fbpx

Atradau SAVO ŽMOGŲ, o tamsioji pusė – jis tebėra vedęs
0 (0)

21 Responses

  1. Elena parašė:

    Na, pradėsiu nuo to, kad man tokias dilemas yra tekę spręsti pačiai. Kai nei pirmyn, nei atgal, agonija abiem atvejais. Visų pirma, yra labai svarbu suvokti tokį faktą, kad tokios sudėtingos situacijos ateina su amžiumi ir su vidine branda. Taip pat ir sugebėjimas matyti ir jų šviesumą, taurumą, bet tuo pačiu ir tamsią pusę ir tragiškumą. Ir keliapusiškumą. Nebestovime kaip jaunystėj vienoj barikadų pusėj. Žmogus jums yra savas, mylimas, todėl brangus. Ir todėl negalite supykusi kaip jauniklė iškelti ultimatumo. Ne todėl, kad bijote prarasti. Žinoma, skaudėtų nežmoniškai. Bet labiau todėl, kad tai sukeltų skausmą tam taip mylimam. Negalėtumėt sau atleisti, kad jis turėjo dėl jūsų nusisukti nuo savo vaikų, tai jus slėgtų. Per daug. Iš kitos pusės, likdama esamame santykyje, jaučiate, kad žeminate save. Brandesniame amžiuje, kai LABAI GERAI ŽINOME DĖL KO, galime ir leisti sau pabūti kiek nusižeminusiomis. Nes suvokiame, KADA TIKRAI VERTA. Atrodo, šis atvejis būtent toks. Tačiau ne nusižeminimas greičiausiai yra tai, kas žeidžia. Tai yra ėjimas prieš savo vertybes. O būtent vertybės yra asmenybės fundamentai. Eidama paskui savo didelę meilę, laužote save iš vidaus, trypiate savo kojomis savo fundamentus. Pasak „Nepramintu taku” autoriaus, vertybės yra tai, ko negalima aukoti esant net didelei meilei. Nes toliau tenka gyventi su sulaužytu savimi. Blogiausia yra tai, kad laužydami save, pasąmoningai dėl to kaltiname partnerį, dėl kurio tai vyksta, ir tai gali labai stipriai gadinti jūsų vėlesnį patyrimą su juo. Gali būti, kad bus sunku pamiršti tai, kad dėl meilės jam pamynėte savo esmę.

    Todėl einu prie savo pagrindinio sakinio – nenorėjau šokiruoti – Jūsų situacija yra tiesiog ideali. Jis sako – duok man du metus. Tai duokit. Keturiasdešimtmetės gyvenime didelės meilės nesimėto. Jei tai yra ji, ta didžioji gyvenimo meilė, turėsite jį dar bent kokius tris dešimtmečius tikrai ir tik sau. Be dalinimosi su kita. Be savęs vidinio giluminio laužymo ir lipimo per savo vertybes, rizikavimo nebegerbti savęs dėl stiprių patiriamų jausmų ir kur jie jus veda. Pasakykit sau ir jam – bandysiu laukti. Taip ir pasakykit. Nes jūs norite šios meilės, tai ir yra kelias į ją. Jis pats, jūsų meilė, jį parodė. Pasitikėkit savo stipriais jausmais, nuspręskite jo bandyti išlaukti tuos du metus. Pasitikėkit savo meile. Jeigu jam tikrai reikia tik tų dviejų metų (o jūs jau žinote, kiek daug turite vienas kitam), duokite savo žmogui tai, ko jam reikia. Duokite jam IŠ MEILĖS. Nes sutinkate laukti agonijoje nesimatę, nesusitikdami, nebendraudami, rizikuodami savo didele meile iš meilės jam, kad jis galėtų duoti savo vaikams tai, ko jiems jo manymu reikia. Ne atiminėkite iš savęs, o duokite JAM ir SAU. O sau duokite pažadą – jei jis tavo, jeigu iš tiesų yra taip, kaip jis sako, jis bus mano, ir bus laimingas po dviejų metų, atlikęs savo misiją. Pasiryžkite, pasiruoškite jo išlaukti. Pasakykite jam visa tai su meile, įteikite kaip dovaną. Ir savo pasiryžimą išlaukti. Bet be pažadą. Pažadėt nereikia. Nes jūs prisiimate visą riziką laukimo (jam to aiškint nereik). Jūs prisiimate riziką, kad jis nebegrįš po dviejų metų. Galbūt ji labai labai maža ir nereali, bet ji yra. Jūs prisiimate skausmą būti du metus atskirai be menkiausio kontakto, kol jo mažasis vaikas atšvęs pilnametystę. Be to, jūs nežinote, ar iš tiesų jausitės taip pat po dviejų metų, kaip dabar. Galbūt jūsų gyvenimas jau tekės visai kitaip. Leiskite tam įvykti.

