Įsimylėjusios emigrantės klausimas: likti Norvegijoje ar grįžti į Lietuvą?

Klausimas: Mano istorija netrumpa, bet pasistengsiu viską išdėstyti kuo aiškiau ir per daug neišsiplečiant. Prieš porą metų, kai Lietuvoje buvau vienuoliktokė, nusprendžiau išvykti gyventi pas tėvus į Norvegiją. Dabar jau esu čia pusantrų metų. Netrukus po išvykimo, pradėjau artimiau bendrauti su pažįstamu. Greitai tapom labai gerais draugais ir ne ilgai trukus pradėjom draugauti. Už kelių savaičių bus metai. Man jau 19 ir norisi atitrūkti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą…

Alexandralexey / 123RF Stock Photo

Draugas siūlo grįžti į Lietuvą ir gyventi kartu. Lietuvoje baigiau tik 10 klasių, Norvegijoje vidurinę baigsiu tik už 3 metų. Tad grįžusi atgal į Lietuvą, būčiau visiškai nuo jo priklausoma, kol baigsiu bent jau 12 klasių. Tėvai mano, kad geriausia sieti savo ateitį čia, Norvegijoje, bet aš nesu čia laiminga. Taip, tikriausiai tai dėl vaikino, bet kad čia vis tiek nieko neturiu.

Draugų susirasti nelengva, o vienintelė veikla yra mokykla. Planavome, kad jis galėtų atvykti čia dirbti, bet darbų ne kibirais semti, o Lietuvoje jis turi gerai apmokamą darbą. Kartas nuo karto vis pykstamės dėl to paties – kodėl aš negrįžtu. O bėda ta, kad aš tiesiog bijau pasakyt tėvams ir bijau jų reakcijos. Taip pat, nenoriu būti draugo „išlaikytinė“.

Man reikia nešališkos nuomonės, patarimo iš žmogaus, kuris į visą šią situaciją gali pažiūrėti „kitomis“ akimis. Ačiū jums labai! Gerda

Atsakymas: Sveika, Gerda. Ačiū tau už laišką. Pats svarbiausias dalykas – juk tai yra tavo gyvenimas ir tik tu pati esi savo gyvenimo šeimininkė. Esi jau beveik suaugusi, todėl natūralu, kad pradedi galvoti apie save kaip apie savarankišką žmogų. Suprantu, kad gali būti labai sunku, jei tau atrodo, kad kiekvienas tavo sprendimas nulems visą likusį gyvenimą. Dažniausiai taip nebūna. Taip, sprendimai, kuriuos priimame, stipriai įtakoja gyvenimą, bet jie nėra lemiami ir visa keičiantys, jei vėliau leidžiame sau juos koreguoti bei priimti kitus sprendimus.

Pasakyti ar patarti, kaip gi tau pasielgti, aš, deja, negaliu, kaip ir negali tavo tėvai ar vaikinas. Tai yra tavo gyvenimas, tu jam vadovauji ir vadovausi dar ko gero ilgus metus. Kitų nuomonės, norai, lūkesčiai gali būti tik nuorodos, gairės, priemonės tavo pačios apsisprendimui, o ne reikalavimai, ką ir kaip turėtum daryti savo gyvenime.

Labai svarbu klausytis savo vidaus, savo širdies. Tavo laiške labiausiai man užstrigo tai, kad tu nesijauti gerai ten, kur šiuo metu gyveni: nesusiradai draugų, sau įdomios veiklos, nesijauti ten sava. Pati rašai, kad nesijauti laiminga ir manau, tikrai ne tik dėl to, kad čia, Norvegijoje, nėra tavo vaikino.

Suprantama, kad nenori būti savo draugo išlaikytine ir labai gerai, kad taip galvoji ir jautiesi – nemažai tavo amžiaus merginų atvirkščiai: priima kaip savaime suprantamą dalyką, kad jas turėtų išlaikyti ir aprūpinti vaikinas. Visgi tavo grįžimas į Lietuvą visai nebūtinai reiškia, kad turėtum būti priklausoma nuo vaikino. Suprask, viskas bus taip, kaip tu norėsi: vakarais galėsi eiti dirbti, be to, tau nebūtinai reikia gyventi su vaikinu – galbūt Lietuvoje yra likusių artimų giminaičių ar šeimos draugų, pas kuriuos gali laikinai pagyventi. Galų gale, tavo tėvai, supratę, kad tu tikrai labai nori gyventi Lietuvoje ir nusprendei baigti mokyklą būtent čia, anksčiau ar vėliau su tuo susitaikys ir ko gero taip pat tave rems finansiškai (net jei iš pradžių ir iškeltų ultimatymą: „lieki čia ir gauni visapusišką palaikymą, o jei išvažiuoji, negauni nieko“).

Tai, jog tave taip baimina jų reakcija, gali rodyti, jog tėvai ir anksčiau dažnai priimdavo sprendimus už tave, nelabai atsižvelgdami į tavo nuomonę ir poreikius arba išvis nekreipdami dėmesio į tavo pačios jausmus bei norus. Dabar tu labai bijai konfrontuoti, pasipriešinti jų norams, nepaklusti jų valiai, paklysti, pasimesti. Galimas dalykas, kad dėl to tu taip nori greičiau išsivaduoti iš namų ir pradėti gyventi visiškai savarankiškai, galbūt net pradėti gyventi su žmogumi, su kuriuo, manai, kad tau bus daug geriau.

Visgi svarbu būti atidžiai ir budriai, labai gerai įsiklausyti į savo jausmus ir vėl nepatekti į tokį patį santykį kaip su tėvais. Ryšys, kuriame negali būti savimi, negali rinktis to, ko nori tu pati, yra labai skausmingas ir sunkinantis gyvenimą. Būnant priklausomai nuo kito tikrai sunku siekti to, ko nori tu pati.

Galbūt dabar jautiesi įstrigusi, tarsi situacijos įkaitė, negalinti pasukti savo gyvenimo taip, kaip nori tu pati. Žinoma, kol kas tu neturi tam pilnų resursų – profesinių įgūdžių, išsilavinimo, galų gale, atspirties taško – palaikančių tave tėvų ar santaupų.

Visgi kad ir kokį sprendimą dabar priimtum, Gerda, prisimink, kad jis nėra galutinis ir viską lemiantis: tu turi teisę klysti ir mokytis iš savo klaidų ir už tai niekas negali tavęs smerkti, o juolab tu pati neturėtum bausti savęs. Sėkmės ir kuo geriausios kloties!
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt