Apie tikrąją aristokratiją

4.2 (5)

Pirmiausia mes esame tokie, kokius mus padaro supantis pasaulis, ir pagrindiniai mūsų dvasios bruožai formuojasi veikiami išorinių įspūdžių. Tai visai natūralu, nes gyventi – tai palaikyti ryšius su pasauliu.

Į mus atgręžtas pasaulio veidas atsispindi mūsų gyvenime. Štai kodėl galime teigti, kad pasaulis, kuris suformavo šiandienos mases, radikaliai skiriasi nuo ankstesnių, jis yra visiškai naujas žmonijos istorijoje.

Praeityje vidutiniam žmogui gyvenimas reiškė nuolatines grumtynes su sunkumais, pavojais, nepritekliais, likimo pakištomis kliūtimis, pavaldumu. Naujasis pasaulis dabartinėms masėms atsiveria neribotomis galimybėmis, saugumu, visiška laisve. Mūsų laikmečio žmogaus sielą formuoja kaip tik šie pagrindiniai, nuolat veikiantys įspūdžiai, o buvusių kartų sielą formavo visai kitokia aplinka.

Įspūdžiai mumyse virsta vidiniu balsu, kuris be atvangos mums kalba iš pačių širdies gelmių, atkakliai pasakinėdamas gyvenimo sprendimus, kurie virsta priesakais.

Seniau tradicinis priesakas teigė: „Gyventi – tai jaustis suvaržytam, ir todėl būtinai reikia skaitytis su tuo, kas mus varžo”, o naujasis balsas skelbia: „Gyventi – tai nesutikti jokių kliūčių, ramia širdimi daryti, ką tik nori. Praktiškai nėra nieko negalimo, nėra jokių pavojų – nei didelių, nei mažų”.

Šių įspūdžių nukaltas priesakas visiškai keičia iš senų senovės paveldėtą tradicinę masės žmogaus nuostatą. Seniau materialinius apribojimus bei paklusnumą vadovaujantiems jis laikė natūraliu dalyku. Tokį gyvenimą jis tematė. Jeigu jam pavykdavo pagerinti savo socialinę padėtį, vienu laipteliu šoktelėti aukštyn, jis tai priskirdavo likimui, kuris jam buvo palankus, arba tai palaikydavo teisingu atpildu už didžiules pastangas, nes pats puikiai žinojo, kiek jėgų jam teko padėti. Ir vienu, ir kitu atveju kalbama ne apie gyvenimo bei jį supančio pasaulio normą, o apie išimtį, kurią lemia ypatingos priežastys.

Naujoji masė gyvenimą be apribojimų suvokė kaip natūraliausią dalyką, kurio nesąlygoja jokios priežastys. Jokia išorinė jėga nebevaržė jos gyvenimo, vadinasi, nebereikėjo nuolat su kuo nors skaitytis, ypač su vadovaujančiais. Dar neseniai kinų valstietis tikėjo, kad jo gerovė priklauso nuo imperatoriaus dorybių, jo dosnumo. Todėl visas jo gyvenimas skirtas šiai aukštesnei instancijai.

Tačiau mūsų nagrinėjamas žmogus nelinkęs skaitytis su jokia viršesne instancija. Jis patenkintas savimi tokiu, koks yra. Nuoširdžiausiai, be jokio pasipuikavimo, kaip savaime suprantamą dalyką jis gins ir palaikys viską, kuo pats apdovanotas, – savo nuomonę, siekius, potraukius, skonį. O kodėl gi ne?

Kaip žinome, nei gamta, nei visuomenė nevertė jo laikyti save antrarūšiu žmogumi – gan riboto proto, nesugebančiu ne tik kurti, bet ir palaikyti sandarą, suteikusią jam šį laisvą, nuo visko pertekusį pasaulį, kuriame taip puikiai ir tvirtai įsikūrė.

