Aplinkui vien mano vardo nežinantys pažįstami – kaip susirasti artimų draugų?

0 (0)

Foto © Nadine Dilly/Corbis

Klausimas: Ieškau pagalbos vienu man be galo svarbiu klausimu. Niekada gyvenime nesiskundžiau savo draugais. Mokykloje turėjau keletą ir buvau dėl to laiminga. Tikėjausi, kad pradėjus mokytis universitete viskas tik dar pagerės, kuomet mano gyvenime atsiras dar daugiau nuostabių, su bendrais pomėgiais žmonių – draugų. Visgi atsitiko ne taip, kaip tikėjausi.

Visų pirma, visi mokyklos draugai taip ir pasiliko „mokykloje“. Ne tiesiogiai, žinoma, bet pabaigus mokyklą pasibaigė ir draugystės, nes visų gyvenimuose atsirado kiti, o aš tada supratau nemokanti išlaikyti draugysčių. Universitete viskas tik dar pablogėjo, kai supratau, kaip nebemoku užmegzti pažinčių, nebemoku bendrauti. Visi greitai susidraugavo, susiskirstė į draugų grupeles, o aš viena, tyli, nematoma. Suprantu savo kaltę dėl to, tačiau nebežinau, ką daryti toliau. Jaučiuosi beprotiškai blogai neturėdama nei vieno tikro ir artimo draugo, tik daug pažįstamų, kurie, iš tiesų, dažniausiai net mano vardo nežino. Jaučiuosi labai vieniša, tai tarytum mane gramzdina į depresiją ir skausmą…

Kaip išbristi iš tokios situacijos ir kaip keisti save? Noriu su kažkuo susipažinti, susirasti artimų draugų, tačiau tuo pačiu jau nebesinori gretintis ir stengtis kažkam įtikti, kai nesu niekam įdomi, tik pašalinė.

Ačiū,
Monika (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Monika. Savo laiške daliniesi, mano akimis, gana bendražmogišku rūpesčiu – pusiausvyros paieška tarp buvimo atskirai nuo žmonių ir jautimosi vienišam būryje pažįstamų. Iš tiesų, kaip neretai sakoma, žmogus yra socialinis sutvėrimas, mums gyvybiškai būtina bendrauti su kitais žmonėmis, kad galėtume gyvuoti. Tuo pačiu artimi santykiai nėra duotybė savaime, tai yra nemenkas iššūkis, tiek rasti sau artimų žmonių, tiek ir sukurti bei palaikyti ilgalaikę draugystę.

Galiu suprasti Tavo nusiminimą matant, kaip universitete bendrakursiai būriuojasi ir, atrodo, smagiai bendrauja tarpusavyje. Tik kartu svarstau, ko vis tik Tu norėtum – ar susipažinti su kitais žmonėmis, ar susidraugauti? Iš Tavo žodžių atrodo, kad pažįstamų turi pakankamai, tik tai nėra pakankamai artimi santykiai. Tikiu, jog tokia vienatvė, kai žmonių aplink yra, bet nepavyksta jausti ryšio su jais, gali būti itin skaudi. Manau kartais tai yra ir pasirinkimo reikalas – ar turėti daug pažįstamų, su kuriais galėtum tiesiog šauniai leisti laiką, ar kelis artimus draugus, su kuriais gali būti pilnai atvira, tad kartu ir pažeidžiama bei sulaukti palaikymo. Svarbu nepamiršti ir to, jog artima draugystė yra ir įsipareigojimas vienas kitam, kam ne visuomet tiek kiti, tiek mes patys galime būti nusiteikę.

Matau kaltini save dėl to, kad mokykloje užsimezgusių draugysčių nepavyko pratęsti iki šiandienos. Bandau suprasti, ar tai buvo Tavo draugai mokykloje, ar Tavo mokyklos draugai? Neretai būna taip, jog tam tikroje vietoje, kurioje praleidžiame nemažai laiko – mokykloje, universitete ar darbe – susitinkame su kitais žmonėmis ir norisi gerai su jais sutarti. Tačiau kai už šių įstaigų ribų mus mažai kas sieja, suprantama, jog pasibaigus bendroms veikloms nutrūksta ir bendravimas. Taip pat noriu atkreipti Tavo dėmesį, jog nebūtinai tai Tu nemoki išlaikyti draugysčių – dviejų ar daugiau žmonių ryšys yra abipusis procesas, jų visų atsakomybė už tai, kaip klostosi santykiai ir vyksta bendravimas.

