Buvau jį įsižiūrėjusi iki negalėjimo, dabar esame pora, bet nejaučiu orgazmo

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
mane neramina vienas dalykas, tad džiaugčiausi sulaukusi Jūsų nuomonės. Esmė tokia – aš draugauju su vaikinu. Mums po 23 metus. Nors pora esame keletą mėnesių, tačiau atrodo, kad esame kartu ir pažįstame vienas kitą jau visą amžinybę. Iš tiesų, esame pažįstami jau kokius 5 metus, dar tada jį buvau įsižiūrėjusi iki negalėjimo, tačiau niekas nesusiklostė, nutrūko mūsų bendravimas iki šių metų, kai viskas pakrypo ta linkme, kuria dabar ir einame drauge. Tada, prieš 5 metus, dėl jo išliejau daug ašarų, nors jis to ir nežinojo, dabar žino. Tiesiog buvau slapčia juo neapsakomai susižavėjusi. Dabar aš jį myliu iki negalėjimo, pagalvojusi apie tai, kad tektų išsiskirti, apsipilu ašaromis. Su juo labai gera, ramu. Rūpinasi jis manimi, myluoja, nešioja ant rankų. Susitinkame maždaug 2-3 kartus per savaitę. Mūsų jausmai gimė ne iš aistros, viskas ėjo palaipsniui labai natūraliai. Nebuvo taip, kad trenkė aistra ir viskas – myliu, noriu, negaliu.

Susitikti visada eidavau su jauduliu, galvodavau kaip nustebinti ir pradžiuginti jį, bet keliai nelinko ir nelinksta, pilve drugeliai neskraidė ir neskraido. Lytinis gyvenimas, jam, jo nuomone, yra puikus, tačiau man jis nesukelia ypatingų pojūčių, o ir orgazmo nesu patyrusi. Jis tai žino ir labai stengiasi, ir man skaudu, kad negaliu jam suteikti to – žinojimo, kad jis mane visiškai patenkina. Jau kuris laikas man apskritai nesinori lytinių santykių. Gali būti, kad prie to prisideda ne itin mėgstamas darbas, finansinės problemos, bet tai juk neleidžia man jo skaudinti. Esminis klausimas, kuris mane labai domina ir varo į neviltį yra tai – normalu ar ne, kad, atrodo, myliu jį, tačiau nejaučiu tų išliaupsintų drugelių net ir bučiuojantis. Nesuprantu, myliu jį kaip geriausią draugą ir brolį, kurio neturiu, ar myliu tik pačią meilės jam idėją. Ar įmanoma, kad pamilsiu jį „normaliai”, kaip vyrą, jei dabar jis fiziškai manęs nelabai traukia. Aš noriu mylėti ir jausti aistrą jam, tačiau nesu tikra ar tai man pavyks. Ar man gali pavykti?

Jo glamonės neuždega manęs, tačiau jam to neparodau. Noriu drugelių pilve, noriu padaryti jį laimingą, noriu, kad jis mane uždegtų, noriu, kad žinotų, jog patenkina mane visiškai. Noriu, kad ir jis mano akis matytų blizgančias nuo jo prisilietimų.

Esu pasimetusi. Matau kaip jis mane myli, o aš – panašu, kad blaškausi, ir kad ir kaip besistengčiau pajausti jam kažką daugiau, negaliu, nors labai noriu… Aš negaliu gyventi be jo…
—
Pagarbiai
Lina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Lina,
Šaunu, kad parašei ir ieškai specialistų nuomonės dėl to, kas tave neramina. Situacija painoka, skaitant kyla įvairios mintys, tad pabandysiu jomis pasidalinti ir tikiuosi jos suteiks tau pačiai daugiau įžvalgų.

Pirmiausiai norisi sukonkretinti problemą, kas būtent tave neramina. Supratau, kad problemos esmė tai, kad nejauti savo vaikinui fizinės aistros. Tačiau, ar problema tavyje ar tavo mylimajame? O gal tiesiog per daug reikalauji iš esamos situacijos? Trumpai apžvelkim šiuos tris variantus.

Savo laiške parašei, kad jausmus tam vaikinui savyje atradai jau prieš 5 metus. Tai ilgas laiko tarpas, per kurį daug kas įvyko. Čia kyla klausimas, ar tada, prieš 5 metus, kai jį pamatydavai jautei jaudulį („linko keliai”, „skraidė drugeliai”)? Tai rodytų tą „įsižiūrėjimą iki negalėjimo”. Tačiau laikui bėgant, kad ir kaip klostytųsi jūsų bendravimas tie pojūčiai išblėsta. Trumpai supažindinsiu su įsimylėjimu – jis nesitęsia amžinai, dėl labai paprastos priežasties. Mūsų kūnas tokį stiprų jausmą išgyvena tarsi kaip stresą: įsitempia raumenys, padažnėja širdies ritmas, padidėja prakaitavimas, trinka virškinimas ir t.t. Jei šie požymiai tęstųsi visą laiką – organizmas išnaudotų visus savo resursus, pervargtų ir greičiausiai susirgtų. Taigi įsimylėjimo jausmo laikinumas, tarsi apsauginė funkcija. Po kiek laiko įsimylėjimas pereina į kitokį jausmą, kuriame fizinių pojūčių mažiau. Taigi gal būt jūsų santykiai jau nebe įsimylėjimo stadijoje?

Dabar noriu aptarti kitą variantą, tai, kad jis tavęs nesujaudina, kaip tau norėtųsi. Abipusiam seksualiniam pasitenkinimui svarbus bendravimas, vienas kito pažinimas. Ir tai neįvyksta per pirmą kartą, dažnai tenka daug kartų apie tai kalbėtis, kad pasiekti norimų rezultatų. Svarbu neklaidinti kito žmogaus, ką, panašu, kad tu darai. Rašai, kad jo glamonės tavęs nejaudina, tačiau to jam neparodai. Vadinasi jis galvoja, kad tau patinka tai, ką jis daro ir savo seksualinio elgesio jis nekeis. Gal būt būtų naudingiau, jei pasakytum jam kas tave seksualiai jaudina, kaip tu norėtum, kad jis tave glamonėtų ir pan. Tai galėtų būti vienas kito seksualinių poreikių išsiaiškinimo pradžia.

Skaitant laiško pabaigą pagalvojau, kad tu nori kažkokių romantinių filmų suformuotos idealistinės situacijos. Kad nuo jo prisilietimo blizgėtų tavo akys ir pan. Ne tai yra meilės pagiringas ir ne tai padarys jį ir tave laimingus. Labai sunku stengtis, kad tos akys blizgėtų, be abejo susiduri su frustracijos jausmu, jei jos nesublizga, kyla mintys, kad „nepavyks”. Tačiau gal ne to reikia siekti? Vaikinas bus laimingas, jei laiminga būsi tu, tad nereikia stengtis padaryti jį laimingą, o daugiau dėmesio skirti savo jausmams. Ką jauti būdama su juo? Kas malonu, kas teikia džiaugsmą, kaip supranti savo meilę jam?

Psichologė Beatričė Liutikaitė