Aš apie Ją galvoju kasdien, man depresija0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
esu Arūnas (vardas pakeistas), man 16 metų , mokausi 11-toje klasėje. Net nežinau nuo ko pradėti ir kaip suformuluoti pagrindinį klausimą. Mano gyvenimas kupinas įvairių įvykių , tiek gerų , tiek blogų , turbūt labiau blogų (žiūrint kaip kas žiūrėtų, aš manau , kad esu realistas ir žiūriu realiai).. Visu pirmą, kad labiau suprastumėte kas aš per asmenybė , šiek tiek apie save papasakosiu (nežinau ar tai būtina). Mano tėvai išsiskyrė kai man buvo 8 metai, nes tėvas girtuokliaudavo ir mušdavo mamą, tuo metu buvo tikrai nekokie laikai mūsų šeimoje. Po tėvų skyrybų persikraustėme į didmiestį, gyvenu su mama ir vyresne sese, perėjome į naują mokyklą ir pradėjau lankyt muzikos mokyklą. Naujoje mokykloje patirdavau patyčias, turbūt dėl to, kad buvau ramaus charakterio, gan draugiškas. Na visada atsiras, kas pradės šaipytis iš naujoko, norėdamas parodyti, kad jis viršesnis ir panašiai. Patyčios tęsėsi maždaug iki 7 klasės. Poto manau, kad klasiokai tiesiog surimtėjo. Bet visa esmė ne tame, norėjau tik supažindinti su mano praeitimi. Šiuo metu patiriu gan didelę depresiją. Ji jau trunka maždaug 8 mėnesius, į viską žiūriu apatiškai, mažai kas suteikia džiaugsmo , esu gan uždaras žmogus, bet tokiu būti nenoriu, tiesiog taip išeina. Tiesa sakant, net nematau savo ateities, manau, kad su lyg kiekviena diena man bus vis blogiau ir iš ateities nieko gero tikėtis nereikia. Kas susiję su mokslu, tai mokausi visai neblogai. Mano draugų ratas nėra itin didelis. Negaliu tiksliai apibūdinti dabartinės savo būsenos, vistiek nemanau, kad kas mane supras, jeigu bandyčiau paaiškint. Mano depresijos priežastis turbūt nesiskiria nuo kitų mano bendraamžių. Tai susiję su meile. Yra tokia, viena panelė… Susipažinome prieš 2 metus. Pradėjome susirašinėti, veliau susitikę mokykloje pasisveikindavome (apsikabinimu). Šiaip aš matau ar žmogus nori bendrauti ar ne, jeigu nenori , tai aš ir nelendu, bet šiuo atveju sakyčiau, kad Ji rodydavo iniciatyvą bendrauti, dažnai parašydavo pirma, man būdavo labai malonu. Susitarėme susitikti, daug vaikščiojom po miestą, labai blogai jaučiuosi, kad Ji daugiau šneka už mane, realybėje man labai sunku kažką pasakyti, o per žinutes galiu prirašyti nors visą knygą. Nenorėdavau, kad Ji pagalvotų, kad aš toks neįdomus žmogus ir neturiu ką pasakyti. Na, bet po kiekvieno susitikimo bendravimas nepasikeisdavo, susirašinėdavom nuo ryto iki vakaro. Ji man tapo labai artimu žmogum. Kitaip sakant Ją įsimylėjau. Mes daug susirašinėdavom, bet mažai susitikinėdavom, taip jau buvo… Bet buvo, kad ir aš ir Ji pasiūlo susitikti. Na dabar nepasakosiu jau visko su smulkmenom ir taip daug prirašiau. Galiausiai, prieš ~ 8 mėn. iš jos numerio sulaukiau skambučio, pakėliau, išgirdau panelių juoką ir kažką sakant, kad mane myli. Iškart pasirodė, kad ten buvo Ji, bet kaip veliau paaiškėjo, kad tai buvo jos draugės ir Ji atsiprašė, kad taip išėjo. Po šio įvykio dar susirašinėjome ir Ji staiga parašė – „Žinai, pagalvojau, gal draugaukim?..” Aš galvojau, kad tai dar vienas Jos draugių pokštas, ir, kad įsitikinčiau, kad tai Ji, paklausiau vieno klausimo į kurio atsakymą žinojo tik Ji. Atsakė teisingai. Buvau labai pasimetęs. Prisipažinau, kad Ji man patinka. Susitarėme susitikti ir apie tai pašnekėt, nes telefonu tokiais reikalais šnekėt nereikia. Tai išėjo, kad susitikome tik po mėnesio. Labai nervinausi, prieš susitikimą nupirkau Jai puokštę gėlių, nuėjome į kiną, veliau, kaip visad, daug vaikščiojom, šnekėjom. Apie draugystę net užuominos nebuvo. Nesupratau