Niekada masės žmogus nepripažins kito žmogaus viršenybės, kol sąlygos jėga neprivers. Kadangi dabartinės sąlygos neverčia, tai ištikimas ir inertiškas masės žmogus neieško jokių autoritetų ir jaučiasi teisėtas savo padėties valdovas.

Atvirkščiai, elito žmogus, asmenybė, visada jaučia vidinį poreikį kreipti žvilgsnį aukštyn, į autoritetus bei principus, kuriems jis paklūsta, laisva valia jiems tarnauja.

Rinktinės mažumos žmogus, elito, ir masės žmogaus skritumą galima apibūdinti taip: elito žmogus sau kelia griežtus reikalavimus, masės žmogus iš savęs nieko nereikalauja, visiškai patenkintas, net susižavėjęs savimi. Savo intelektu masei priklauso tas, kuris, spręsdamas kokią nors problemą, pasitenkina galvoje tūnančiu jau parengtu atsakymu. Elito žmogus, atvirkščiai, nevertina išankstinių apibrėžimų, išmoktų, bet nepatikrintų; jis vertina tik tai, kas iki šiol jam buvo nepasiekiama, nežinoma ir ką gali pasiekti tik didelėmis pastangomis.

Prieštaraujant įprastai nuomonei, verta pažymėti, jog kaip tik elito žmogus, o ne masės, gyvena tarnaudamas kitiems. Gyvenimas jam netenka prasmės, jeigu jis negali jo panaudoti kilnesniems tikslams. Jam tarnavimas nereiškia priespaudos, o tik vidinį poreikį. Likimui atėmus galimybę tarnauti, jis nerimauja ir vėl griebiasi naujų užduočių, dar sunkesnių, dar atsakingesnių už buvusias. Tai ir yra vidinei disciplinai pajungtas gyvenimas – kilnus, kilmingas gyvenimas. Pagrindinis kilmingo žmogaus bruožas – reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Noblesse oblige.

„Gyventi tik savo malonumui – plebėjaus reikalas: kilmingas siekia tvarkos ir paiso įstatymų” (Goethe). Iš esmės bajoriškos privilegijos nėra nei dovana, nei malonė; priešingai, tai iškovotas laimėjimas. Jų pripažinimas rėmėsi principu, jog privilegijuotasis prireikus visada sugebės savo jėgomis jas apginti nuo pasikėsintojų. Asmeninės teisės, arba privi-legios, – ne pasyvi nuosavybė, ne dovana, o jų savininko asmeninių pastangų rezultatas.

Šių dienų bendrosios teisės, pavyzdžiui „žmogaus ir piliečio teisės”, yra pasyvi nuosavybė, įgyta veltui – likimo pametėta dosni dovana, kuria apdovanojamas kiekvienas, – nereikia jokių pastangų, tereikia giliai kvėpuoti ir nesikraustyti iš proto.

Žodis „kilmingumas” yra negailestingai nuvertintas kasdienėje kalboje. Dauguma jį tapatina su „mėlynu krauju”, paveldėtu bajoriškumu; jis tapo beveidis, pasyvus, panašus į „visuotines teises”, kurias veltui gauname ir turime – nereikia nei pastangų, nei ypatingų nuopelnų.

Tikroji žodžio „kilmingumas” prasmė yra kupina dinamikos. Noble, nobilis reiškia „visiems žinomas, garsus, tas, kuris iškilęs virš visos bevardės masės”. Pagrindinis tokio iškilimo motyvas – asmeniniai nuopelnai. Kilmingumas arba palikuonių paveldėta garbė, yra gryna malonė. Sūnus žinomas tik dėl to, kad jo tėvas savo poelgiais pelnė garbę. Sūnaus garbė – tai tik garbingo tėvo atspindys. Paveldėtas kilmingumas, tai tarsi atšvaitas, kaip mėnulio šviesa nuo saulės. Tikra čia tik paveldėtas impulsas, kuris skatina palikuonį veikti ir būti vertu savo giminės vardo.

