Dėkingumo dovana Tėvui
Koks yra tėvo vaidmuo kūdikio gyvenime? Kas išlieka vaiko sieloje, jei tėvas paliko šeimą ir juo daugiau niekada nesirūpino? Ar galima pakeisti tuos vaikystės įspaudus, ar galima atleisti? Kaip susitaikyti su tėvo netektimi? Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.
Koks yra tėvo vaidmuo šeimoje, vieta vaiko gyvenime? Ar vaikui reikalingas tėvas?
Prieš keletą metų internetiniame mamyčių klube rašiau atsakymą į vienos susirūpinusios mamytės paklausimą apie kūdikio verkimą, kai jį paima tėtis. Tėvelis, nesuprasdamas, kodėl taip vis atsitinka, jautėsi atstumiamas, įsižeisdavo. Vaikučiui tada buvo mažiau nei metai. Atsakiau tada mamytei, kad ji nuramintų tėvelį – jo laikas dar neatėjo. Iki pusantrų metų mažylis vis dar jaučiasi mamos dalimi, todėl saugiausia jam būti su mama. Tėčio vaidmuo šiuo laikotarpiu – padaryti viską, kad mamytė jaustųsi puikiai. Taip jis geriausiai prisidės ir prie mažylio gerovės.
O štai tėčio valanda išmuša, laikas ateina, kai vaikutis persirita per 1,5 metukų ir tęsiasi, kol jam sukanka ketveri. Savaime suprantama, kad laikotarpiai yra apytiksliai, nes ir mažieji žmogučiai labai individualūs. Šiuo metu žmoguje formuojasi vadinamasis dominavimo kontūras. Nuo to, kaip praeis šis metas, priklauso, ar žmogus bus daugiau linkęs vadovauti, ar paklusti. Ar pasitikės savimi, savo jėgomis, ar links slėptis kitų užuovėjoje.
Kokiu būdu tėtis daro įtaką vaiko polinkiui vadovauti ar būti vedamam? Mama yra linkusi globoti, padėti, prižiūrėti. Tėtis suteikia mažyliui daugiau laisvės. Jis neskuba pakelti, kai vaikas gali pats atsikelti. Jis leidžia pačiam žmogučiui ropštis ant kėdutės, išlaukia, kol šis įveikia užsibrėžtą tikslą. O jei neįveikia, tai stumteli paskutiniu momentu. Tokiu būdu žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja nuostata, jog mano pastangos galų gale duoda vaisių. Man bet kokiu atveju pasiseks. Žmogus , turėdamas tokias nuostatas, ir gyvenime nemes darbo po pirmų nesėkmių, o atkakliai sieks nusibrėžto tikslo.
Viena mergina, kurios tėvas šeimą paliko, kai ji buvo maža, ir po to sukūrė naują šeimą ir pirmąją pamiršo, man vis tvirtindavo nenorinti su tėvu nieko bendra turėti. Bet sykį, kai kartu ėjome į prekybos centrą, ištarė: „Kaskart, kai čia ateinu, pagalvoju, kas būtų, jei sutikčiau tėtį…“ Jaučiau balse skausmą ir lūkestį….
Natūralu, kad skaudu ir liūdna… O juk skiriasi tik vyras su žmona. Juk tėtis su mama niekada neišsiskiria. Tėtis visada lieka tėčiu. Jau vien todėl, kad jis fiziškai prisidėjo prie naujos gyvybės pradžių pradžios.
Deja, pasitaiko, kad žmogus nežino, kas jo tėvas. Kartais net ir pati mama nežino. Tačiau psichikoje viskas išlieka. Ir kartkartėmis gali pasireikšti. Kaip iš glūdumų glūdumos išnyrantis nesuprantamas neaišku ko ilgesys. Kaip „aš esu nereikalingas“, „mane išduoda“, „aš esu kažkoks ne toks“ jausmas. Ar dar kaip nors….
Ir vis dėlto… Net ir tai galima pakeisti. Kaip psichoterapeutė pasiūlysiu psichotechniką, padedančią daugiau mažiau neutralizuoti realaus tėvo trūkumą žmogaus gyvenime. Ją naudinga bus atlikti ir tiems, kurie augo su tėvais. Tai susitaikymo su tėvu aktas.
