Ar gali kas susižavėti psichiškai nestabilia mergina?

0 (0)

Klausimas:

Sveiki, turiu problemą savyje ir manau, kad tai jau rimta problema, kuri man gali neleisti laimingai gyventi.

Viskas prasidėjo 2010 metų vasarą, kai su klasioku baigiantis mokslo metams(tuo metu baiginėjome 9 klasę), pradėjom jausti simpatiją vienas kitam. Bendrauti pradžioje sekėsi gan sunkokai, bet kai išsišnekėjom, atsivėrėm vienas kitam, tapome neišskiriami, neturėjom draugų, dienas leisdavom tik dviese ir nieko daugiau nereikėdavo, metus pradraugavome visiškai be pykčių, jei kažkas ir būdavo ne taip, skubiai išsiaiškindavome.

Antrus draugystės metus kartais pasipykdavome, bet ir tai būdavo tik todėl, jog aš nebegalėjau taikstytis su jo tinginyste, jei jis užmigdavo būdavo neįmanoma prižadinti, kad anksti atsikeltų išvis būdavo galima pamiršti, pusę atostogų Palangoje praleidom lovoj, nes jis miegodavo, o aš nenorėdavau kažko veikti be jo. Bandėm ieškoti kompromisų, bet vos tik užmiega, vėl tas pats ir mane tai labai erzino, gal net kiek piktybiškai, nes savo „ožius” pradėjau rodyti.

Pagalvojau, kad gali būti ir geriau, maniau, kad jis nepataisomas, o dauguma pažįstamų vaikinų tikrai atkreipdavo į mane dėmesį, pamaniau, kam man reikalingas toks tinginys, su kuriuo net niekur jokios aktyvios veiklos negaliu nuveikti?

Palikau jį, vieną kartą, antrą kartą, trečią kartą… Dabar prisimenu, net širdį suskausta, kokia aš bejausmė buvau, juk jam taip skaudėjo…

Tokie keisti santykiai dar tęsėsi, pykčiai, nesusikalbėjimai, vienas kito skaudinimai. Vargšas, pradėjo pulti į grasinimus, kad mane sužlugdys, kad nusižudys be manęs, kad man ir mano šeimai pakenks. Tikino mane, kad be jo aš esu niekas. Nors ir prieš tai visada parodydavo, jog jis už mane visu kuo geresnis žmogus, mane pradėdavo kaip asmenybę girti ir skatinti, kai puldavau į beprasmybės depresiją.

2013 metų vasarą susipažinau su žmogumi, kuris buvo visiškai kitoks nei tas draugas. Naujas vaikinas, rodė dėmesį, buvo panašus į mane visokeriopai, jis man padovanojo tikrai nuostabią vasarą, tačiau negalėjau negalvoti ir apie savo mylimą klasės draugą, juk tiek daug visokių prisiminimų, tiek laiko kartu praleista. Žinojau, kad jis mane myli, todėl visiškai nesistengiau saugoti savo ir naujojo draugo santykių, kai klasės draugas bandė juos ardyti.

Tačiau per vasarą ne aš viena susiradau kitą žmogų. Jis taip pat kitą susirado. Negaliu aš ant jo dėl to pykti, bet mano viduje atrodo ugnikalnis kunkuliuoja… Labiausiai pykstu dėl to, kad kai mudu išsiskyrėme, jis tapo būtent toks, kokio aš jo norėjau, aktyvesnis, linksmesnis, atsikelia daug lengviau. Dabar net gėda, nes aš pasidariau panaši į jį, aš stengiuosi gadinti jo ir jos santykius, taip pat pradėjau aš turėti panašių problemų su miegu, jog tiesiog nebesugebu dabar jau į paskaitas ryte atsikelti… Užpuolu jį grasinimais, ir liūdnom kalbom, kaip man jo reikia.
Aš dirbu savaitgaliais po paskaitų, o jis būna su draugais, kuriais aš nepasitikiu, kaip jo draugais, gal man jau paranoja? Aš stengiausi susirasti draugų, jis viską sugadindavo, visi mano draugai jam yra nieko vertos būtybės. Aš pati nustūmiau jį į kitos glėbį, o dabar pykstu…

Aš išdaviau jį, žinau, tai buvo didžiausia mano klaida, dėl to jį ir praradau, sakiau, kad nesigailiu, bet aš ne galo gailiuosi, nes ne gana to, kad dabar jau buvusį klasės draugą praradau (dabar mes studentai), bet dar ir tas žmogus manimi tiesiog pasinaudojo.

