Beviltiškumas, tuštumos jausmas

0 (0)

Klausimas: Sveiki, man 16 m. Nežinau nuo ko pradėti….. Viskas prasidėjo nuo vasaros nemiga, beviltiškumas, tuštumos jausmas ir visą kitą. Nuo rugsėjo man pasidarė dar blogiau, dar sunkiau, nemiga dar labiau sustiprėjo. Pradėjau galvoti apie savižudybę vis dažniau. Nuo spalio pabaigos pradėjau lankytis pas psichologę, per 2-mėn. man pasidarė dar blogiau. kiekvieną dieną mintys apie savižudybę. Psichologė patarė apsilankyti pas psichiatrę, nes prieš tai pas ją buvau dėl nemigos. Išrašė antidepresantų gerti, geriu jau 8 dienas. Išrašė 2-savaitėm. Nieko nebenoriu matyti, nei tėvų, nieko. Dažnai verkiu, 2-savaites nėjau į mokyklą. Nežinau kaip reikės eiti į ją po atostogų… Pasakiau tėvams, kad nebenoriu gyventi, pradėjo šaukti, kad įšsigalvoju depresiją, kad tik nenoriu eiti į mokykla…. Norėjau išgerti vaistu ir išeiti, aš noriu gyventi, bet tuo pačiu metu ir ne, skausmas už mane stipresnis…. Nebematau nieko, tik pilką pasaulį, manęs tėvai nesupranta… Kaip man sunku, nežinau ką jau daryti. Niekur nebenoriu eiti… Labai blogai jaučiuosi, nuovargis pastovus, irzli, pikta nebeina daryti namų darbų, labai mažai valgau, o kai geriu antidepresantus, tai ryte pykina, silpna atrodo, kad kūnas visas virpa.
Karina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Karina,
svarbu, kad, mums parašei, padarei pirmą žingsnį. Sakai, kad tau 16 metų. Turbūt dažnas tokio amžiaus žmogus pagalvoja apie savižudybę, tokiame amžiuje ieškai savęs, galvoji dėl ko gyveni ir kokia mano misija gyvenime.

Labai sveikintina, kad kreipeisi į psichologus, ieškojai pagalbos. Kartais taip nutinka, kad gerėjimo procesas yra sunkus ir po psichologinių konsultacijų gali pasidaryti dar blogiau, juk mažai kam patinka kalbėti apie nemalonius dalykus (kas ir yra daroma kalbantis su psichologu), tačiau norint išspręsti problemas – tenka jas įvardinti, kalbėtis apie jas ir ieškoti sprendimo būdų.

Rašai, kad tėvai tavęs nesupranta. Įsivaizduoju, kad tai išties nelengva, kai taip nutinka su pačiais artimiausiais žmonėmis. Turbūt ypač skaudu, kai dar ir netiki tavimi, jog tau išties sunku, kai sako, kad išsigalvoji depresiją.

Gerai, kad būtų šalia žmonių, kurie tave išklausytų, jei nebenori eiti pas kažkokį konkretų vieną psichologą, gali kreiptis į kitą, su kuriuo gal labiau pavyks rasti kalbą, taip pat yra galimybė gauti palaikymą kažkuriame iš nemokamų emocinės paramos projektų, daugiau rasi čia: www.klausau.lt. Konsultantas tave išklausys be jokio vertinimo.

Savo laiške mini, kad nieko nebenori daryti, ir tai suprantama, nes neturi nei ūpo, nei jėgų. Kita vertus, gal būt jėgų atsirastų ir nuotaika kažkiek praskaidrėtų jei visgi imtumeisi kokios nors veiklos, kad ir kiek priverstinai. Žinau, kad esant beviltiškai būsenai labai sunku tai padaryti, bet svarbiausia – prisiversti žengti keletą pirmų žingsnių. Vėliau eisis lengviau. Tikiu – tai suteiks tau stiprybės. Tai gali būti fizinė veikla, šokių būrelis, baseinas, šokio-judesio, darbo ir kit. terapija, žodžiu kažkas, kas yra miela tavo širdžiai. Taip atsiranda tikimybė atrasti įdomių žmonių, naujų draugų, patirti emociškai teigiamų, stiprinančių įspūdžių. Tai padėtų ištrūkti iš to bespalvio sąstingio, negatyvių minčių bei nuotaikų rato. Aktyvi, spontaniška, kūrybinė ar apskritai kažkokia nauja veikla, galėtų sumažinti beviltiškumo jausmą, išlaisvinti susikaupusį negatyvų krūvį, suteikti daugiau jėgų ir noro tęsti kasdienius darbus ir, kas svarbiausia – noro gyventi.

Linkiu sėkmės randant naują viltį ir jėgų tuštumai užpildyti.
Psichologė Aistė Jankauskaitė