Bijau ateities, nežinau ką reikės daryti pabaigus mokyklą
Klausimas:
Laba diena,man jau 17 metų,būsiu 11-okė. Man reikia, kad Jūs
atsakytumėte į vieną klausimą ir tiek. Mane kamuoja vienas klausimas ir jis
neduoda man ramybės. Jau būsiu vienuoliktokė ir man beliko tik 2 metai
mokytis. Bijau ateities, nežinau ką reikės daryti pabaigus mokyklą ir
nenoriu dar išvažiuoti iš tėvų namų. Galvoju, jog būsiu visada namuose su tėvais, tačiau taip nebūna. Man visa tai atrodo per greitai, kad
jau vienuolikta klasė bus. Gal aš be reikalo jaudinuosi? Maždaug žinau kokią profesiją studijuočiau, bet bijau, ką man reikės daryti kai jau teks studijuoti. Atrodo, jog negrįšiu į namus visai, bet tikrai grįšiu. Matyt į ateitį per daug galvoju? Tikrai mano laki vaizduotė, net jau užklumpu save galvojant kaip bus, kai jau tėvų nebebus gyvų. Ką Jūs man patartumėt?Ačiū.
Inga (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Labas, Inga,
visas tavo laiškas kupinas dvejonių, nežinojimo bei daugybės klausimų į kuriuos atsakyti labai sudėtinga. Panašu, jog šiuo gyvenimo etapu esi labai pasimetusi, nerami. Jaučiu, jog ši savijauta labai nemaloni, kamuoja tave.
Minėjai, jog tau liko dveji metai mokykloje, todėl normalu, jog jaudiniesi dėl kito reikšmingo gyvenimo etapo ją užbaigus. Tave gąsdina stabilumo, saugumo praradimas baigus mokyklą. Tačiau, galiu nuraminti, kad nesi vienintelė, kurią baugina pokyčiai gyvenime. Kiekvienam nėra paprasta kažką palikti, keistis, atsisakyti bei iš naujo prisitaikyti. Vis dėlto supranti, jog mokyklos baigimas, tolesnis studijavimas, galbūt tėvų namų palikimas yra neišvengiamas. Kad judėtume į priekį turime daug ką palikti, atsisveikinti, nes tik tik taip galėsime susikurti tolesnę ateitį.
Laiške pateikei daug klausimų, į kuriuos nerandi atsakymo: tiksliai nežinai, ką norėtumei studijuoti baigus mokyklą, nežinai ar galėsi toliau gyventi pas tėvus, net susimąstai, kas bus kai jų nebus gyvų. Skaitant tavo laišką atrodo, jog nukeliauji į labai tolimą ateitį, kas nėra prasminga.
Juk ar galėtume atsakyti, kokia bus rytojaus diena, kas nutiks, kaip per dieną pasikeis tavo tolesnis gyvenimas?
Kad jaustumeis geriau, pasistenk nekurti mintyse tolimos ateities bei svarstymų, kas bus, jei bus, o tiesiog imkis pati, realiais veiksmais, dėti saugios ateities pamatus ir investuoti į savo ateitį jau šiandien.
Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com
stebeki, kokie dalykai domina,domekis kokios studijos siulomos skirtinguose universitetuose ar kolegijose, prie ko linksta mintys, ka galetumei studijuoti o ko ne is tolo neisivaizduoji ir taip pamazu atrasi, kuri sritis gali buti aktuali.dar yra beveik metai, yra laiko pamastyti apie pomegius, idomesnes sritis ir kurti plana. domekis savanoriu organizacijomis, gal metai praverstu pabuti uzsienyje ir pasavanoriauti (european voluntary service)…
Inga, man irgi kilo (kyla) panašių klausimų apie ateities nežinomybes. Tikrai baisu.
Bet manau, kad tai nėra blogai, kad kyla tokie klausimai. Tai rodo, kad tu rūpiniesi savimi ir linki sau nugyventi prasmingą gyvenimą.
Žinai, man BAISIAUSIA YRA PATI NEŽINOMYBĖ. Bet ji turi ir žavumo, nes jei viską žinotume, nebūtų įdomu.
Inga, verta paklausyti ką parašė psichologas. Nereikia ir naudos neduoda kurti tokių tolimų situacijų, kurios gal-būt bus ateityje. Gali ir nebūti! Čia kaip paėmus naują (matematikos, fizikos, anglų) vadovėlį, kai atsiverti pirmą puslapį daugmaž viskas aišku, bet jei išsyk imtum skaityti paskutinius skyrius, greičiausiai nieko nepavyktų suprasti, kokios ten sudėtingos algebros formulės surašytos, ar kokie nepažinti fizikos dėsniai aprašyti, ar angliško sakinio negali perskaityti be žodyno. Baisu! Trūkumas, nežinomybė. Bet per mokslo metus perskaitai tą vadovėlį, ir tos formulės nebūna baisios, ir žodžiai paprasti, ir visa kita. Arba pavyzdžiui,kai automobilis važiuoja naktį, jo šviesos apšviečia vos 50 metrų į priekį, o už šviesų – aklina tamsa. Bet tai netrukdo automobiliui laimingai nuvažiuoti 300 kilometrų iš Vilniaus į Klaipėdą prie jūros :) Tiesiog kai nuvažiuoji 50 metrų, apsišviečia sekanti kelio atkarpa. Ir vairuotojui nebūtina mintimis būti toli priekyje galvojant, „O kas bus už 1 kilometro?” Būk čia, šiandieną, su tėvais, su artimaisiais, su įpusėjusia vasara, savo namuose ir džiaukis šia pilnatvės diena! Maksimaliai!!
Inga,
labai noreciau tau patarti ir tikiuosi, kad padesiu. Mokykloje as mokiausi 10-ukais, taciau 11-oje klaseje as atsipalaidavau, tai nereiskia, kad as meciau mokslus ir pradejau mokytis 2-etais, bet as leidau sau pailseti. Pries 11-a klase, girdejau, kaip visi kalbejo apie tai, kad kai buni vienuoliktokas, nieko nedarai, bet man tai atsitiko, as jauciausi taip gerai. Todel pirmas mano patarimas butu, jeigu mokaisi gerai, leisk sau pailseti (nemesk mokslus, bet ne taip stropiai dirbk) nes 12-oje klaseje reikes padirbeti, jeigu tau sunkiau yra su mokslais, tuomet dabar dirbk sunkiai tam, kad 12-oje butu lengviau ir pats darbas/mokslai dabar tave prablaskytu ir negalvotum tiek daug apie ateiti. Antra, kad ir kaip banaliai skambetu, bet tiesiog negalvok apie ateiti taip toli, nes netgi triju menesiu planai gali pasikeisti, sakau tai is asmenines patirties. Pries sesis menesius norejau studijuoti magistra, pries dvejus menesius nusprendziau, kad jo nestudijuosiu 100%, dabar vel ta mintis ateina, kad studijuosiu. Noriu parodyti, kad dveji metai yra daug, kad viskas keiciasi. Galeciau tiek papasakoti, kad pamatytum, jog neverta net galvoti, KAS BUS, nes ne viskas nuo taves priklauso. Svarbiausia, pailsek, dziaukis gyvenimu mokykloje, neimk i galva nieko, kas bus po dvieju ar vieneriu metu, bet kartu idek visas pastangas, kad po dveju metu turetum tai, ko nori siandien. Universitete viskas pasikeis, tad pasidziauk mokyklos laikais :)