Baimės gniaužtuose…0 (0)
Klausimas:
Laba diena,
Jau seniai norėjau su kuo nors pasikonsultuoti. Žinau, kad atsakymai skelbiami viešai, todėl tikiuosi, jei kas nors dar susidūrė su šia problema, taip pat ras išeitį. O pagrindinė mano problema – baimė. Galbūt, tiksliau, nerimas. Žinau, kad tai yra natūralus jausmas, kurį žmogus patiria, kai ko nors išties bijo. Tačiau mano jausmas kitoks. Išties, atrodo nežinau atsargesnio ir tokio nerimastingo žmogaus kaip aš. Labiausiai mane kankina nerimas dėl mano sveikatos. Tik pajutusi neįprastus simptomus aš imu skaityti įvairius straipsnius, lyginti simptomus, kol galiausiai pati sau „priskiriu” kokią nors ligą, net jei taip ir nebūna. Be to, nerimauju dėl savo šeimos, kartais tiesiog bijau, kad jiems gali kas nors nutikti. Turiu nuostabų ir mylintį vaikiną, tačiau, net, kai jis sako, jog mane labai myli, aš vis susikuriu minčių apie galimą išdavystę. Na, tik nepagalvokit, kad esu visiška bailė ir, kad visos mano mintys yra persmelktos baime ar nerimu, tačiau, kai pozityvumą pakeičia ši protą užvaldanti nerimo banga, tada tiesiog nežinau, kokių priemonių turėčiau imtis. Suprantu, jog galimi pokyčiai priklauso tik nuo manęs, bet kartais man trūksta patarimų…
Ačiū už atsakymą.
Atsakymas:
Labas,
Pirmiausiai pabandykime atskirti, kas yra baimė, o kada mus kamuoja nerimas. Taigi baimė visada turi kažkokį konkretų objektą, kurio bijoma, pvz.: aukščio, voro, viešo kalbėjimo. Baimė kyla kaip apsisaugojimo priemonė nuo galimo pavojaus (pavojus gali būti realus ir tik įsivaizduojamas). Yra normalu bijoti kai situacija yra realiai grėsminga mūsų fizinei, psichologinei ir socialinei gerovei.
Tai, ką pati nupasakojai savo laiške yra nerimavimas dėl galimų nelaimių ateityje (sveikatos sutrikimų, nelaimingų atsitikimų, išdavystės).
Kažkokia dalis tokio nerimo yra naudinga, nes būtent jo dėka mes „judam į priekį” – iš anksto pasiruošiam ir sėkmingai susidorojam su iškylančiais sunkumais. Jei žmonės visai nejustų nerimo ir baimės greičiausiai mūsų pasaulio kaip tokio visai nebūtų, visi tiesiog mirtų. Tačiau kai nerimo lygis yra didelis, neadekvačiai esamai situacijai, jis nebe padeda susidoroti su situacijomis, o priešingai – trukdo, apie nieką kita nebegalime galvoti, jaučiamės blogai, nerandame sau vietos. Manau, kad tavo situacijoje užsisuka toks uždaras ratas, tavo pavadinta „nerimo banga”. Tu pagalvoji apie kokią tai grėsmingą situaciją, kuri tariamai gali įvykti ateityje (kyla mintis), pasidaro kiek neramu (emocija), nes situacija būtų nemaloni, pradeda kiek labiau plakti širdis, įsitempia raumenys ir pan. (fiziniai pojūčiai), kūnas pradeda mobilizuotis, kad įveiktų grėsmingą situaciją ir tuomet atsiradęs nerimas provokuoja daugiau visokių minčių apie galimą grėsmingą situaciją ir dar kitas situacijas, tada dar labiau pakyla nerimo lygis, tada dar labiau jaučiama įtampa kūne ir t.t. Taigi užsisuka toks ratas, kurio pasekoje mes labai išvargstam. Visa tai prasideda nuo pirmos minties, kurią dažnai sunku net sąmoningai pastebėti, t.y. pastebim kad nerimaujam tik tada, kai jaučiam gan stiprius fizinius pojūčius.
Kad stabdyti tą ratą nespėjus jam „užsisukti” svarbu paklausti savęs pajutus pačius pirmus nerimo požymius „kas man atėjo į galvą?” Tik atpažinusi savo mintį, kuri sukelią nerimą galima mažinti nemalonius išgyvenimus. Pvz, jei ta mintis yra dėl galimos kažkokios ligos, užsirašyk tą mintį kaip sakinį sau ant lapelio ir padirbėk su ta mintimi. Kiek realu, kad tau gali būti ta liga? Kokia tikimybė kad tu sergi, ar susirgsi? Šiuo momentu svarbu vadovautis šaltu protu, emocijas reikia „pasidėti į šalį”.