kas yra. Galvojau, gal Jai tiesiog gėda pradėti šnekėt apie tai. Aš irgi nieko galvojau nesakysiu. Išsiskirstėm. Vakare parašiau ilgą žinutę, padėkojau už dieną ir paklausiau ką darom? Kaip dėl draugystės? Ji nieko neatrašė. Aš laukiau vieną dieną… Dvi dienas… Trys dienas… Galiausiai parašiau Jai, paklausiau ar Ji nenori su manim bendrauti. Ji atsakė , kodėl? Noriu.. Taip išėjo, kad neatsakė Ji į mano klausimą, lyg praleido ir draugyste jau net nebekvepėjo. Tada visiškai nesupratau kas vyksta.. Puoliau į depresiją. Ji iniciatyvą bendrauti vis dar rodė, aš apsimečiau, kad viskas gerai ir bendravau taip pat kaip ir anksčiau. Dar keletą kartų buvom susitikę, bet ne dviese, o kompanijoje. Joje su manim Ji beveik nebendravo, bet po to parašydavo. Galiausiai po ~ 4 mėn. po to įvykio aš Jos paklausiau paaiškint tą visą situacija, kam reikėjo mane apgauti su tuo draugavimu, ir išvis kas per nesąmonė išėjo. Pasakiau, kad man depresija ir panašiai. Tada Ji pasakė, kad tada ten ne ji man rašė, o jos draugės, o tik veliau Ji. Aš paklausiau kodėl Ji man to iškart nepasakė, Ji atsakė – O ką tai būtų pakeitę ? Na, maždaug po šito susirašinėjimo, mes nebendravom visiškai gal 2 mėn. bet veliau Jai parašiau, Ji labai nudžiugo, mes susitikom, ir dabar vėl bendraujam vos ne kasdien (jau 5 mėn.) … Dažniausiai Ji parašo pirma, kartais susitinkam, kvietė į savo gimtadienį. Bet visgi , kasdien man depresija, niekam nėra motyvacijos, klausau daug liūdnos muzikos. Aš visiškai nesuprantu ką Ji galvoja, bet aš apie Ją galvoju kasdien, man Ji be galo patinka, nežinau ką daryti. Dabar yra pablogėję mano santykiai su šeima, tiesiog jie manęs nesupranta, o aš ir nesakysiu kas man yra, vistiek nesupras. Ar man Ją bandyt pamiršti ? Bet vargu ar išeis. Aš labai norėčiau, kad Ji žinotų kaip aš jaučiuosi, bet manau, kad tai tik pablogintų mūsų santykius. NEŽINAU ką daryti. Noriu gyventi laimingai. Nenoriu kasdien būti depresijoje, visgi tai gadina mano gyvenimą, bendravimą su aplinkiniais ir trukdo mokslams. Nežinau ar supratote ką norėjau pasakyti, tiek daug parašiau, turbūt jau ir skaityt pabodo, bet štai tokioje esu situacijoje. Ką man daryti toliau?
Atsakymas:
Sveiki, Arūnai,
Panašu, jog tai, kaip paskutiniu metu jautiesi, Tave labai neramina. Perskaičiusi laišką matau, jog problema tikrai „ne iš piršto laužta“, todėl noriu pasidalinti mintimis, kurios man kilo beskaitant.
Žmonės pirmąjį tikros meilės jausmą išgyvena skausmingai, kai kurie netgi labai skausmingai, todėl noriu Tave nuraminti, jog tai, kas dabar vyksta su Tavimi, yra natūralu ir dėsninga. Kaip ir pats labai teisingai įvardijai, depresijos priežastis – įsimylėjimas. Ir man iš viso to, ką papasakojai aišku, jog šiuo metu esi įsimylėjęs – atvirai, nuoširdžiai ir giliai. Gali kilti klausimas – kodėl depresija, kaip ji siejasi su įsimylėjimu? Atsakymas labai paprastas. Kai yra meilė, jos objektas, kartu praleistas geras laikas, yra ir labai teigiami intensyvūs jausmai. Gyvenime yra pusiausvyra, žmoguje – taip pat. Todėl išgyvenęs pozityvius, malonius su meilės objektu susijusius jausmus, neišvengiamai turi patirti ir jiems priešingus – liūdnus, nesuteikiančius vilties, skausmingus. Tai tarsi kita svarstyklių pusė. Ir kuo gilesni išgyvenimai, tuo jie arba malonesni, arba priešingai – skausmingesni. Ypač tada, kai tai provokuoja aplinkoje vykstantys įvykiai. Pats rašei, kad Tavo depresiškos nuotaikos sutampa su mylimosios draugių skambučiu, kuris Tau atnešė daug sumaišties. Laiške mini ir kitus Jūsų santykių momentus, turinčius Tau neigiamą atspalvį. Tai dėsninga, nes Tavo jausmai stiprūs.
