Artimas draugas serga depresija – kaip jam galiu padėti?
0 (0)

18 Nov 2014, Rio de Janeiro, Brazil --- Students sitting under tree --- Image by © JAG IMAGES/Corbis

© JAG IMAGES/Corbis

Klausimas: Rašau Jums nesugebėdama pati sugalvoti sprendimo, o dar labiau, nenorėdama pakenkti kitam pasielgus netinkamai. Mane gąsdina aplink pastaruoju metu vis didėjantis skaičius daugiau ir daugiau psichologinių ir psichinių problemų turinčių asmenų skaičius, o ir tie pastebimi tada, kai patenka į ligoninę, psichiatrinę ar eina žudytis… Taip, baisu. Esu ir pati buvusi „juodoje duobėje“, kapsčiausi kelis metus, nesijaučiu sugrįžusi ir dabar dar „į ribas“, bet šį kartą ne apie tai…  Viena yra pačiai išgyventi, išsilaižyti žaizdas, kita – padėti kitam. Atėjo momentas, kai į mane kreipėsi draugas, kuris pats pakelti savo turimų problemų nebegali.

Prieš porą mėnesių į mane kreipėsi gilia depresija sergantis draugas, kuris tiesiog nebegalėjo išgyventi pats su savimi, nes buvo atitrūkęs nuo visų kurį laiką. Ir nuo manęs, tačiau aš maniau, kad tiesiog pasikeitė gyvenimo stilius, ritmas ir panašiai… Pasirodo, mane jis atsirinko pasitaręs su psichoterapeute, kuri rekomendavo jam kažkam išsikalbėti. Aš tapau tuo ypatingu draugu, galinčiu jį suprasti ir palaikyti. Aš, žinoma, labai nustebau ir sunerimau jo būkle. Aišku, apsidžiaugiau tuo faktu, kad pats panoro prabilti, kad nori išgyti, pasijusti geriau, atrasti gyvenimo džiaugsmą ir deda daug pastangų. Tačiau iš kitos pusės – jo gyvenimas tamsus ir nykus, be jausmų, be emocijų, tik prievartinis savęs stūmimas pirmyn. Aš labai gerai suprantu savo rolę šioje situacijoje ir mane gąsdina jos svarba – aš turiu būti tas išklausytojas, tas žmogus, kuris gali padėti. Baisiausia yra ne tai, kad aš turiu padėti – aš labai to noriu, man tas draugas labai rūpi, yra artimas, tačiau aš nuoširdžiai nežinau, kaip padėti. Aš tik spėlioju pagal savo praktiką ir patirtį, kaip galėtų jis jaustis ir kas galėtų jam padėti pajudėti iš mirties taško, tačiau tai – tik spėlionės, kurios yra labai subjektyvios. Kas tiko man, netinka kitam…

Šiuo metu jis baigė psichoterapijos kursų gydymą, kur su juo buvo profesionaliai užsiimama, geria vaistus, tačiau man baisu, kad jis nesijaučia, bent jau sako, besijaučiantis geriau. Jis nenori nieko matyti iš draugų, esu jam viena, su kuria nori būti. Aš esu dirbanti, studijuojanti, ne visada galiu skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau, ar kiek norėtų jis. Šiuo metu jis netgi persikraustė į kitą miestą, kur veiklos jam dar mažiau, nes nei dirbti, nei mokytis negali, neranda savęs, blaškosi, net psichiatras pataria į „pailsėti“. Tačiau ilsėjimasis su depresija beveik neįmanomas. Vis dėlto, rašau Jums kitu klausimu. Aš suprantu šią ligą, ją reikia gydyti profesionaliai, tačiau kokią pagalbą galėčiau suteikti aš?

Mes šiek tiek keliavom, susitinkam atsigerti arbatos, pasivaikščioti, tačiau pokalbiai labai fragmentiški, aš nežinau, ką be išklausymo galėčiau jam patarti, ką pasiūlyti, kad į jo skundus, kaip jam negera, rasčiau išeitį. Blogiausia, jis pradėjo man rodyti ne tik draugišką dėmesį, o ir pabučiuoja, apkabina, paglosto. Aš išsigandau jo tokių veiksmų, nes romantiški jausmai yra vienpusiai, aš to nejaučiu. Šis žmogus man tiesiog labai rūpi kaip artimas, man gera su juo ir noriu padėti tiesiog kaip draugui, bet jokiu būdu nenoriu rimtų santykių. Tačiau dabar esu įsprausta į nepavydėtiną situaciją. Nenoriu žaisti jo jausmais ir leisti įsisvajoti, įsikabinti į mane ir puoselėti rimtus jausmus, tačiau nežinau, kaip jam tai pasakyti neįskaudinant, nenustumiant į dar gilesnę duobę… Juk tokioje situacijoje reikia ypatingai atsargiai ir atidžiai elgtis su žmonėmis. Bijau jo reakcijos, nenoriu, kad būtų blogiau… Tad labai norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kaip aš turėčiau elgtis? Tiksliau, kaip būtų geriau? Nes šiuo metu aš tiesiog atitolau, dažniau parašau žinutę, bet nebenoriu susitikti, kad nereiktų išsisukinėti nuo nepageidautinų jo veiksmų.