    Taip, o kantakto turi nebūti jokio, nei paties menkiausio. Jis turi susimokėti visą kainą už tai, ko nori. Kad po to galėtų įvertinti tai, ką gavo. Neturėtų pakeliui vis paragauti to, kam pats dar nepadarė pakankamai vietos gyvenime.

    Tai yra dar viena būtina sąlyga, kad padidinti šansus sulaukti jo skambučio į duris visam. Tai puiku, du metai tikrai nėra ilgai.

    Atrasite daug savęs per tą laiką, pasiryžusi tokiai didelei dovanai mylimam žmogui ir sau, savo meilei. Be to, žinosite, ant kiek stipriai galite mylėti kitą žmogų. Kokia galite būti stipri dėl savo meilės. Žinosite, kiek daug galite pakelti dėl savo meilės ir dėl jums svarbaus žmogaus. Kiek galite atiduoti, kad kitas, mylimas, gautų jam labai svarbų dalyką. Jei viskas pavyks taip, ir po dviejų metų jis grįš tam, kad niekada nebeišeitų, švęsite tokią pergalę, kokios dar nešventėt. Turėsit laiko susiplanuot atsakančią šventę ;)

  2. simpl parašė:

    Į visus klausimus Aistė pati žinote atsakymus: Ne, Ne, Ne, Ne, Taip, Ne. Ar verta tęsti? Galima paspekuliuoti, kas kelia sąmyšį viduje ir verčia pasielgti neteisingai ir neapgalvotai. Sąžinė – jei tokia egzistuoja. Ramybę suteiks ne santuoka su juo, anaiptol. Ramybę suteiks žinojimas, kad padėjote net 3 žmonių gyvenimusose nedraskydama šeimos, kad ir kokia netobula ji beatrodytų. Suraskite jėgų palaiminti SAVO(??) žmogaus vaikus, žmoną ir jo šeimą, suteikite jam laimės pajusti vidinį tvirtumą, kurio dabar stokoja ir ieško pas jus ir … paleiskite. Nepalikite kabliukų. Jis nėra jūsų žmogus. Ne dėlto kad vedęs ir turi vaikų. O todėl kad nereikia peržengti ribos tarp noro padėti, žinant kaip ir ketinimo daug ką paaukoti. Paaukoti savo laisvę, savarankiškumą, valią, kategoriškumą. Nesutikčiau su teiginiu, kad rasite laimę visame tame asmeniškume. Tai labai sunkus sprendimas, bet žinote, sąžinė ir intuicija kužda jums priešingai nei sako stiprus protas: Pasielkite teisingai ir bus atlyginta su kaupu. Ne rytoj, ne poryt, bet teisingas sprendimas visada suteikia ramybės ir pasitikėjimo, kurio pas jum dabar likę nedaug. Širdies balsas sako – vėliau, protas sako TUČTUOJAU. Tiesiog pagalvokite ir psichologės puikią lentelę būtinai užpildykite iš širdies.

  3. Agnė parašė:

    Labai nuoširdus ir jausmingas laiškas, aš irgi pritariu, kad reikia atsitraukti taip bus geriau visiems. Anoks čia jis vyras, silpnas žmogus, nė pats negali (nenori? ) apsispresti ko jam reikia, Tiek metų gyvena su žmona, ir dar gyvens 100 metų. Vaikai išvis manau ne priežastis, kai jie bus pilnamečiai atsiras kita priežastis, pvz žmona susirgs ar darbą praras, o galbūt išleidus į gyvenimą vaikus save atras??? Negaiškite savo jausnystės gražaus laiko, nusipirkite kokią gerą kelionę, ištrūkite iš kasdienės aplinkos, nusipirkite naujus baldus, ir pradėkite pilnaverti gyvenimą, nes Jus to verta !!!

  4. Moteris parašė:

    Keistai skamba „SAVO ŽMOGŲ”… JIs ne Jūsų, jis- kitos moters. Tiesiog pasielkite garbingai ir sažiningai prieš save pačią- uždarykite duris ir pamirškite. Ką Jūs žinote apie jo šeimą? Jų santykius? Tik tai ką jis pasakojo? Vadinasi, nieko nežinote. Nebūkite naivi, manote žmona nesuvokia, kad ne visada jis žvejoja, medžioja ar dar kažin ką veikia? Meluoja jai, meluoja Jums, nesugeba apsispresti, ir čia „nuostabus žmogus”? Neardykite šeimos, nesikiškite į ne savo reikalus, neskaudinkit kitos moters, liaukitės būti savanaudė. Galų gale pasidžiaukit, kad šitas apgavikas ne Jūsų.