Pajuskite, kur jūsų kūne atsiliepia, kai tariate žodį „tėvas“. Gal krūtinėje, gal pilve, gal galvoje, bet kur. Pabandykit įsivaizduoti, kas ten jūsų viduje. Didelis ar mažas? Kokios formos? Kokios spalvos? Kokios konsistencijos? Dinamiškas ar statiškas? Ir pan. Vidiniu žvilgsniu patyrinėję, pridėkite ranką prie tos vietos (tarkime, krūtinės) ir įsivaizduokite, kaip besitiesianti (į priekį ar į bet kurį šoną) ranka nubrėžia kryptį, rodančią, kur atsidurs jūsų tėvo vaizdinys. Tik neskubėkite. Kol kas tai dar ne tėvas, o tik jūsų tėvo simbolis. Koks jis? Stulpas? Žaltys? Kiaulė? Kiškis? Gali būti bet kas. Leiskime simboliui pasirodyti tartum savaime. Nebandykime pagražinti. Ir šis simbolis reikš, kaip jūs priimate savo tėvą. Kad ir kas bebūtų, padėkokite simboliui ir paprašykite jo stoti dabar jau žmogaus pavidalu.
Dabar atsakykite į klausimą: kokia mano didžiausia pretenzija tėvui. Gal tai, kad jo nebuvo. Gal tai, kad nesirūpino jumis. Gal tai, kad buvo abejingas jums. Ar kita. Įvardinę svarbiausią pretenziją, pagalvokite: o jei tai, ką gavote iš tėvo (tarkime, jo nebuvimą), būtų ne piktžaizdė, o gyvenimo dovana jums, kas tai būtų. Gal galimybė tapti stipriam? Gal išmokimas prisiimti atsakomybę už save? Gal mokėjimas už save pakovoti? Ar pan. Tai jau ne prakeiksmas, o dovana, kurios vis dar nepriimate iš tėvo. Įsivaizduokite, kaip tėvo (vaizdinio) rankose atsiduria šios dovanos vaizdas (gal šviečiantis rutulys, gal knyga, skrynia, medis. Bet kas). Priimkite ją iš tėvo ir įsiveskite į save. Savo padėką galite išreikšti įteikdami tėvui (vaizdiniui) dėkingumo dovaną. Po to susigrąžinkite tėvo vaizdinį į save. Ir pajuskite, kad jau kur kas ramiau, galvojant apie tėvą.
Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad šią psichotechniką pateikiau perdariusi ją iš psichotechnikos „Susitaikymas su tėvais“, kurioje, kaip galite atspėti, analogiškai dalyvauja ir mama. Jei skaitytojams aktualu, gali tai atlikti analogiškai ir su mamos projekcija.
Pakalbėjome apie pretenzijas tėvui ir kaip su juo širdyje susitaikyti. O jei turime pretenzijų sau? Dėl to, kad nepadėkojome deramai jam išeinant anapus, mažai senu rūpinomės, nesugebėjome mylėti tiek, kiek mylėjo jis, kad vis skubėjome užuot apsikabinę?..
Tikrai taip. Mylėti nesugebame. Tik nesvarstyčiau, kuris daugiau kurį mylėjo. Meilė yra tokia, kad kuo daugiau jos duodi, tuo daugiau turi. Savyje turi. Jinai nemainoma: aš – tau, tu –man. Galbūt jūs klausiate apie tai, kad, tik mirus tėčiui, būna, žmogus pajunta, kaip jį mylėjo, tačiau nebeišeina jam to pasakyti. O pasakyti galima. Įsivaizduoti tėvą tarytum gyvą ir pasakyti, kad jį labai mylėjo, tik nesugebėjo to parodyti. Galima melstis už tėvą. Galima skirti jam savo darbus. Galima tiesiog nusiųsti iš savo širdies į tėvo paveikslą baltai auksinį (arba kitos spalvos, kokios jums yra meilė) spindulį. Kaip kam geriau. Ir pajusite palengvėjimą, gal ramybę, gal šilumą kaip ženklą, kad jūsų siučiamas pranešimas buvo priimtas.
Jei grįžtume prie psichotechnikos „Susitaikymas su tėvu“, tai, išmetę dalį apie pretenziją, kaip tik turėsime padėką tėvui. Labai galimas dalykas, kad ir tėvas norės kažką pasakyti. Gal tai, kad ir jis jus labai mylėjo ir vis dar tebemyli.
Genovaitė Privedienė
Šaltinis: vlmedicina.lt