fbpx

Autobiografinė refleksija
0 (0)

Day of the Historic boulevard in Sevastopol, June 2012, by

Sako, kad patys įdomiausi žmonės – tai „narkomanai“, „bomžai“, „psichai“, „valkatos“, „bobulytės“, „kiemo pikčiurnos“ „šventieji“, „ubagai“… Tie, kas tai sako – teisūs. Tačiau mes visada pamirštame įtraukti į šį „įdomiųjų durnių laivo“ sąrašą dar vieną įdomiąją ir paslaptingąją „socialinę rūšį“, kurią stengiamės apeiti dideliu ir „riestu“ lanku.

Klajodami paskui „įdomiąsias socialines rūšis – ypatingąsias asmenybes, mūsų įkvepėjus, gyvenimų „apvertėjus“, mes pamirštame tą „vienišą Budos dramblį“, kuris nesutikęs tinkamo kompaniono klajoja vienas po džiungles. Tas „vienišas Budos dramblys“, kuris klajoja vienas po džiungles – tai MES.

Taip beklajojant ir sekant paskui „nieko bendro neturinčiųjų bendriją“ kažkokią akimirką suvoki, kad ta klajonė – tai „vaikščiojimas ratais“, tarsi pasiklydus užkeiktoje girioje. Tai vaikščiojimas paslaptinguoju labirintu, į kurį patenki besivydamas „baltąjį triušį“, besiklausydamas „netikrų pranašų“, „metęs kelią dėl takelio“. Kuo įdėmiau klausaisi kitų, tuo mažiau girdi. Kuo daugiau sužinai, tuo mažiau žinai. Kuo gilyn eini į mišką, tuo mažesni tavo šansai iš jo išeiti. Apeini ratą ir vėl matai, kad atgal buvo eita, kad atgal grįžta, kad vėl „esi be kitų“, kaip iš Vytauto Kernagio dainos, kurioje „ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl neturiu mylimosios“. Galiausiai mes sau prisipažįstame: „Aš toks vienas – velnioniškai vienas…“.

Bėgdamas „į žmones“ visą laiką grįžti į save patį – į tą bauginančią „trobelę ant vištos kojelės“. Nes jei kitas – įdomus, tai aš – išsišokėlis; jei kitas – drąsus, tai aš – vėjavaikis; jei kitas – protingas, tai aš – kvailys…

Taigi tie, „baugiai gražūs“, „kraupiai geri“, „šiurpiai teisingi“ kiti išmokė tų keistų „strėlinių išpažinimų“: „Esi tai, ką darai“; „Esi tai, ką skaitai“, „Esi tai, ką valgai“; „Esi tas, kas tavo draugas“…

Ne dėl to, kad jie tave keičia. Tu juos pasirenki dėl to, kas esi ir koks esi. Jeilio universiteto sociologijos ir medicinos profesoriai Nicholas Christakis ir James Fowler atliko studiją, kurioje teigia, kad mūsų ir draugų DNR yra kur kas panašesnis lyginant mūsų DNR su nepažįstamaisiais.

Ar renkamės tai, kas mes esame? Garsieji asketų šūkiai: „Nekeisk, keiskis“! Tai, kas mes esame „Tabula rasa“ (balta lenta), kurion prieteliai ir priešai rašo ar „Black box“ (juoda dėžė), kurią reikia perskaityti? Ar tikrai žinome, kas esame? Ar tikrai žinome savo intelekto koeficientą? Ar tikrai žinome, kokias mokyklas baigėme?

Autobiografinė refleksija sujudina šį žinojimą, supurto gebėjimus, išvelka į dienos šviesą kompetencijas, suabejoja mūsų laime ir nelaime, supažindina mus su itin priekabia dama „Abejone“.

Autobiografinė refleksija – tai metodas, kuris analizuoja skatina apmąstyti gyvenimo istoriją, įvykius, patirtis dabarties kontekste, pasirenkant reikšmingas temas. Tai asmeninis pasakojimas, kuris panašus į piešimą iš atminties – tai sudėtingas procesas, kuris skatina vaizdžiai atkurti mūsų gyvenimo istoriją, neturint galimybės jos pagrąžinti, (nenaudojant pagalbinių priemonių „piešiant savo biografiją“ be „liniuotės ir trintuko“…) ar nusižiūrėti nuo kaimyno.

Kaip veikia autobiografinė refleksija?

1. Pirmiausia ji mus išveda „į asmenybines džiungles“. Tai buvimas tyloje, su savimi, su nepažįstamais kitais, susilaikant nuo civilizacijos patogumų (telefonas, kompiuteris, šilta vonia, asmeninė erdvė…).