  5. Vytautas parašė:

    Visi esam laisvi žmonės. Niekas netrukdo jei kažkas ne taip vienus santykius užbaigti o kitus pradėti arba gyventi vienam. Tiesiog tai galima padaryti tvarkingai, be jokios apgaulės. Iš kitos pusės pakankamai sudėtinga žinoti ar tie kiti santykiai bus tvarūs. Bet jokia čia bėda. Svarbu mano laisvė netaptų prievarta kažkam, atitinkamai kito žmogaus veiksmai prievarta man.

  6. Autorė parašė:

    Elena, Jūsų mintys labai prasmingos. Nuoširdus ačiū, kad pasidalinot.

  7. Patarimas parašė:

    Patarčiau klausyti tik savo širdies. Visi šitie patarinėjantys žmonės nežino jūsų, to vyro, nežino jūsų praeičių ir jūsų lūkesčių. Man pačiai teko išgyventi panašią situaciją, labai ilgus skausmingus varginančius kelis metus, kol abu radom sprendimus savo širdyse. Išsiskyrėm kiekvienas su savo sutuoktiniu, bet visų pirma dėl savęs, nes netenkino buvę santykiai. Tada tapome oficialia pora ir jau antri metai esame kartu. Tikrai vertėjo laukti, daug kartų bandyti skirtis ir vėl taikytis, daug kartų grįžti į šeimą, skelbti daug ultimatumų vienas kitam. Sumaištis buvo didžiulė, todėl negalima kaltinti žmogaus sprendimų nepriėmimu, visiems reikia skirtingai laiko. Lengva nebus, bet kuriuo atveju, praradimai milžiniški, tad linkiu jums nuspręsti taip, kad po 10 metų nesigailėtumėte.

  8. moteris parašė:

    pritariu Elenai. palaukit. tik 2 metai. o jei jus ir apgaus, jus busit rami pries save, nes del savo Gyvenimo zmogaus, padaret viska.

  9. Ji parašė:

    —-

  10. ausra parašė:

    Vyras vedzioja uz nosies.. po dvieju metu bus gaila ir zmona palikt. Jus isivaizduojat du metai? Tai yra daug. Ir du metus vyras gyvens kaip inkstas taukuose, ir zmona ir meiluze ir namai…ir jokiu konfliktu nes viskas slapta. Visiska nesamone! Gyvenime tokie dalykai vyksta, ne jus pirma ir ne jus paskutone, ir nereikia filosofuoti per daug ieskant atsakymu, nes viskas ir taip aisku. Save gerbianti, jusu vietoj, viska uzbaigciau. Nes cia tik jus liksit iskaudinta. I per tuos du metus dar daug galima nuveikt o ne laukt kol princas vaikus isleis. Juokas net ima is tokiu pasiteisinimu. Bukit stipri. Sekmes!

  11. Ji parašė:

    Gal ir verta užpildyti lentelę, bet klausykit ne proto, o intuicijos.Meilė svarbiau už „vertybes” ir „įsitikinimus”.Jei norit kažko pasiekti socialiniam gyvenime-prašom, klausykit proto, laikykitės visuomenės normų.Jei norit pasiekti savo sielos poreikių-pasikliaukit intuicija.Verta laukti 2 metus.kitaip sakant neatidėliokit gyvenimo 2-iems metams.Gyvenkit, džiaukitės, mylėkit,priimkit ir išjauskit visus savo jausmus dabar-gražus pats procesas, ne rezultatas.Meilė-gyvenimo dovana, ji besąlyginė.Koks skirtumas, ar tas žmogus gyvena su savo šeima, ar su jumis.Jūs negalit jam kelti jokių „sąlygų”.Jo šeima, jo reikalas.Jis privalo priimt sprendimus-tai jo pamokos.Jūs leiskit sau priimt šią gyvenimo dovaną, leiskit gyvenimui tekėt sava vaga.Gyvenimas pats išspręs situaciją Jums abiems geriausiu būdu…Netrukdykit gyvenimui, nesipriešinkit šiems jausmams, pasiduokit…Kokį sprendimą jis ar Jūs nepriimtumėt-jis bus pats geriausias pagal dabartinį Jūsų supratimo lygį…Gyvenimas tai upė-jis nuolat keičiasi…nežinia kaip bus ateity-gal ir nebūsit kartu-koks skirtumas.Bet abu būsit jau išgyvenę savas pamokas.Visą gyvenimą mokomės mylėti, dėl to ir gyvename…Šitas jausmas, patirtis liks su jumis visą Jūsų gyvenimą.Džiugins Jus, leis jausti meilę kitiems žmonėms.Nenorėkit turėti to žmogaus, norėkit stebėti jį ir džiaugtis juo, nepriklausomai nuo to kokį sprendimą jis priims ir su kuo jis gyvens…Sėkmės…Mes galime būti laimingi….

