisakius jų – identitetas bus prarastas ir Tikrasis Aš bus išduotas. Tai netiesa. Šios būsenos tėra traumų sukelto sielvarto išraiška, neturinti nieko bendra su tuo, kokie esame iš tikro. Žmogus ilgą laiką būdamas su protezu vietoje rankos, pripranta prie jo, kaip prie savo kūno dalies. Jei jis atgautų ranką, kurį laiką ši atrodytų kaip svetimkūnis: neįprastas, sunkiai valdomas, nepatogus. Reikia laiko, kol protezas liks tik nemaloniu prisiminimu. Štai todėl daugelis mūsų esame įpratę mieliau taikstytis su diskomfortu, nei ieškoti naujų sprendimų.

Depresija, noras atsiriboti, savęs žalojimas tėra mentaliniai protezai tose tavo sielos vietose, kuriose dėl kažkokių priežasčių esi sužeista. O kartu tai reiškia, kad jas galima išgydyti.

Šiame kontekste depersonalizacijos būsena, atrodo, nedera bendrame vaizde. Aš manau, kad ji atsirado būtent kaip bandymas išsivaduoti, kaip pagalbos šauksmas. Kol kas kuklus, gal nesėkmingas, tačiau bandymas, ištraukti tave gaubiančio nuolatinio sielvarto ir atkreipti tavo dėmesį į save: “Daryk ką nors!”, rėkia tavo siela. Ir tu padarei – paprašei pagalbos.

Tavo atveju siūlau būtinai kreiptis į specialistą, geriausia dirbantį su vaikystės traumomis, manau kad ten tikrai bus ką veikti. Tai, ką pasakoji, sufleruoja skausmą slypintį toli tavo praeityje. Vaikai nebūna liguistai melancholiški šiaip sau. Nebūna.

Sėkmės ir stiprybės!

Psichologas Julius Tilvikas
tilvikas.lt | porosterapija.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here