Skaitydama Tavo laišką pažvelgiau į situaciją šiek tiek filosofiškai ir manau, kad tai, ką dabar išgyveni yra savotiška dovana, kurią įvertinsi, tačiau daug vėliau – kai būsi „pagijęs“ nuo pirmosios meilės ir, (galbūt) įsimylėsi dar kartą. Tada suprasi kiek jausminės patirties Tau atnešė ši meilė. O toks laikas tikrai ateis. Mini, jog mokslai sekasi neblogai, turi muzikinių gebėjimų, esi bendraujantis – šie Tavo asmenybės pliusai rodo, jog Tavo asmenybė pajėgi susidoroti su dabar ją ištikusia „neganda“ (turint galvoje neigiamąją įsimylėjimo pusę). Tiesa, jei būsena gilės, gali pasikonsultuoti su savo gydytoju ir kurį laiką pavartoti antidepresantų. Tai būtų dar viena pagalba Tau.
Klausi – ką tau daryti, ar bandyti pamiršti mylimą merginą? Manau, kad ne. Kodėl turėtum? Juk jauti jai nuoširdžius jausmus, Jūsų santykiai pastaruoju metu klostosi. Rašai, kad Tau kyla noras papasakoti viską apie išgyvenamą depresiją. Tai yra dar vienas Tavo, kaip asmenybės pliusas , esi nusiteikęs siekti artimų, gilių ir nuoširdžių santykių. O jie juk ir yra tikros draugystės ir meilės pagrindas. Tavo atvirumas gali būti katalizatoriumi Jūsų santykiuose, nes tai tvirtas įrodymas, jog esi jai neabejingas.
Padėk sau išgyventi šį nelengvą, tačiau tuo pačiu ir įdomų, gražų Tavo gyvenimo periodą. To ir linkiu.
Psichologė Raimonda Bugarauskaitė
raimonda.bugarauskaite@gmail.com
Vilnius
Friendzoned :-/
Arūnai, esi šaunuolis, parašyti tokį ilgą laišką reikia jėgų. Na, o panelė tau tikrai neabejinga. Jei nori žinot,kaip ji jaučiasi,tai ji taip pat nuolat galvoja apie tave. Galbūt to nesupranti arba nesistengi suprasti. Ji tau šito neprisipažins, nors gal ir norėtumei. Tai – moters paslaptingumas, dėlko jos ir žavios. Susitaikyk su tuo. :) Todėl ir liūdna, kad save blokuoji ir galvoji apie ją, o ne savo meilę jai, kad ji ateitų pirma. Papriekaištausiu truputuką – na, kokia panelė, ėmusis iniciatyvos ir pasakiusi „Draugaukime?” turi laukti dar visą mėnesį, kol jos išrinktasis parodys sekantį žingsnį? Visą mėnesį! :) Nors tavo atmintis ir puiki, atsimeni tiesiog chronologiškai, bet merginos mėgsta „pamiršti” kad vaikinai nors kiek sureaguotų. Vaikinus erzina vos keletas dienų tylos, o merginas… Gerai jei yra gerų draugių išklausančių ašaras. Nors mergina TAU niekada to nepasakys. Ir neprivalo! Vietoj to greičiausiai lengvai pameluos, kad tai draugės papokštavo… Bet neabejok, ji labai tikisi tavo žygdarbių dėl jos. Įveik savo apatiją – tai bus pats didžiausias žygdarbis. Pasielk garbingai, pasakyk atsakingai sau pačiam, kad daugelį aplinkybių susikuriame patys, kad pasiteisintume – na, neišėjo, na, nesusiklostė, na susitrukdė, na, nebuvo pinigų, o galiausiai visai nesigavo. Nebūk nusiteikęs ožiškai! :)) Parodyk savo jausmus, atrask progą, būdą jai išsipasakoti kas tave neramina. Panašiai kaip čia, kad padarei, apie savo gyvenimą. O gal, jei manai teisinga, tu jai tiesiog parodyk, kad šį laišką čia rašei dėl jos. :) O jug tai – tiesa..
Na, o svarbiausia – rūpinkis ja. Nupirk ir užnešk saldainių, kai jai norisi „kažko”, užnešk kebabą, kai prašo nupirkti kebabą, paskambink, kai prašo parašyti, išklausyk, kai prašo nerašyti. Daugiau niekas panele taip nepasirūpins – kaip kad gali tu. Tu jug jos vaikinas! :)
Atėjo eilė vyriškam žingsniui. Laikas sukaupti jėgas ir visą turimą drąsą, ir eiti užkariauti patinkančios merginos širdies. Jeigu neparodysi, nekalbėsi apie savo jausmus Jai, tai ji ir nežinos, arba apsimes, kad nežino ir nieko nesupranta. Merginos taip kartais elgiasi, deja:) Išdrįsk papasakoti jai, ką ji tau reiškia, kaip jautiesi būdamas su ja… Nemanau, kad būsi atstumtas. Iš tavo aprašytos situacijos susidariau įspūdį, kad tereikia vienintelio tavo žingsnio. Sėkmės.
Imk ir daryk! Merginos megsta rodoma iniciatyva! Imk viska i savo rankas,nes praziopsosi proga ir veliau dar labiau krimsies del visko. Nieko nebijok,labiau tikek savim ir sekmes!