  12. underline parašė:

    Labai daug yra šitame rašinyje…. Tipinis vyras, kuriam patogu gyventi šeimoje, t.y švariuose, tvarkinguose namuose, kur jis visada apskalbtas ir pamaitintas. Galbūt ir negražu rašyti apie buitį, kai išliejote tiek daug jausmų, tačiau man šviečiasi būtent tai. Gal šis vyras Jus ir myli , tačiau nepakankamai, kad dėl Jūsų pagyventų atskirai, statydamas pamatus naujiems santykiams….
    Jis dabar atgailauja žmonai atostogų metu, kad ji toliau juo besąlygiškai rūpintųsi, kad nebereikėtų jam miegoti pas draugą ant nepatogios sofos, o šiltame žmonos glėbyje, levandomis kvepiančioje patalynėje, nes taip patogiau… Brangi autore, perskaitykite savo rašinį dar kartelį ir pagalvokite, ar tikrai šeimoje, kurioje jis šiuo metu gyvena, yra vietos Jums ir ar tikrai jis yra Jūsų žmogus. Aš manau, kad tikrasis Jūsų žmogus dar vaikštinėja kažkur šalia Jūsų… Pasikliaukite savo protu. Sėkmės.

  13. Vytautas parašė:

    underline šiais laikais jokia problema į skalbimo mašiną sumest skalbinius ir paspaust mygtuką. Jokia čia vertybė. O pavalgymui pilna pusfabrikačių arba iš viso tai galima padaryti viešo maitinimo įstaigose. Esmė kas moka už visas paslaugas ir buto ar namo išlaikymą, nes pinigus reikia uždirbti. Gražu jei tai pasidalinama. Bet pvz mano žmona prie tų dalykų visiškai neprisideda. Aš nežinau kam ji naudoja savo atlyginimą. Todėl ekonomiškai man jokio skirtumo ar aš gyvenu su žmona ar be jos. Lygiai taip pat ji gali pragyventi ir be manęs. Suprantama normaliai dviese lengviau.

  14. Autorė parašė:

    Vytautai, būdami keturiasdešimties ir turėdami darbus ar verslus dauguma jau galim leisti sau negalvoti apie ekonominį skyrybų aspektą. Šita istorija tikrai ne apie tai.Šita istorija yra apie jausmą – didelį ir stiprų, užgimusį ten, kur pagal visuomenės normas lyg ir neturėjo teisės užgimti… Bet tai jausmai – jiems nusišvilpt ant visuomenės normų ir jie neprašo leidimo ateiti… Protas mano aprašytą situaciją išnarplioja greitai ir paprastai. Bet, kaip minėjau, istorija yra apie jausmus, tad ar tikrai išmintinga jausminius dalykus spręsti dalykiškai ir konstruktyviai, remiantis protu? Komentatorė „Ji” labai tiksliai pakomentavo situaciją.

  15. Vytautas parašė:

    Na aš tik pakomentavau kitą komentarą. Jaunystėje siautėja aistra kuri neturi jokio logiško paaiškinimo. Ir visai gerai kad taip yra. Po to gan smagu prisiminti kaip buvai pametęs galvą. Aistra su intuicija ar nuojauta niekaip nedera. Atvirkščiai tai pakitusi sąmonė prie kurios nuojauta tiesiog negali veikti kaip ir pavartojus kokių svaigalų. Tiesiog anapusinė žmogaus pora negali padėti suvaldyti šio kūno arba perduoti informacijos per savotišką vidinį balsą. Konkrečioj situacijoje bent aš nematau jokios problemos. Tiesiog gyventi taip kaip yra ir šiuo momentu. Po 2m gal nebus šio pasaulio. Jei situacija tenkina abi puses jokios problemos. O visuomenės normomis tegul naudojasi kam tai patinka. Iš kitos pusės mes neturim jokios teisės patarinėti kitam žmogui. Tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Jokia visuomenė čia ne prie ko.

