Ar vyrai dar valdo pasaulį?

0 (0)

Šių metų lapkričio 03 d. arba tiesiog kiekvieną pirmą lapkričio šeštadienį kasmet yra minima Pasaulinė vyrų diena, jei kam ji nepatinka, dėl to, kad, pavyzdžiui, tarp jos iniciatorių yra minimas ir Michailas Gorbačiovas – menka bėda, lapkričio 19 d. (tą patį mėnesį) švenčiama Tarptautinė vyrų diena.

Prisipažinsiu, kartą, būdamas naujas darbuotojas viename gausiame moterų kolektyve, atlikau eksperimentą. Artėjant kovo 08 d. dažnai galime pajusti nebylų kolegių lūkestį, kad kažkas jas pasveikins, atkreips dėmesį ir tiesiog pagerbs jų dailiąją lytį. Pasistengiau iš širdies, apdovanojau visas daugiau ar mažiau su manimi bendravusias koleges, kas išties buvo ir šioks toks finansinis, laiko bei kūrybiškumo iššūkis. Pasižymėjau kalendoriuje vyrų dieną ir laukiau kas bus. Kaip turbūt jau nesunkiai nuspėjote – pasveikintas nebuvau. Dažnai girdžiu apie vyrų pareigas ir moterų teises, tad panašu, kad šių dienų rezultatas ne vyrų naudai, deja.

Čia visai neturiu jokio noro užsipulti gerbiamų moterų ar pademonstruoti kaip šiuolaikinis vyras kenčia, ne, bet visgi šiokia tokia problema yra, sutikite. Tradiciniai lyčių vaidmenys – tai visuomenėje susiformavę vyro ir moters savybių bei elgsenos apibrėžimai. Lytinis tapatumas apsprendžia, kaip individas mąsto bei stengiasi veikti, nes to tiesiog reikalauja lyčiai priskirtas vaidmuo.

Moteriškas vaidmuo, tradiciškai, suprantamas kaip ryšių su aplinkiniais užmezgimas ir palaikymas, emocinis jautrumas, atsidavimas, priklausymas, bendradarbiavimas. Vyriškumas – numato, jog individas orientuosis į tikslą ir laimėjimus, sieks dominavimo, bus drąsus, nepriklausomas, racionalus, konkuruojantis.

Maždaug prieš 200 metų, kartu su industrine revoliucija, prasidėjo ir lyčių tarpusavio santykių kaita. Lyčių skirtumus provokuoja ekonominė, socialinė, kultūrinė aplinka. Vyrų siekiančių būti savarankiškais ir ryžtingais mažėja, daugėja priklausomų nuo šeimos ir nesavarankiškų, kas buvo tradiciškai suprantama kaip moteriškumas. Moterų emancipacija, lyčių lygybės politika bei vyriškų vyrų trūkumas skatina vis didesnę dalį moterų perimti tradiciškai vyriškus vaidmenis ar tiesiog imtis iniciatyvos. Manau, jog gal net ir pagrindinė to priežastis, bent Lietuvoje, yra ekonominiai svertai ir skurdas. Subyrėjus sovietmečio santvarkai neatsirado naujų kelių, kaip eilinis vyras galėtų pasodinti medį, pastatyti namą ir sukurti šeimą nesulaukęs 60-ies ar neįsiskolinęs bankui kelis gyvenimus į priekį. Dauguma jaunų žmonių nė nedrįsta pasvajoti apie nuosavą būstą ir adekvačias, orų pragyvenimą užtikrinančias pajamas sau ir šeimai išlaikyti. To pasekmė – emigracija, suicidinis ar tiesiog savinaikos elgesys, pasireiškiantis įvairiausio plauko priklausomybėmis ir kitokia sveikatai pavojinga veikla.

Le courage

Visai neseniai kilo gana įdomių antropologinių įžvalgų tyrinėjant žodį le courage – [pranc.] drąsa. Rusų kalboje кураж – interpretuojamas jau kaip nutrūktgalviškumas, tai nebėra tiesiog drąsa, o veikiau kažkokio šaunumo, vyriškumo imitacija. Toks beatodairiškas ar tiesiog aklas bebaimiškumas, neatsakingumas yra būdingas ne drąsiems, bet savimi nepasitikintiems žmonėms. Drąsa, būdo tvirtumas, kai jų stokojama, virsta aklu bebaimiškumu, žūtbūtiniu noru įrodyti, kad nebijai, kad kažką visgi gali. Tai kyla iš desperacijos. To pasekmė – jau minėtas autodestrukcinis elgesys.

Visa mūsų laikų drama, mano supratimu, yra ta, kad vyrai neturi atsarginio kelio, saugaus buvimo modelio. Moteris gali rinktis, likti tradicinėje rolėje, t.y. nesiimti jokios iniciatyvos ir ramiai, saugiai paklusti, prisitaikyti arba rizikuoti, kautis, konkuruoti ir siekti karjeros, individuacijos, sėkmės. Abiem atvejais, visuomenės akyse tai atrodys visiškai normalu ir tai šaunu. Vyro atveju, turime kitą variantą, tik tą patį seną, nekyla ranka rašyt „gerą“, vyriškumą, tas pačias taisykles ir gerokai pasikeitusią laikmečio situaciją. Išpildyti tradicinio šeimos maitintojo vaidmenį tapo daug sunkiau, ką čia sunkiau – daugeliui tiesiog tai nebeįmanoma. O saugiai pasitraukti, kaip moterims, nelabai yra kur. Vyrai lieka vienumoje ir kenčia pripažindami arba, kas dar blogiau, ignoruodami savo menkavertiškumą.

Išeitis, mano supratimu, yra tame, kad tradicines vyriško charakterio savybes jaunimas galėtų atrasti kuo įvairesniuose kasdieniuose darbuose, profesijose, socialinėse rolėse. Svarbu pateikti kuo daugiau naujų vyriško tapatumo ir elgsenos modelių, kurie susiję ne su materialiomis vertybėmis, bet su asmenybine, moraline branda, būdo tvirtumu, sąmoningumu. Medijose kuo dažniau rodyti, kad yra daug būdų išreikšti drąsą. Tai ir būti geru, mylinčiu tėčiu, originaliu menininku, atviru ir tolerantišku renginių vedėju, atsidavusiu misionieriumi, sportininku, kareiviu, mokytoju, įmonės vadovu ar kuo tik nori! Gal net išskirti ne atskirą profesiją, bet konkrečius veiksmus.

Svarbu, kad vyrai žinotų, jog turi daug būdų palikti pėdsaką gyvenime, yra begalės darbų už kuriuos galima save gerbti ir taip įrodyti tą trokštamą savo kietumą, šaunumą ar vyriškumą, bendrąją prasme.  Tai svarbu parodyti ne šiaip sau, bet visos virijos bei visuomenės išlikimo labui…

Kažkam suklupus, ne tik vyrui, suprantama, atsisakykime smerkimo, gėdijimo ar kaltinimų, tiesiog paskatinkime bandyti vėl ir taip įveikti sunkumus. Tokiu būdu prisidėsime prie emocionaliai stabilaus, atkaklaus, užtikrintai siekiančio tikslų, laisvo, sąmoningo ir sėkmingo žmogus atsiradimo.

Raigardo Musnicko šia tema moderuojamos diskusijos galima pasiklausyti čia, laidoje „Atviras pokalbis“
Laidoje dalyvauja: rašytojas Giedrius Drukteinis, aktyvi mama Rasa Žemaitė ir psichologas Edvardas Šidlauskas

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: Moon / Unsplash