Neturiu nieko su kuo galėčiau apie tai pakalbėti, išsipasakoti. Man JIS atstojo viską: geriausią ir vienintelį draugą, tėtį, brolį, vaiką, meilužį, vyrą… O dabar tiesiog žemė slysta iš po kojų. Jis su manim dar bendrauja, ne taip, kaip norėčiau, stengiuosi tenkintis tuo, ką gaunu. Bet aš tiesiog isteriškai reaguoju, į tai, kad jis ir su kita bendrauja, nors žinau, kad neturiu tam teisės.

Visur, kur nueinu, man pranašauja, jog greitai viskas pasitaisys, kad jei su šituo draugu liksiu, nebūsiu laiminga, net jei jis ir atleis man ir bus mano. Tiek būrėja, tiek horoskopai pranašauja kažką naujo mano gyvenime, kas mane tikrai laiminga padarys, bet man jau „stogas čiuožia”, kas gali dar žiūrėti į tokia psichiškai nestabilią (būtent tokia jaučiuosi dabar) merginą?

O jei ir sulauksiu visos tos pranašautos laimės, ar sugebėsiu būti su juo? susitaikyti su kito žmogaus keistenybėmis?

Mano tėvas linkęs į išdavystę, ir aš visada kartojau, kad nenoriu būti tokią, kaip jis, nors kaip tėtį aš jį labai myliu, tačiau, netoleruoju jo elgesio. O šis draugas, man yra pasakęs, kad atsigimiau į jį. Kaip man atsisakyti visų pagundų ir daugiau nebedaryti tokios klaidos? Sakoma, mokomės iš savo klaidų, tačiau nepasitikiu savimi, kad sugebėsiu jos nepakartoti.

Apskritai, ką man daryti su savimi?

Živilė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki,

Ačiū už tokį atvirą laišką. Atrodo, išgyvenat labai sunkų laikotarpį. Laiške aprašėte daug jausmų, kurie šiuo metu neduoda jums ramybės – liūdesys, kaltė, gėda, pyktis. Rašot, kad gailitės dėl savo klaidos, kad palikote savo buvusį klasioką. Iš aprašymo atrodo, kad labai stipriai tai išgyvenate. Ir galbūt miego problemos atsirado ne šiaip, o dėl jūsų sunkumų, kuriuos čia aprašėte.

Klausiate, ką jums daryti. Visų pirma, turėtumėt pasirūpinti savo psichologine sveikata. Sunkumus dėl miego galite pabandyti išspręsti sureguliuojant miego rėžimą, t.y., eiti miegoti ir keltis kiekvieną vakarą ir rytą panašiu metu. Prieš miegą galima naudoti relaksaciją ar autogeninę treniruotę. Tai padės atsipalaiduoti ir pagreitins užmigimą, jei turite sunkumų ir vakare užmiegant.

Taip pat siūlyčiau dėmesį sutelkti daugiau į šiandieną ir atėjus mintims apie praeitį galima jas bandyti perkelti į tai, ką tuo metu veikiate. O kad išeitų tai padaryti, reikia kažką veikti. Pabandykite padidinti savo fizinį aktyvumą. Pavyzdžiui, pradėkite sportuoti, išeikite dažniau pasivaikščioti, susitikite su pažįstamais, nepraleiskite paskaitų. Jei šie užsiėmimai per sunkūs, galite pradėti nuo mažiau fizinių jėgų reikalaujančių užsiėmimų. Pavyzdžiui, nusivalykite dulkes, išplaukite grindis, nueikite į dušą ar pan.

Rašote, kad jaučiatės psichiškai nestabili. Tai, kad susiduriate su sunkumais, nereiškia, kad jūs kokia nors „bloga“ ar „nesveika“. Jūs tiesiog šiuo metu turite sunkumų, kuriuos įveiksite. Jei manote, kad vienai tai padaryti gali būti sunku, pabandykite kreiptis į specialistą. Nemokamą psichologinę pagalbą teikia Psichikos sveikatos centrai pagal gyvenamąją vietą.

Rašote, kad jūsų tėvas linkęs į išdavystę ir jūs nenorite būti į jį panaši. Puiku, kad turite tokią nuomonę, nes savo veiksmus galite rinktis. Ir jei kažkas pasakė, kad atsigimėt į tėtį, nebūtinai tai yra tiesa. O jeigu ir turėtumėt tokį polinkį, jūs galite jį valdyti. Kokia norėsite būti, tokia ir tapsite, jei dėsite pastangų.

Sėkmės ir stiprybės!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt