Dalykai, kurių nederėtų sakyti mamai, auginančiai vaiką
Dažniausiai mamos susiduria su primityviu požiūriu į jas pačias ir vaikų auginimą. Neretai manoma, kad jos visos – pakvaišusios supermamytės, leidžiančios vaikams daryti ką tik nori, tarkime, prekybos centre šluoti iš lentynų viską ant žemės, stumdyti kitus žmones, kalbėti, kas tik šaus į galvą.
Taip pat neretai manoma, kad tos mamos yra tos, kurioms visiškai pasimaišo protas nuo perdėtų meilybių savo atžaloms, tos, kurios per dienas neturi ką veikti, tos, kurios mirksta socialiniuose tinkluose ir apskritai atitrūkusios nuo realybės, tematančios mišinukų ir sauskelnių krūvą. Dar yra tokios, kurios „nemyli“ savo vaikų, nes išeina į darbą, tos, kurioms karjera svarbiau nei buvimas šalia vaiko…
Tik nesakykite, kad niekada taip nepagalvojote apie savo drauges, kurios susilaukė kūdikių anksčiau nei jūs. Tačiau, kaip dažnai būna, tiek kuriančioms iliuzijas apie tobulą motinystę, tiek įsivaizduojančioms, kad auginti vaikus yra didžiausias košmaras pasaulyje, tenka prikąsti liežuvį. Visų laukia visiškai skirtinga patirtis.
„Jūs priimėte sprendimą, tačiau kiekvienas jaučiasi turįs teisę pakomentuoti, ką daryti“, – tikina Leslie Morgan Steiner, knygos Mommy Wars: Stay-at-Home and Career Moms Face Off on Their Choices, Their Lives, Their Families autorė.
Štai 8 dalykai, kurių namuose likusios mamos niekada nenorėtų išgirsti:
„Ką tu veiki visu tuo laisvu laiku namuose?“
Mamos juokauja – „sėdime ant sofos ir valgome saldainiukus“. Tiesa ta, kad vaikas iki 3 metų dažniausiai suteikia veiklos visai dienai (o jeigu tų vaikų yra ne vienas?). Pradėkime nuo maisto gaminimo, o kur dar įvairūs žaidimai, lavinamoji veikla, namų ruoša, skalbimas…
Veikti tikrai yra ką! Dažniausiai tai supras bet kuri mama. Žinoma, bet kada galima susirasti auklę, kuri padės mamai atrasti laiko savo pomėgiams, tačiau ne visos gali sau tai leisti, kitos mamos nė nenori palikti mažylio svetimam žmogui.
Tačiau kuo mažylis didesnis, tuo daugiau laiko atrandame sau, arba išmokstame taip planuoti dienotvarkę, kad vėliau šie įgūdžiai praverčia bet kurioje gyvenimo srityje.
„Jeigu tu pavargusi, kodėl nemiegi kartu su kūdikiu?“
Taip, tai teoriškai puiki mintis, tačiau įgyvendimama ne visada. Kartais kūdikis nori miegoti vis skirtingu metu (juk ne visiems pavyksta pataikyti į mamoms patogų ritmą), kartais nė nesinori miegoti, kadangi akys išsiplečia pamačius apšnerkštus namus, o kartais vietoje miego renkamės pokalbį su drauge, kurios nematėme šimtą metų.
Taigi, nuvalkiotas pasiūlymas miegoti, kai kūdikis miega, skraido kažkur padebesiais, bet tikrai ne visada įmanoma, kad nusileistų žemėn purios pagalvės pavidalu.
„Turbūt puiku nieko nedirbti“
O taip! Nes juk mamos nieko neveikia – argi vaikų auginimas ir auklėjimas gali būti pavadintas darbu? O juk išties kiekviena mama pasirenka savo kelią – viena grįžta į darbą po kelių mėnesių, o kita gal ir po dešimties metų. Kiekvienam savo. O teigti, kad ta, dirbanti ir auginanti vaikus tuo pačiu metu yra pranašesnė nei tik su vaikais sėdinti namuose, mažų mažiausiai subjektyvu.
Beje, mokslininkai pastebi, kad tėvai su vaikais praleidžia vis daugiau laiko. Būreliai, sportas, mokslas, skaitymas, rašymas, namų darbai – tiek tėvams, tiek vaikams svarbu dalyvauti vienas kito gyvenime.
„Tavo vyras matyt labai gerai uždirba. Aš sau negalėjau leisti likti namie ir auginti vaikų“
Kalbėtis apie finansinius dalykus nėra geras tonas – galite priversti žmogų jaustis nejaukiai, ypač, kai jis nėra suinteresuotas atskleisti, kiek uždirba jis pats ar šeimos nariai.
Be to, toks pasakymas skamba ganėtinai įžeidžiamai – suprask, kaip tau gerai, kad gali sau leisti auginti vaikus, o aš, va, turiu arti per dienas. Tačiau dažnas nė nesusimąsto, kad auginti vaikus – tai mokėti planuoti savo išlaidas, aptarti su partneriu, kuriam geriau būti namuose, atrasti geriausią šeimos, bendravimo ir rūpinimosi mažųjų poreikiais modelį.