Būčiau dėkinga, jei mano duomenys išliktų anonimiški.
Pagarbiai,
Austėja (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Austėja. Skaitant Tavo laišką man akyse vis neišdyla vaizdinys, lyg Tavo draugas būtų krištolinė statula mažučiame kambarėlyje, o Tu didelis nerangus dramblys, bijantis jį sudaužyti. Iš to suprantu, kokią įtampą išgyveni, kai jautiesi pakylėta dėl draugo pasitikėjimo savimi, tačiau šalia atrodo užgula nepakeliama atsakomybė. Išties renkantis žodžius svarbu atsižvelgti į draugo būseną, galbūt polinkį šiuo metu daug ką priimti itin asmeniškai, tačiau tiesos nesakymas man panašus į užglobojimą. Matai, jei visą gyvenimą mums paslydus aplinkui būtų sumetamos pagalvės, kad tik nesusižeistume, turbūt niekad neišmoktume atidžiau žiūrėti po kojomis.

Žmogiška ir suprantama, kad negalime įgyvendinti kiekvieno artimo žmogaus noro. Mes nesame (ir neprivalome būti) visagaliai. Tu neprivalai būti jo mergina ar leistis liečiama kitaip, negu Tau norisi. Mano galva jam būtų pravartu žinoti, kad šiuo metu nenori pradėti romantinių santykių, bet esi nusiteikusi būti šalia kaip draugė. Tiesiog nieko nepaaiškinusi atitoldama ir nebesusitikdama savotiškai taip pat išsisukinėji – nuslepi savo nuoširdų draugišką susirūpinimą ir norą jį palaikyti.

Krištolinio draugo vaizdinys man kalba ir apie tai, jog atrodo keli sau lūkestį kiaurai permatyti draugą ir iš anksto žinoti, kuo jam padėti. Svarstau, kas trukdo jo tiesiai pasiklausti – ko dabar iš manęs Tau reikėtų? Prisiminiau vieną pratimą, kurį dažnai atliekame per emocinės paramos teikimo mokymus. Užduotis yra vienam dalyviui sugalvoti žodį, o kitiems užduodant klausimus sužinoti, kokį žodį jis ar ji sugalvojo. Paprastai ne taip jau trumpai užtrunka, kol kas nors nutaria užduoti klausimą „Kokį žodį sugalvojai?“. O kartais po 10-15 min. tenka sustabdyti uždarų klausimų ir spėlionių „Ar tai gyvūnas? Ar tai katė?“ virtinę. Turbūt neretai tiesumą painiojame su įžūlumu ar akiplėšiškumu. Tik štai be tiesumo dažnai rizikuojame taip ir nepasiekti tikslo, nesusikalbėti.

Kartu skamba, tarsi nepasitikėtum savo draugo pasirinkimu kreiptis į Tave. Lyg tai, kokia Tu esi, būtų nepakankama. Žinai, jei iš viso rato artimųjų, giminių ir pažįstamų draugas išsirinko būtent Tave, manau tai ne atsitiktinai. Mini, kad ir pati esi buvusi „juodoje duobėje“, jei gerai suprantu, turi minty depresiją. Gali pagalvoti, kas iš to, ką darė aplinkiniai, Tau padėjo. Nors sakai, kas tiko Tau, netinka kitam, ne visai su tuo sutinku. Juk nesame visiškai skirtingi sutvėrimai. Manau, kad rūpesčio, išklausymo ir pagarbos reikia kiekvienam iš mūsų.

Pastebiu, jog Tavo laiške žodis „padėti“ skamba gerokai dažniau negu „išklausyti“ ar „pabūti šalia“. Iš to man susidaro įspūdis, lyg būtum prisiėmus atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už draugo pasveikimą. Tikiu, kad klausantis draugo išgyvenimų ne taip jau retai gali apimti beviltiškumas ir bejėgiškumas, ir vietomis labai norisi ką nors padaryti, kaip sakai, „į jo skundus rasti išeitį“. Mano akimis darai jau daug – susitinki su juo, leidi kartu laisvalaikį, parašai žinutę, išklausai jo skundus, kurie, tikiu, ne iš smagiųjų. Tai ir yra ta pagalba, kurią draugai ir artimieji gali suteikti.

Tikiu, jog gali atrodyti, kas čia tokio ypatingo, kame čia pagalba, tiesiog išklausyti draugą ir pabūti su juo. Bet galiu patvirtinti, jog klausyti žmogaus jam nepatarinėjant, dėmesingai ir nenuvertinant jo sunkumų skubotomis frazėmis „viskas bus gerai“, nežadėti greitų sprendimų ar pokyčių, išties yra nelengva užduotis. Be to tai yra didžiulė dovana žmogui, kurio išgyvenimų klausyti kitiems žmonėms nebepakanka jėgų ar kantrybės.

Negalime nusigręžti ir nuo realybės, jog depresija yra liga, kurios įveikimui reikia laiko ir tinkamo gydymo. Svarbu skaityti, kad tai žinai. Vis tik atrodo, ne visai susitaikei su tuo, jog Tu viena negali išgydyti savo draugo. Nėra lengva būti šalia žmogaus, sergančio depresija. Tikrai neprivalai to daryti viena. Svarbu skatinti draugą tęsti psichoterapiją, nes depresija sukelia ne tik biologinius pokyčius, kuriuos gali reikėti koreguoti vaistais, tačiau stipriai paveikia ir visą žmogaus vidinį pasaulį – jausmus, minčių eigą ir turinį – bei santykius su kitais žmonėmis.

Linkiu nepamiršti savęs ir savo poreikių. Juk kitam galime duoti tiek, kiek patys turime – kitaip mūsų gali ir nebelikti.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.