Greičiausiai visos tavo mintys yra kiek perdėtos ir nerealistiškos, mūsų protas paprasčiausiai taip elgiasi, todėl svarbu stabdyti nenaudingus samprotavimus ir dėmesį skirti logikai. Dažnai padeda „už” ir „prieš” žaidimas. Savo minties realistiškumą vertinti ieškant FAKTŲ, kurie patvirtintų, kad mintis teisinga ir taip pat FAKTŲ, patvirtinančių minties nerealistiškumą. Siūloma juos užsirašyti ant lapelio ir paanalizuoti, o tada prieiti prie išvados – kitos minties, kuri būtų reali. Pvz., iš pirmos minties, kad sergi kokia liga, gali pereiti prie minties, kad tau būdingi keli panašūs simptomai, tačiau tai nerodo, kad sergu, nes jie galėjo kilti ir dėl kitų dalykų. Ir taip su kiekviena situacija. Kuo daugiau dirbsi su savo mintimis, analizuosi jas remdamasi logika, tuo mažiau nerimausi dėl nerealių įvykių.
Psichologė Beatričė Liutikaitė
Puikiai suprantu klausimo autorės išgyvenimus, o ypač galiu pasidalinti mintimis apie nerimą dėl grėsmės sveikatai. Neneigsiu, jog aš (kaip ir autorė) turiu polinkį į hipochondriją (įsivaizduojamų ligų baimę). Ties dvidešimtais gyvenimo metais matomai įsijungė kažkoks organizmo saugiklis. Jeigu iki tol per daug nesukau sau galvos dėl sveiko gyvenimo būdo, nevengdavau užtraukti dūmo ar išlenkti alaus bokalą kitą, tai sykį keletą dienų užsitęsęs sunkumas krūtinėje galvoje \”užvedė\” įkyrią mintį – kas jei tai plaučių vėžys. Ši mintis tol ėdė iš vidaus, kol pradėjo rastis ir kiti šiai ligai būdingi simptomai. Juk minties galia yra didžiulė, o kuo labiau klausome kiekvieną savo organizmo krustelėjimą, tuo neramiau darosi. Atlikau krūvą tyrimų, kurie, žinoma, nieko blogo neparodė. Negalėjau tuo patikėti, ir toliau laikiausi sau nustatytos diagnozės. To dėka mečiau rūkyti, ėmiau kreipti dėmesį į tai, ką valgau ar geriu. Laikui bėgant šią mintį išstūmė kita, kadangi pavojaus varpais ėmė mušti kiti organai. Ir taip be galo, be krašto. Dabar jau ir pats suvokiu, kad dauguma tų agresyvių simptomų kyla dėl minčių jovalo mūsų galvose. Deja tokio baimės jausmo nėra paprasta atsikratyti. Pagalba, sakyčiau, būtina. Svarbiausia nebijoti ir nesigėdyti jos ieškoti. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad įvairios persekiojančios baimės kartais gali išprovokuoti ir panikos atakas.
Labai geras psichologės patarimas – viską užrašyti. Tai padės nutūpti į dabartinį momentą. O kadangi baimės ir nerimastingumas apima ne tik sveikatą, kuri svarbiausioje vietoje, bet ir santykius su vaikinu, neabejoju, kad pasitaiko „Atakų” ir dirbant, mokantis, tais momentais, kai jaučiamos geros emocijos. Todėl nepaaiškinamas nerimas gali kilti iš noro kon-tro-liuoti. Kontroliuoti situaciją, vaikiną, santykius, savo kūno procesus. Ar įmanoma ką pakeisti, kad protas nesistengtų ieškoti kontrolės svertų (vaistų, savęs įtikinėjimo, ir įvairių poveikio būdų ir t.t.)?
Taip, bet suvokus, kad tai yra noras kontroliuoti, kad niekas nesikeistų liktų kaip yra, stengčiausi suvokti, jog tai yra stipri meilė sau, savo nuostabiam sveikam kūnui, nuostabiam sielos draugui vaikinui ir visiems kitiems aplink supantiems žmonėms. Ir kodėl reikia kontroliuoti permainas? Tas, kas esi šiandien, yra daugybės smulkių permainų ir kėdžių stumdymo puikiausias rezultatas! Gi, jei patinka gražus gamtovaizdis, vargu ar galime ką jame pakeisti – jis tiesiog JAU toks yra šiuo momentu, toks pat nuostabus ir liks visada ar žiemą, ar vasarą, pavasarį, pastebėsime mes jį besikeičiantį, ar ne.