  16. Luka parašė:

    Nežinau, man tai šlykštu tiesą pasakius apie tai skaityti. Vyras „nemiega” su zmona, gyvena „del vaiku”, palauk dar porą metelių ir t.t. Tipiški vedusio vyro pasiteisimžnimai. Jam patogu gyventi taip kaip yra! Kenčia abi moterys. Nebūtų autorės, būtų kita. Aš aplamai neįsivaizduoju tokių „meilių”, šlykštu ir viskas. Man 40m, vyrą išvijau kai sužinojau apie kitas, o jis lygiai tą patį kaip suzinojau aiškino savo vienai meilužei-kad nemiegame kartu, kad gyvena kartu dėl vaiko (18m). Vienu žodžiu juokas ima kai skaitai tokias „meiles” istorijas. Lauk lauk tuos 2 metus, tik nepamiršk papasakoti ko sulaukei :).

  17. Autorė parašė:

    Luka,ne visi vyrai vienodi. Kaip ir ne visos moterys. Gaila,kad Jums nesusiklostė.

  18. Luka parašė:

    Taip, sutinku, kad ne visi vienodi. Bet patikekite-tokie pasiteisinimai yra standartiniai. Jei myletu Jus ir noretu buti su Jumis, tai taip ir darytu. Vaikai dideli, jie gi viska supranta. Aisku jie kentetu, galbut nekestu Jusu. Nesmerkiu ir nekaltinu, bet paprasciausiai as neprasideciau su vedusiu vyru aplamai. Pagalvokit pati-kiek metu tai jau pas jus tesiasi. O Jus vis laukiate… Tikriausiai nustebtumete isgirde jo zmonos nuomone apie ju santykius ir t.t. Maniskis irgi dar kure planus i ateiti-keliones, statybos ir t.t., o pasirodo kitai irgi „kure” planus…Ji galvojo, kad jis mane paliko (jis taip jai zadejo matomai), o po menesio pradejau gauti jo zinutes kaip jis gailisi, kaip nori grizti, kaip jam blogai ir t.t. Tai va, paprasciausiai as tai jums patarciau-gyvenkite savo gyvenima, kurkite normalius santykius, o ne laukite…

  19. fėja parašė:

    O po dviejų metu kas? Vaikai sulauks 18 metų ir staiga taps savarankiški ir jiems nebeskaudės dėl skyrybų? Kad ir taip, tai tada žmona liks viena, tada jis jos negalės palikti, nes ji vieniša, gal sumąstys nusižudyti. Ir pasaka be galo.
    Ir šiaip. Jie atskiruose kambariuose miega? Greičiausiai vis tik vienoj lovoj.
    Jūs atrodot tokia stipri moteris, o jis – skystakiaušis.
    Atsitraukit, nebūkit su vedusiu. Pasakykit, kad susirastų jus, kai susitvarkys popierius, kad nenorit būti meilužė. Jei jis yra “jūsų žmogus”, tai nenorės jūsų paleisti. O jei ne, tai jūsų žmogus kažkur jūsų dar ieško. Sėkmės.

  20. Asta parašė:

    Skaičiau visą istoriją ir galvojau – na kodėl moterys viską mėgsta vynioti į romantizmo patalus ir kloti idealizmo drobulėmis? Perfrazuojant į realizmo kalbą pagrindinė mintis skambėtų maždaug taip: „Radau savo žmogų, kuris skaudina savo žmoną, jai meluoja ir ją apgaudinėja. Man taip pat dėl jo skauda, todėl aš jo lauksiu, kiek reikės.” Logikos mažoka, bet užtat iš istorijos išeina puiki melodrama ar koks meilės romanas popieriniais viršeliais.

  21. Dr Bansal parašė:

    NACIONALINIS KIDNEJO FONDAS:

    Sveiki, pone, ponia!

    „VALYMO VANDENS ligoninė” šiuo metu reikalauja skubių ir rimtų inkstų donorų, vyrų ir moterų, už 500 000 dolerių.
    Prieš operaciją mokame pusę 200 tūkst. Dolerių už abejones.

    Donorai turi būti kliniškai sveiki ir turėti sveiką kraujo grupę, tokią kaip A + ve, B + ve ir O + ve, ir jiems turi būti 18 metų ir vyresni.

    Jei susidomėjote, prašome susisiekti su mumis elektroniniu paštu (nationalkidneyfoundation156@gmail.com) arba tekstu mūsų pagalbos linija „WhatsApp + 1” (559) 744-3171

    Tai yra apie gyvybes, tausojimai yra griežtai draudžiami.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.