Ne vienas gimdytojas pasakytų, kad iš tikrųjų buvimas su vaikais kur kas svarbiau nei brangus namas, didžiulis automobilis ar kiti prabangos dalykai.
„Kada planuoji sugrįžti prie karjeros reikalų?“
Tie keleri metai, kuriuos dažna moteris praleidžia su mažyliais, skaudžiai atsiliepia darbo reikalams. Kad ir kaip bežiūrėtume, visgi atitrūkstama nuo kolegų, darbo specifikos, naujovių.
Tiesa ta, kad laikas ir dėmesys skiriamas kitam dideliam projektui – jūsų kūdikiui, todėl nederėtų jaustis blogai. Tačiau nuolatinis aplinkinių kamantinėjimas, kada pagaliau eisite dirbti, gali būti lyg šaukštas deguto.
Ar tai reiškia, kad jūs neveikiate nieko vertingo? Ar jūsų darbas namuose nevertas laiko? (Žinoma, visai kas kita, kai moteris nori kuo greičiau grįžti į darbą, nes taip jaučiasi laimingesnė.).
Kitas dalykas – neužtikrintumas: ar pavyks sugrįžti į darbo vėžes? Ko reikės išmokti? Kažin ar malonu dažnai girdėti, kad tavo ateitis miglota… Taigi, verčiau klausti mamos, ar ji norėtų vėl pradėti dirbti, o ne kada turėtų tai padaryti.
„Ar nesijauti taip, kad magistro diplomo gavimas buvo tiesiog laiko švaistymas“?
Neva, juk tu tik augini vaikus, kam tau buvo reikalingi mokslai… Liūdna, kai žmonės tėvų pareigas priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau tai nereiškia, kad jūsų įgytos žinios turi nueiti šuniui ant uodegos – tai, kaip jas panaudosite, ką gausite iš to, tik jūsų pačių nuopelnas.
Kaip rašo Leslie Morgan Steiner: „Viena mama teigė, jog augindama šinšilas gautų kur kas daugiau pagarbos nei augindama vaikus“. O juk mūsų mažylių priežiūra neapsiriboja tik fizinių poreikių patenkinimu.
Tam, kad galėtum duoti vaikui kuo daugiau išminties, privalai ir pats jos turėti. Tad pastabos apie tai, „kam reikėjo mokytis universitete, jeigu dabar sėdi namuose“, ne tik netaktiškos, bet ir atskleidžiančios tokių pašnekovų primityvumą. Pliusas jums!
„Tu niekada nepaskaitysi knygos, nepakeliausi, netgi neturėsi laiko dušui“
Tik nereikia gąsdinti. Dažniausiai taip mamos, jau paauginusios vaikus, bando pamokyti jaunąsias mamytes, dalindamosi savo patirtimi. Patikėkite, tie gąsdinimai skamba naiviai, juokingai ir visiškai neteisingai. Juk mamos, kaip ir vaikai, skirtingos asmenybės, tad jų reakcijos, poelgiai ir požiūris gali būti kardinaliai priešingi.
Ir patikėkite, yra mamų, kurios augindamos vaikus džiaugiasi, kad šie puikiai miega, valgo, šypsosi, todėl joms užtenka laiko ne tik knygą paskaityti.
Taigi, geriau nekelkite įtampos savo nekorektiškais pastebėjimais, o tiesiog paklauskite, kaip mamai sekasi susitvarkyti su savo pareigomis auginant mažylį namuose.
„Aš niekada taip negalėčiau. Išprotėčiau be suaugusiųjų pokalbių“
Tai, kaip sako Leslie Morgan Steiner, dažniausiai implikuoja – „esi paprastesnė nei aš, vadinasi, gali tai toleruoti“. Kaip reikėtų reaguoti į tokius žodžius? Tai, kas vienam pranašumas (šiuo atveju suaugusiųjų pokalbiai ir visos su tuo susijusios aplinkybės), mamai gali visai nerūpėti.
Nereikia žmogaus bandyti įsprausti į jums patogią situaciją – namuose likusi mama galbūt jaučiasi kur kas laimingesnė atitrūkusi nuo tuščių kalbų? Galbūt ji jaučiasi žengianti į priekį, keičianti savo pasaulį ir, be to, yra labai laiminga?
Trumpai tariant, motinystę kiekviena mūsų supranta skirtingai, o stereotipai tik gadina gyvenimą. Juk verta jų atsikratyti, ar ne?
.
Pagal: womansday.com
.
Parengė: Ji24.lt
Kvailesniu dalyku nesu girdejes.
Labai teisingas straipsnis. Abipusė tolerancija bei supratimas tarp pilno etato mamos ir dirbančios mamos turi būti. Tikra teisybė, kad šiuolaikinėje visuomenėje Mamos pareigos yra labai nuvertintos ir dažnai aplinkinių nesuprastos. O tikrai daugumai mamų likusioms namuose auginti vaikus, būti atsakingai už namų buitį nebuvo lengvas savaime suprantamas sprendimas. Užauginti pilnavertį žmogų tikrai nėra lengva ir auginant jį „puse etatu” tikrai yra dar didesnis iššūkis!