2. Moko „nežiūrėti žemyn ir nesidairyti į šalis“, keliaujant „plonu gyvenimu lynu virš bedugnės“. Nelygink savęs su kitais, nesek paskui kitus, nekopijuok kitų. Žiūrėk tiesiai, žiūrėk priešais save, žiūrėk į save. Pažinti save gali žiūrėdamas tik į save.

3. Kartu keliauja: ten, kur gyvenai, keliauja laiku, kuriame gyvenai, pas žmones, su kuriais gyvenai, kad sužinotų, kaip gyvenai. Tai bandymas atsakyti į klausimą: kodėl tapai tokiu, kokiu tapai?

4. Įtraukia į „žadinimo“ ir „atminties sužadinimo“ žaidimus, pratybas. Autobiografinė refleksija žaidžia mediatoriais. Mediatoriai – tai tie „diktofonai“, kurie įrašo mūsų: patirtis, įvykius, aplinkybes. Tai atminties sandėliai. Nori atrakinti sandėlį, rask sandėlio raktą – mediatorių (nuotrauka, kvapas, daina, spalva, skonis…)

5. Tarsi laida: „Nacionalinė paieškų tarnyba“ pakviečia į susitikimą visus tuos, kurie buvo reikšmingi: tėvai, draugai, mokytojai, priešai ir pan. Vieni iš jų mokė mus gyvenimu, kiti – mirtimi, treti – liga, o ketvirti – skriauda. Tie neįtikėtinai nelaimingi ir laimingi žmonės; geri ir blogi žmonės; pikti ir švelnūs žmonės; turtingi ir vargšai – mūsų bibliotekos, universitetai, mokyklos, patarlės, uždrausta literatūra, mūsų pirmavaizdžiai. Tai skausmingas ir sukrečiantis, ir kartu raminantis susitikimas su „pačiu mažiausiu visuomenės modeliu“ – savo šeima, gimine, protėviais: giminės plėšikais, šventaisiais, vergų prekeiviais, žudikais, filosofais, kareiviais, „pijokais“, benamiais… Tai tarsi pasižiūrėjimas į šį mažą visuomenės modelį pro mikroskopą. Šis pasižiūrėjimas į tai, kas nematoma „plika akimi“, negirdima „plika ausimi“, į tai, kas tiek amžių buvo mūsų genties paslaptimi priverčia krūptelėti ir atšokti, tačiau smalsumas visada nugali.

6. Atstato ir gydo: mūsų pačių šaknis (šeima, giminė), mus pačius, mūsų būsimas kartas. Autobiografinė refleksija skatina: (1) pasakyti, kas yra kas; (2) priimti tai, kaip neišbraukiamą asmeninę patirtį; (3) „išsilaižyti“ autobiografines žaizdas, traumas, išmokti su jomis gyventi, „gražiuoju gyventi“ su autobiografiniais vaiduokliais, keisti save tikint, kad tik tokiu būdu mes pakeisime savo genties, giminės, šeimos psichosocialinį genotipą.

Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame liūdėdami dėl to, kas nesame ir nesidžiaugdami dėl to, kas esame. Liūdime dėl to, kad: neįdomūs, dėl to, kad vidutiniokai, dėl to, kad prasčiokai, kad kvailoki, kad storoki, kad bailoki, kad piktoki…Ieškome to, kas kompensuotų mūsų autobiografinius trūkumus. Autobiografinės refleksijos metodas sako: yra tik vienas būdas, kaip įveikti šį nepasitenkinimą – leistis į vienišojo dramblio kelionę per savo paties „vidines džiungles“. Neįdomu tai, ko nematau, ko nepažįstu, ko nemoku. Dėl tos priežasties daugelis iš mūsų ryžtasi sunkiausiai kelionei – „kopti“ į aukštąjį giminės medį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Tie, kurie leidosi į šią kelionę sakė: „ta pati giminė, šeima, aš pats, kurių taip nekenčiau, „užvedė“ mano vidinį variklį ir nurodė kryptį, kur turėčiau keliauti toliau.

Ar jums kelia nerimą jūsų tarpdantis? Ar sapnuojate savo mirusią senelę? Ar norisi iškeisti savo kvailą galvą į draugo protingą galvą?

Nesukite sau dėl to galvos. Šiek tiek palaukite. Neskubėkite. Pirma pasitarkite su savo genties vyresniaisiais. Kaip tai padaryti? Leiskitės į autobiografinį žygį: reflektuodami, prisimindami, analizuodami, liesdami mediatorius, klausydamiesi genties istorijų. Gali būti taip, kad tai, kuo norite atsikratyti ir yra vienintelis jūsų turtas, vertingiausias kraitis, kurį paveldėjote iš savo protėvių. Palaukite, nes laikas visada parodo!

Šaltinis: galvocius.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.