Kinai buvo kiek logiškesni, jie buvo įsivedę atvirkštinę taisyklę: ne tėvas suteikia sūnui kilmingumą, o sūnus tėvams, kuris pasiekęs didžią garbę, apdovanodavo ja savo gimdytojus, savo pastangomis išaukštindavo kuklios kilmės šaknis. Nustatant kilmingumo rangą, buvo nurodomas skaičius, kelioms protėvių kartoms suteikiamas kilmingumas; pasitaikydavo atvejų, kada pasiekiama penkta ir net dešimta protėvių karta. Taip protėviai atgimsta per gyvo žmogaus nuopelnus.

Taigi, paskiri vienetai, išsiskiriantys savo spontanišku, nenugalimu veržlumu, į mūsų atmintį įsirėžia neišdildomai, tai rinktiniai žmonės – „kilmingi”, elitas. Jie ypatingai aktyvūs, jų nereikia stumti: jiems gyvenimas – tai amžina įtampa, nuolatinė treniruotė. Treniruotė prilygsta askesis. Jie asketai.

Nuo XIX amžiaus pasaulio struktūra, automatiškai sukūrusi naujo tipo masės žmogų, apdovanojo jį nepasotinamais troškimais ir atvėrė milžiniškas jam galimybes – ekonomikos, medicinos, teisės, technikos; žodžiu, devynias galybes taikomųjų mokslų, atveriančių neribotas galimybes, kuriomis dabar gali naudotis vidutinis masės žmogus ir kurios seniau jo sanklodos žmogui buvo neprieinamos. Naujieji laikai, visomis šiomis gerybėmis apdovanoję vidutinį žmogų, paliko jį vieną – patį su savimi, o jis, būdamas ištikimas savo prigimčiai, užsidarė savyje. Taip dabar mes susiduriame su mase, kuri daug galingesnė už visas iki šiol buvusias, tačiau ir gerokai skiriasi nuo įprastinės tradicinės masės: ji užsisklendus savyje, pilna puikybės ir atžarumo, žodžiu, nepaklusni.

Ir toliau taip klostantis reikalams, žingsnis po žingsnio, masės visame pasaulyje, visose srityse tampa nebevaldomos. Galimas daiktas, kad audringu ir sunkiu metu, liko smūgių supurtytos masės atsitokės, taps nuolaidesnės ir paklus kvalifikuotam elitui. Tačiau tokia masės gera valia – beviltiškas reikalas, nes tai kertasi su jos psichikos sandara: užsidarymu savyje, inertiškumu ir atkakliu nepaklusnumu; jau masės prigimtyje užkoduotas nesugebėjimas suvokti, kas slypi už jos siauručio akiračio – nesvarbu, ar tai būtų žmonės, ar įvykiai.

Gal jos ir norėtų turėti vadą, bet bėda, nesugebėtų dėl savo išglebimo juo sekti. Gal jos ir norėtų ką nors išgirsti, bet pajustų, kad yra kurčios.

Kita vertus, nereikėtų ir guostis iliuzija, kad masės žmogus, pasiekęs, palyginti su praėjusiomis epochomis, aukštą pragyvenimo lygį, sugebės vadovauti sudėtingiems mūsų civilizacijos procesams. Ne pažangai, bet procesams. Šiandienos civilizacijos palaikymas yra nepaprastai sudėtingas uždavinys, reikalingas daugybės žinių ir patirties. Vidutinis žmogelis, kuris puikiai moka naudotis civilizacijos vaisiais, jos mechanizmais, bet nieko nenutuokia apie pagrindinius jos principus –  greitai ją sužlugdytų. Galimas daiktas, kad mūsų dar laukia gan sunkūs ir audringi laikai.

Pagal: José Ortega y Gassetas (1993). Masių sukilimas. 69-80 psl.