Aplankęs keistas apatijos jausmas

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
Pradėsiu nuo to, kad mane aplankęs keistas apatijos jausmas. Esu apatiškas beveik viskam. Nesugebu džiaugtis paprastais dalykais, niekas nedomina. Jei ir atsiranda kas domina, tai tik labai trumpam, labai greitai atsibosta. Negaliu ilgesnį laiką sutelkti dėmesio į vieną ir tą patį dalyką. Nekontroliuoju minčių, ypatingai naktimis, kai noriu užmigti. Nors jaučiuosi pavargęs, bet atsigulu į lovą ir staiga tas miego troškimas tarsi dingsta, įvairios mintys neleidžia atsipalaiduoti. To pasekoje ilgiau nei pusę dienos vaikštau apsimiegojęs, ir tik vakare pasijaučiu žvalesnis. Galbūt tas miego sutrikimas ir yra visiškai natūralus dalykas, bet negaliu suprasti, kodėl negaliu džiaugtis gyvenimu… juk, atrodo nieko tokio ypatingo, nuviliančio nenutiko. Tiesa, ne per seniausiai išsiskyriau su mergina, tačiau tas apatiškumas kankino dar gerokai prieš tai. Regis, net draugų nebereikia. Tiesą sakant, nežinau, ar tai jie, ar aš pasikeičiau, nes pagyvenus porą metų toliau nuo jų, aš jų nebeatpažįstu. Aišku, visada galima susirasti naujų draugų, bet kažkodėl net ir jie man greitai atsibosta… Arba atvirkščiai, susirandu vieną draugą/draugę, kuriam neduodu ramybės, prisirišu, o apie kitus draugus pamirštu. Paskui net savotiškai pavydžiu, kad tas žmogus turi geresnių draugų už mane, neskiria man viso savo laiko. Nusiraminti padeda tik muzika, o ir filmai patinka tik tokie, kuriuose, regis, nieko nevyksta.

Tiesą sakant, nemanau, kad čia kažkokia rimta problema, tiesiog… būtų įdomu sužinoti labiau nusimanančių žmonių nuomonę, ką aš darau ne taip, kaip man pradėti džiaugtis gyvenimu, kaip neprisirišti prie žmonių, galų gale kaip imti ir gyventi, o ne tik egzistuoti..

Atsakymas:

Sveiki,
skaitant Jūsų laišką, juntamas pasimetimo ir nusivylimo jausmas. Pirma mintis buvo: „Kas gi nutiko, kad būtent taip jaučiatės, kaip aprašote savo savijautą?” Tačiau pats tarsi pabrėžiate, jog ,,atrodo nieko tokio ypatingo, nuviliančio nenutiko“.

Žmogaus savijauta neatsiranda tiesiog šiaip sau, be priežasties. Priežastis visada slypi, nors ir tektų jos ilgiau paieškoti. Minimas išsiskyrimas su mergina, tikriausia yra/buvo ir daugiau priežasčių. Gyvenime dažnai pasitaiko ne vienas reikšmingas įvykis, o keli vienu metu… Kaip tų įvykių rezultatą, žmonės dažniausia išgyvena apatijos jausmą, liūdesį, nusivylimą, kartais gali būti sunku užmigti.

Atidžiau pažiūrėjus į savo gyvenimą tarsi iš šono, galima pabandyti savęs paklausti, kas vis dėlto nutiko, kad šiandien taip jaučiuosi? Ypač svarbu kiek laiko konkrečiai tokia savijauta jau tęsiasi. Beje, dėl nemigos, teko skaityti, jog tokiu atveju rekomenduotina eiti miegoti kada norite, tačiau keltis visada griežtai tokiu pat metu.

Laiške liečiate ir kitą temą – prisirišimą prie žmonių. Taip, mes esam žmonės, mums reikia kitų žmonių, šilumos, palaikymo, draugystės ir meilės. Visų pirma, kiltų klausimas, o kokio žmogaus šalia norėtumėte Jūs? Iš to sektų ir kitas klausimas – koks, Tomai, Jūs esate kaip draugas?

Draugystė ir bendravimas su kitu žmogumi yra tarsi pasikeitimas dalele savęs su kitu: ne tik gaunu kažką iš kito, bet ir duodu. Abipusis bendravimas, pagarba kitam, mokėjimas kitą priimti tokį, koks jis yra – svarbios sąlygos sėkmingai draugystei.

Kalbate, jog prisirišate prie draugų taip stipriai, kad tarsi užmirštate kitus (kaip suprantu, anksčiau turėtus draugus). Akivaizdu tai, jog atitoldamas nuo turėtų draugų, tarsi parodote, jog jų Jums nereikia. Tikriausia draugai jaučiasi įskaudinti, supykę ar ne? Minite ir kitą kraštutinumą, jog draugui/draugei ,,neduodu ramybės“. Manyčiau, tai verčia žmogų jaustis tarsi ,,po padidinamuoju stiklu“. Kartais būtent todėl žmonės ir gali trauktis… Linkėčiau atrasti tą ,,aukso viduriuką‘‘ santykiuose: padėti, parodyti, jog žmogus Jums rūpi, suprasti, padėkoti, įsijausti į kito žmogaus savijautą, nuoširdžiai pasikalbėti apie santykius…

Skaitau Jūsų frazę, jog norėtųsi ,,imti ir gyventi, o ne tik egzistuoti“. O ką Jums reikštų pasakymas ,,džiaugiuosi gyvenimu“? Ką aš galiu padaryti, kad jausčiausi laimingas? Tomai, aš esu įsitikinusi, jog Jūs (kaip ir mes visi) turite stipriųjų asmeninių savybių, pomėgių, veiklos, kuri skatintų jaustis laimingu. Kodėl tuo nepasinaudojus kelionėje link stotelės ,,džiaugiuosi gyvenimu“? Kartais galbūt tereikia paprasto žmogiško poilsio, įsiklausymo į save, gyvenimo prasmės supratimo. Sakoma, kad kai išmokstama pastebėti smulkmenas ir jomis džiaugtis, kai tampama atviru idėjoms, sugebama į tą pačią situaciją pažiūrėti ,,kitu kampu“, gyvenimas atrodo žymiai gražesnis ir ryškesnis. Kaip pavyzdys, šiandien lyja. Galima piktintis, jog šlapia ir šalta arba galima įsiklausyti į paprastą, bet nuostabią gamtos melodiją – lietaus barbenimą į stiklą…

Kita vertus, tai ką Jūs rašote laiške, tiek nemiga, tiek apatija, kuri jau įsisenėjusi, sunkumas susikaupti ir panašūs dalykai visai galėtų priminti depresijos simptomus. Žinoma, remiantis tik Jūsų laišku, to tikrai tiksliai pasakyti negalima. Dėl visa ko, siūlyčiau apsilankyti pas psichologą (privačiame kabinete ar poliklinikoje Jūsų mieste).

Net ir mažyčiai pokyčiai gyvenime gali atverti didingus ateities tolius. Tik nuo kiekvieno žmogaus individualiai priklausys, ką reiškia gyventi, draugauti, mylėti. Laišką norėčiau pabaigti Motinos Teresės žodžiais: ,,Gyvenimas – tai galimybė, pasinaudok ja“.

Sėkmės Jums!
Psichologė Rasa Baležentytė

Gali pasirodyti įdomu: Nuotaikos sutrikimai, Dėmesys – pats svarbiausias raumuo, Istorija „Niūrus mokinys”.