Mano akys užkliuvo ir už pasakymo, jog norėtum susirasti artimų draugų. Sakyčiau, artimi draugai retai kada tiesiog atsiranda, veikiau tai sukuriamas santykis kaip ir su romantiniais partneriais, tam tikra meilės rūšis, kur yra svarbus ne tik jausmas, bet ir veiksmas. Panašiai, kaip sakytume “noriu susirasti tvirtą pilvo presą” – išties galima rasti patikimą trenerį, sporto klubą ar atsirinkti tinkamus pratimus, tačiau norint pasiekti rezultatą ir jį išlaikyti esminė dalis yra nuolatinis darbas bei pastangos. Artimą draugystę matyčiau kaip dviejų žmonių kelionę vienu taku, prasidedančią nuo susitikimo, susipažinimo, vėliau prisipratinimo ir kasdienio pasitikrinimo, kiek arti nori bei gali eiti su kitu žmogumi.

Kai kuriems žmonėms rodos natūraliai pavyksta ne tik susitikti su smagiais pažįstamais, bet ir be didelių pastangų užmegzti artimą draugystę. Girdžiu, kad Tu jautiesi tarsi neturėtum tokių įgūdžių, nebemokėtum bendrauti. Viena vertus suprantu, kad nauja aplinka ir žmonės universitete yra pokytis, su kuriuo dažnam iš mūsų prireikia laiko apsiprasti. Bet panašu, jog kažkas pasikeitė ir Tavo viduje, ne tik išorėje, dėl ko tapo sunkiau bendrauti. Tavo paskutinis laiško sakinys man skamba kaip vienas iš galimų atsakymų – atrodo, šiuo metu Tau sunku patikėti, kad gali būti įdomi kitiems žmonėms neapsimetinėdama, nesistengdama dirbtinai pritapti. Sutinku, kad kartais, kai norime palaikyti gerus santykius, paprasčiau yra kai ką nutylėti, pateikti save iš geresnės pusės. Tik tuomet man kyla abejonė, ar toks bendravimas yra pilnavertiškas ir tikras, kai vieni kitiems parodome tik dalį savęs. Suprantu, tai rizikingas žingsnis būti atviram ir sakyti tiesą apie save, kuri gali ne visiems patikti – nemalonu girdėti nepritarimą. Tačiau tuomet atsiveria galimybė susitikti su tokiu žmogumi, kuris pasiryžta nenusigręžti susidūrus su skirtumais ir abu turime progą mokytis vienas iš kito.

Negaliu Tau pasakyti konkretaus kelio ar krypties, kaip keisti save, nes tikiu, jog tik Tu gali jį atrasti. Ką galiu – tai pasiūlyti keletą klausimų, į kuriuos galėtum pabandyti sau atsakyti, bandydama geriau suprasti, kokių santykių Tu sieki: ką norėtum veikti su draugais? Apie ką kalbėtis? Kaip dažnai matytis? Kaip norėtum jaustis šalia draugų? Galiausiai, kokiomis savybėmis norėtum, kad Tavo draugai pasižymėtų? Tuomet gali apsižiūrėti, ar universitete yra Tau įdomių žmonių, o gal kitur labiau tikėtina sutikti potencialių draugų.

Pabaigai, noriu pasidalinti su Tavimi ištrauka iš „Mažojo princo“, kuri mano akimis šauniai iliustruoja draugystę kaip kelionę artyn vienam kito:

Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažąjį princą, tarė:
– Prašau… prisijaukink mane!
– Labai norėčiau, – atsakė mažasis princas, – bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
– Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini, – tarė lapė. – Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
– O kaip tai padaryti? – paklausė mažasis princas.
– Reikia būti kantriam, – tarė lapė. – Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau…
.
Antoine de Saint-Exupery „Mažasis princas“

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549