Ar sakyti karčią tiesą, jog nekaltybę praradau girta?

0 (0)

Klausimas: Nekaltybę praradau jau būdama pilnametė, 20 metų ir tai įvyko ne mano noru. Prieš tą nelemtą naktį, kada praradau nekaltybę, pati nepajausdama nuo nedidelio alkoholio kiekio siaubingai apgirtau ir nebegalėjau koordinuoti savo elgesio.

Nieko šiais laikais nebestebina, kad tokios būsenos merginomis stengiamasi kuo greičiau pasinaudoti. Nubudau jau viena, kaip per rūką prisimenu fragmentus iš tos nakties. Žinau, kad nesispyriojau, tikrai nešaukiau – nedariau nieko, tiesiog grimzdau į miegą.

Po visko, žinoma, apsilankiau pas ginekologę, viskas buvo gerai. Pasikalbėjau ir su artimiausiais žmonėmis – pussesere, geriausia drauge. Išsipasakojau ir nurimau. Bet dabar atgimsta viskas iš naujo.

Susiradau vaikiną, kurį labai myliu ir su kuriuo svajoju ateity kurti šeimą. Vaikinui pamelavau, kad mergystės plėvės netekau dėl traumos, jis patikėjo. Žinau, kad elgiuosi amoraliai. Negalėčiau ir neturėčiau meluoti žmogui, kuris man svarbiausias už viską šiam pasauly. Bet žinau ir tai, kad papasakojus galbūt apraminčiau sąžinę, tačiau negrįžtamai pakeisčiau santykius, pakeisčiau draugo požiūrį į save. Sutikit, viskas būtų kitaip.

Ką manote, jei man nėra sunku tikėti ir galvoti, kad mylimasis man pats pirmas ir kad tik jam iš tiesų atsidaviau, ar būtina viešinti šią karčią tiesą, kuri nors ir būdama tiesa, tačiau viską sujauktų?

Komentaras:  Savo laiške apie lytinę prievartą rašai, kaip tiesiog apie ,,nekaltybės praradimą”, pasakoji taip, tarsi tik pati būtum už tai atsakinga: pati apgirtai, pati nebegalėjai kontroliuoti savo elgesio, nesipriešinai, todėl tavęs nestebina, kad Tavimi pasinaudojo.

Gal ir nestebina, tačiau bet kokiu atveju, lytinė prievarta visada nusikaltimas. Ir auka nėra nusikaltimo bendrininkė. Slėpdamasi už savo kaltės ir atsakomybės, Tu nieko nepasakoji apie tuos jausmus, kurie tokiais atvejais būtų visiškai suprantami, – tai pyktis, neapykanta prievartautojui, nuoskauda, beviltiškumas, gėda, pažeminimas.

Tikiu, kad visus šiuos jausmus Tu jautei, bet panašu, kad neleidai sau to išgyventi. Visu teisėtus jausmus Tu paslėpei giliai širdyje. Rašai, kad po įvykio pasikalbėjai su artimais žmonėmis ir nurimai, bet kaip pati matai, dabar vėl viskas iškilo tarsi iš naujo. Nėra lengva imti ir pamiršti tokią skaudžią patirtį. Visi tuomet neišjausti jausmai vėl grįžta, kai tik pasitaiko tam proga.

Rašai, kad dabar turi mylimą žmogų, kuris Tau svarbiausias už viską pasaulyje, ir kad svajoji apie bendrą ateitį su juo. Tai labai svarbus faktas, liudijantis apie Tavo stiprybę ir gebėjimą pačiai susitvarkyti su sunkumais. Tačiau suabejojai, ar pasidalinti su draugu tuo, ką Tau teko patirti. Nedrįsčiau patarti nei taip, nei ne. Manau, taip pat kaip ir Tu, kai teigi, kad amoralu meluoti mylimam žmogui, bet taip pat sutinku su Tavimi, kad papasakodama apie patirtą prievartą neišvengiamai pakeisi jūsų santykį.

Gyvenime pasitaiko, kad net ir karti tiesa suartina tikrai vienas kitą mylinčius žmones, bet būna, kad ir išskiria, jei santykis dar nėra pakankamai tvirtas. Nesakydama tiesos, prisidengdama melu, Tu pati išgyveni sąžinės priekaištus ir taip kenki ir sau, ir jūsų santykiui, o pasakydama tiesą, Tu rizikuoji būti atstumta ir nesuprasta, o tai reiškia dar kartą būtum įskaudinta. Tai reikštų, kad nei vienas, nei kitas sprendimas šiuo metu nėra tinkamas.

Panašu, kad pirmiausia, apie savo trauminę patirtį reikėtų pasikalbėti su psichologu, kuris padėtų Tau užgydyti šią sielos žaizdą. Pasijutusi ramiau ir tvirčiau, pati galėsi spręsti kaip elgtis toliau. Galbūt klausimas, sakyti ar ne, atkris savaime, nes sunkios neišgyventos emocijos nebeslėgs tiek, kad norėsis jas perkrauti ant artimo žmogaus pečių. O gal nuspręsi, kad jūsų santykis tiek tvirtas ir artimas, ir tau norisi, kad Tavo mylimas žmogus priimtų tave visą, su visa tavo patirtimi.

Linkiu tau neskubėti ir ieškoti pagalbos

Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt